Kiek laiko užtrunka nutapyti vieną knygos iliustraciją? Koks yra didžiausias darbų įvertinimas? Kuo ypatinga Jonava? Į klausimus žiniasklaidai pasidalintame interviu atsakė tapytojas Remigijus Januškevičius.
– Su Jumis susipažinau skaitydama knygą „Pasaka apie Desperą“. Akis traukė iliustracijos – kiekviena tapyta iki mažiausių smulkmenų. Kaip tapytojas tapo knygų iliustruotoju?
– Nuo pat vaikystės svajojau būti dailininku, labai patiko vaikiškos knygelės su daug iliustracijų, aš iš jų mokydavausi piešti. Mokykloje dailės ir darbų pamokos man buvo mėgstamiausios. Įstojau į Jonavos meno mokyklos dailės skyrių, vėliau baigiau Vilniaus dailės akademija, tapau diplomuotu tapytoju. Vieną dieną gavau laišką nuo leidyklos „Nieko rimto“ dailininkės Linos su pasiūlymu iliustruoti knygą „Pasaka apie Desperą“, knygos siužetas mane sudomino ir nusprendžiau apsiimti iliustruoti. Tai mano pirmoji iliustruota knyga ir pirmas bandymas įsiterpti giliau į knygų pasaulį.
– Kaip apibūdintumėte savo tapymo stilių?
– Studijų laikais domėjausi įvairiais tapybos stiliais, tuomet tapiau ir ekspresionistine maniera. Dar prieš studijas mėgau tapyti marinistinius peizažus, labai patiko impresionizmas, simbolizmas, siurrealizmas, renesansas, tapiau nemažai renesanso, baroko meistrų darbų kopijų. Manau, dabartinis mano tapymo stilius ir yra šių stilių samplaikos rezultatas.
– Save vadinate tapytoju ar iliustruotoju? Kuo skiriasi šios specialybės? Kuo kiekviena jums svarbi?
– Save vadinu ir, ko gero, visada vadinsiu tapytoju, aš kitaip negalvoju net ir iliustruodamas knygą. Savo iliustruojamą knygą matau kaip tapybos darbų ciklą su tema ir pavadinimu, o kiekviena tos knygos iliustracija yra kaip atskiras tapybos darbas ir kaip ciklo dalis. Visas savo iliustracijas tapau ant drobės, aliejine technika, todėl mano iliustracijos yra kaip tapybos darbai.
Aš manau, kad tarp tapytojo ir iliustratoriaus didžiausias skirtumas yra kiekvieno turima kūrybinė laisvė. Tapytojas yra visiškai laisvas, tuo tarpu iliustratorius turi tam tikrus rėmus, įsipareigojimus knygai: tema, siužetas, knygos formatas ir t. t. Man, kaip tapytojui, įlįsti į šiuos rėmus yra įdomu ir gal net kartais naudinga, aš tai matau kaip kūrybinį iššūkį, kurį turiu įveikti ir pasiekti tikslą, iš knygų taip pat pasisemiu naujų idėjų savo paveikslams.
– Papasakokite, kaip vyksta knygų iliustravimas Jūsų piešiniais?
– Pirmiausia aš iliustruojamą knygą paprasčiausiai perskaitau, pirmo skaitymo metu negalvoju apie iliustracijas, taip susidarau bendrą vaizdą, apgalvoju knygos idėją. Vėliau skaitau antrą kartą, susižymiu pagrindines scenas, personažus, tada skaitau trečią, ketvirtą ir dar kartą, kol atsirenku visas iliustruojamos knygos svarbiausias vietas. Visus personažus, scenas sukuriu mintyse ir tada perkeliu ant drobės.
– Kiek laiko užtrunka nupiešti vieną iliustraciją? Kaip pasirenkate, kokį pasakojimo momentą iliustruosite?
– Sunku pasakyti, kiek laiko reikia vienai iliustracijai, jei imti tik fizinį darbą – tapymą, – tai to laiko gal ir ne tiek daug – gal dvi, trys dienos, gal savaitė. Daugiausia laiko užtrunka knygos vizijos pamatymas, idėjos subrandinimas, išnešiojimas galvoje. Stengiuosi iliustruoti tuos knygos skyrių momentus, kurie man išlieka mintyse perskaičius skyrių ir kurie labiausiai padėtų skaitytojui pasinerti giliau į knygos pasakojimą.
– Ar sulaukiate daug pagyrų? Kas labiau skatina tobulėjimą, pagyros ar kritika?
– Geras žodis sukelia teigiamas emocijas, pakylėja ir tuo pačiu skatina tobulėti. Aš esu labai reiklus savo darbams, žiūriu į tai atsakingai ir smulkmeniškai, kol nesu visiškai patenkintas tapomu paveikslu ar iliustracija, tol jos nebaigiu.
– Koks Jums būtų pats didžiausias Jūsų darbų įvertinimas?
– Kai kūrinys pasiekia norimą tikslą ir sugaištas laikas jo sukūrimui nenueina veltui, jei žmonės domisi, vertina tai, ką tu darai, džiaugiasi tuo ne vienus metus, jei kūrinys teikia ne vien estetinį, bet ir emocinį pasitenkinimą, manau, kad tai ir yra dailininko darbo didžiausias įvertinimas.
– Pažįstu dar vieną knygų iliustruotoją iš Jonavos – Viliją Kvieskaitę. Ar Jonavoje yra kažkas ypatingo, kad augina tokius kūrybingus žmones?
– Man Jonava yra ypatingas miestas. Pirmiausia – tai mano gimtasis miestas, labai patogi miesto geografinė padėtis, pats Lietuvos vidurys, nedideli atstumai iki didžiųjų miestų. Jonavoje veikia puiki Janinos Miščiukaitės meno mokykla, čia aš taip pat mokiausi ir vėliau kurį laiką dirbau. Aišku, pati gimimo vieta nėra pagrindinis veiksnys, nusprendžiantis žmogaus kūrybiškumą, vis tik didesnę įtaką daro sutikti žmonės, mokytojai, tėvai, kūrybinė aplinka, erdvė, kur žmogus gali ir turi sąlygas vystytis kaip kūrybiška asmenybė.
– Ar tapymą vadinate savo darbu? O koks Jūsų laisvalaikis?
– Tapybą galiu vadinti savo svajonių darbu, tai yra ir mano profesija, ir pragyvenimo šaltinis, ir veikla, teikianti dvasinį malonumą, atsipalaidavimą, užsimiršimą. Tapydamas mėgaujuosi pačiu procesu, spalvomis, atradimais. Laisvo laiko lieka nