Kiekvieną, net ir smulkiausią reiškinį, antai ir trupinį ant žemės, pastebėtą mūsų pokalbio metu, M. Vilutis laiko puikia erdve visokiems postringavimams. Apie viską kalbėdamas M. Vilutis perspėja, kad tai tik jo nuomonė, kuri nebūtinai teisinga.
– Papasakokite apie knygą, kaip ji atsirado, kas joje.
– Dabar mano toks užsiėmimas – stebėti pasaulį. Jis jau nutolo nuo manęs. Nebeturiu jėgų džiaugtis džiaugsmais, kuriuos pasaulis teikdavo anksčiau. Tad stebiu viską, kas aplink vyksta, ir tai labai įdomu. Matai kažkokį reiškinį ir bandai išsiaiškinti, kodėl jis toks yra, kodėl viskas taip vyksta – tai labai geras užsiėmimas, nebūna nuobodu gyventi. Mane labiausiai domina laisva valia – ar žmogus turi ją ar neturi. Čia toks esminis klausimas, o visi kiti – šalia. Bet nebūtinai. Ir paprasčiausi kasdieniai reikalai yra irgi įdomūs. Paimu kokį įvykį iš gyvenimo ir po to jį mėsinėju, tyrinėju, galvoju apie jį. Mano tikslas – ne išsakyti kažkokias tiesas, bet pats mąstymo procesas.
Pasaulis yra gražiausias Dievo sukurtas realybės šou.
– Į pasaulį žiūrite kaip į televizorių.
– Ir knygoje sakau, kad pasaulis yra gražiausias Dievo sukurtas realybės šou. Jį labai įdomu stebėti.
Jame yra ir gėrio, ir blogio – tai jau savaime aišku. Bet aš nenoriu žinoti, kas su tuo bus. Juk sužinojai – ir viskas. Jeigu dabar jūs ir aš viską žinotume, tai neturėtumėme apie ką ir kalbėti. Nesakytume gi vienas kitam „dukart du yra keturi“. Mano rašymai yra iš mano nežinojimo. Tad viename puslapyje galiu rašyti vienaip, o kitame puslapyje kitaip – tokia sofistinė retorika. Pasirinkau patį lengviausią kelią, tiksliau – jokio. Tai panašu į braidymą po pelkes, kur nėra jokių kelių, tik kliūtys. O ten paklysti baisiai lengva, šitai žinau iš savo patirties. Džiaugiuosi, kad nerandu tiesaus kelio, kuris mane greitai nuvestų prie tikslo. Ką Sizifas veiktų galų gale užritinęs akmenį ant kalno?
– Atsipūstų. Pažvelgtų į saulę, pasidžiaugtų ja.
– O po to? Na, gerai. Ir kiek jis džiaugtųsi ta saule? Aišku, galima ir taip galvoti. Sėdėti pakalnėje, tada į kalną nereikia lipti, ir žiūrėti į saulę. Gal ir nieko – jeigu tau yra gerai. O jeigu ne? Jeigu nesinori žiūrėti į saulę, o lipti į kalną ir pažiūrėti, kas toliau matosi, po to dar aukščiau ir dar daugiau pamatyti nuo to kalno.
– Kokiam reiškiniui nepagailėtumėte kritikos?
– Nežinau... Žmonės dažnai galvoja „jeigu man kažkas nepatinka, vadinasi, tai apskritai yra blogai“. Jeigu man gerai, tai jau reiškia yra apskritai gerai. Toks reiškinys, kuris mane labiausiai kankina ir kurio aš labiausiai nemėgstu, tai žinojimas, kaip kitas turi gyventi ir bandymas savo gyvenimo būdą būtinai primesti kitam. Esą jeigu aš tuo džiaugiuosi, tai ir tu privalai tuo džiaugtis, jeigu aš nesidžiaugiu – ir tu nedrįsk dėl to džiaugtis.
– Dabar esate...
– Dabar jau esu į save sulindęs įvykių stebėtojas ir galvotojas. Užtai mano senatvė yra nuostabi, užtai aš niekada nenuobodžiauju. Nes kartais senatvė žmonėms būna tragedija, ypač tiems, kurie dirbo. Darbas man yra blogis. O kaip jums atrodo? Gėris? Kai žmogus gimsta, užauga, po to turi septintą valandą būti savo darbovietėje, ir aštuntą vakaro iš ten išeiti, sau ant galvos turėti kažkokį kvailą viršininką? Po to grįžti namo pervargęs ir susinervinęs žiūrėti televizorių? Kitą dieną – lygiai tas pats. Tai ką, čia, jūsų galva, yra gerai?
Jiems duoda darbą – dirbk, padaryk, o mes tau duosime pinigų, galėsi nusipirkti, ko nori. Tad žmogui nereikia nieko daryti, galvoti, kovoti – viskas paduota. Kaip kalėjime.
Kartais tai gerai žmonėms, kurie savęs neturi, kurie yra tušti viduje ir neturi ką veikti su savimi. Tai gerai – jiems pasako ką daryti... Kiek yra tokių darbininkų, kurie labai gailisi tų tarybinių laikų ir sako, kad prie ruso buvo geriau. Jiems duoda darbą – dirbk, padaryk, o mes tau duosime pinigų, galėsi nusipirkti, ko nori. Tad žmogui nereikia nieko daryti, galvoti, kovoti – viskas paduota. Kaip kalėjime. Taigi būna tokių kalinių, kurie padaro kokį sunkų nusikaltimą, sėdi kalėjime pusę, sakykime, savo sąmoningo gyvenimo, po to išeina ir mato, kad čia ne jų pasaulis, jie tarsi atsiduria kitoje planetoje. Jie dar ką nors padaro tyčia, kad juos į kalėjimą pasodintų. Tai va, Tarybų Sąjunga buvo tam tikra prasme kalėjimas, tik labai jau didelis. Pačioje Tarybų Sąjungoje buvo galima daug ko pamatyti, bet už jos tai nieko – uždaryta buvo nuo šiuolaikinės kultūros, nuo muzikos, literatūros, dailės, meno.
– O ką siūlytumėte?
– Nieko negaliu pasakyti, kadangi išeitų taip, kad aš kažką diktuoju ir mano nuomonė yra pati geriausia, kuria primygtinai turi sekti kiti. Juk žmonės yra skirtingi ir turbūt tai yra gerai. Įsivaizduokite, kad žmonės yra tarsi natos, kuriomis Dievas groja tam tikrą kūrinį. Jeigu būtų visi kaip vienas vienodi... Žmonės juk yra ne tik kūnas, bet ir siela – panašu, kad tai tiesa. Aš nemanau, kad gyvūnai svajoja, liūdi, kenčia. Jiems gali skaudėti tik kūną, bet sielos – ne. O žmogus juk kartais pasikaria, atrodo, net ir turėdamas viską, ką galima turėti materialaus.
Įsivaizduokite, kad žmonės yra tarsi natos, kuriomis Dievas groja tam tikrą kūrinį. Jeigu būtų visi kaip vienas vienodi...
– Tikite Dievą?
– Šis klausimas būna suprantamas pernelyg tiesiogiai. Aš skiriu tikybą ir religiją, tikintįjį ir religingą. Religingas žmogus žino, kad Dievas yra toks ir reikia gyventi taip, jog jam įtiktum. Jis nueina į bažnyčią išpažinties, užperka Mišias, krikštija savo vaikus ir t. t. O man tos ceremonijos yra visai nesuvokiamos. Aš neįsivaizduoju: nejaugi Dievui, sutvėrusiam visą Visatą, reikia, kad kažkoks žmogelis prieš jį klūpėtų, melstųsi, bandytų jam pataikauti. Nejaugi šito Dievui gali reikėti?
Aš ne mokslininkas, bet domiuosi viskuo po truputį. Dabar materialistai sako, kad viskas yra tiksliai pagal dėsnius judanti materija ir su ja susiję reiškiniai. Na, tai reiškia, kad žmogus yra materija ir jis viską daro tiksliai pagal dėsnius – materija savo laisvos valios neturi. Jeigu žmogus yra materija, jis savo laisvos valios negali turėti, tai iš kur tada visi tie liūdesiai? Tai kaip čia dabar?
Viskas susideda iš atomų, smulkesnių elementarių dalelių. Tai ką dabar – tam tikra atomo struktūra, materialistai sako, pradeda staiga mąstyti. Tam tikra gabaliukų struktūra pradeda verkti, kai skauda, liūdna, ir džiaugtis, kada linksma. Man tokiais dalykais patikėti yra labai sunku. Aš dabar kaip tik paskaičiau apie ląstelių struktūrą. Jūs žinote tuos dalykus – kai ląstelė buvo padidinta iki stadiono dydžio. Jos struktūroje aptikta baisiai sudėtingų dalykų, ten yra tiek informacijos, kad dar nesukurtas toks diskas žmonijoje, kuris galėtų tiek informacijos talpinti šitokioje mažytėje ląstelėje.
O aš net neįsivaizduoju, kiek žmoguje yra tokių ląstelių, kiek yra tokių diskų. Neįsivaizduoju, kad viskas atsirado savaime ypatingų atmosferų reiškinių ir neįtikėtinų sutapimų dėka. Staiga atsirado gyvybė ir išsivystė iki tokio dalyko per keturis milijardus metų. Keturi milijardai metų yra nedaug. Išeina taip, kad kol nėra baltymų, negali būti gyvybės, negali būti gyvybės, pakol nėra deguonies, kol nėra baltymų, nėra deguonies – vienas be kito negali būti, o vis tiek atsirado. Tai man labai sunku patikėti, kad visa tai galėjo atsirasti be kažkokio Visatos proto, Visatos tikslo, Visatos sąmonės, kuri jau nebemateriali ir kurią jau būtų galima pavadinti Dievu.
Tad tikintis yra tas, kuris galvoja, kad žmogus yra ne tik mėsa, ne tik materija, bet ir kažkas daugiau.
– O gal prisimintumėte įstabų pokalbį su savo bičiuliu?
– Žinote, man svarbu pats bendravimo procesas. Na, sakykime mano anūkas dabar yra mano draugas – jam keturiolika. Dabar žmonės nebeturi laiko vienas su kitu bendrauti, retai kada jie turi laiko vienas kitam. Pasikalbu su draugu dailininku Mindaugu Skudučiu, jis už mane jaunesnis pora metų. Mes susitinkame, pradedame kalbėti ir žiūrime, kad praėjo jau dvi valandos, nors atrodė, kad praėjo tik 15 minučių. Reikalas tas, kad mes kalbamės. Ne kalbame, bet kalbamės. Mūsų pokalbyje tarsi egzistuoja tam tikra evoliucinė struktūra – tezė, antitezė, sintezė.
Pokalbis, kuriame vyksta pakanti diskusija, išklausymas, o ne ginčas, turi prasmę. Yra žmonės, kurie žino: jie – eruditai, yra žmonės, kurie supranta: jie – intelektualai. O su intelektualu apie viską gali kalbėti, nes jam viskas įdomu, jis dėl kiekvieno reiškinio gali išsakyti savo nuomonę, gali su jumis diskutuoti, gali padaryti tą pokalbį įdomų. O jeigu kalbi tai, ką žinai, tai ten jau kūrybos nebėra. Intelektualas bendraudamas kuria, tarsi artėja, galbūt tolsta nuo tiesos, bet užtat vyksta procesas.
– Šiandien žmogus yra tarsi nujausmintas aplinkos ir laiko stygiaus...
– Negalima sakyti, kad tai yra blogai arba gerai. Visi žmonijos egzistavimo periodai – visi turi ir pliusų ir minusų. Bet aplinka turi įtakos. Pavyzdžiui, paprastą informaciją iš interneto galiu skaityti, bet jeigu reikia skaityti įdomias mintis, įdomų straipsnį – aš negaliu. Man reikia atsispausdinti. Tai ką, aš dabar turiu rėkti, kad internetas yra blogai, o knyga – gerai? Dabar elektroninėje dėžutėje gali turėti visą biblioteką, knyga išnyks, nori nenori...
Bet žmogui nebereikia žmogaus. Mano jaunystės laikais buvo tik radijas ir knygos. Jeigu kur žmogus išvažiuodavo, maždaug aštuntajame dešimtmetyje pas brolį į Australiją, tai grįžusį mes tardydavome pristoję – kaip ten, kas ten, kaip žmonės ir t. t. O dabar kuriam galui šitas? Šito nebereikia, kadangi kompiuterio ekrane ir vaizdą išvysi ir profesionalią informaciją – ką tik nori. Šitos rūšies bendravimui žmogus jau nebereikalingas.
Laimė tai yra akimirka, geresnė už prieš tai buvusią.
– Tai kaip išlikti savimi?
– Aš galvoju, kad žmogus arba gimsta su savo gyvenimu, arba gimsta tuščias. Žiūrėkite, tie žmonės, kurie gimsta tušti, savo gyvenimo neturi – lekia į minią, domisi kitų gyvenimu, kišasi į kitų gyvenimus ir žino, kaip visi turi gyventi. O kiti būna užsidarę – tu gyvenk, kaip tu nori, o aš, kaip aš noriu, tik palik mane ramybėje. Taip skirstau žmones. Yra žolėdžiai – jiems žolė po kojomis, viskas tvarkoje. O yra tie plėšrūnai, kurie gyvena vieni, jiems nereikia šalia nieko kito. Kitas jiems tik kliudo, slegia. Jie minioje būti negali, jie turi save. O kiti savo gyvenimo neturi ir ieško jo išorėje. Bet, matyt, su tuo gimstama – taip man atrodo.
– Tai laimės žmoguje nepasėsi...
– Laimė tai yra akimirka, geresnė už prieš tai buvusią. Čia yra be galo daug. Gal tiesiog kartais būna aplinka, kurioje negali būti laimingas. Turtuoliai, kurie turtą įsigijo savo jėgomis, yra kitas dalykas – tai žmonės, siekiantys tikslo. Turtuolio tikslas, pavyzdžiui, yra būti turtingam ir turėti kuo daugiau pinigų, o jo, pavyzdžiui, vaikas, kuriam viskas jau duota? Pažiūrėkite, kas darosi. Nėra dėl ko fiziškai kentėti – jis pradeda narkotikus ryti arba nusižudo. Kodėl? O todėl, kad jis nebesugeba turėti geresnės akimirkos už tą buvusią, jis visko, ko sugebėjo gauti iš gyvenimo, jau prisirijo. Dėl ko gi yra visa šita kulinarija? Kad būtų skaniau: pavalgo – jam gera, prisivalgo – viskas, nieko nebėra. Norisi, kad dar būtų skaniau. Tragedija, kai nebėra geresnės akimirkos, kai viskas jau patirta ir nebėra kur daugiau...
– Tai žmogui niekada nebus gerai.
– Tai iš esmės žmogus ir negali būti laimingas. Jis kaip banga turi judėti. Nebūtų judėjimo – nebūtų bangos. Geriau jau tegul būna blogiau negu niekaip. Ir apie meną tą patį galima pasakyti. Tegul jau tas tavo paveikslas bjaurus būtų, tegul jį žmonės spjaudo, liaupsina, bet tegul tik jį pamato, tegul nepraeina. Nuobodulys yra baisi tragedija – kam gi tie narkotikai? Išbandai – dalykas įdomus, kol jis įdomus, o kai išmoksi mintinai, patyręs dešimt kartų, jis nebeteiks jokios džiaugsmo. Gėtės Faustas apie tai kalbėjo: „Sustok, akimirka žavinga!“. Žmogus negali to pasakyti, nes ta sustojusi žavinga akimirka tuoj pat tampa nuoboduliu.
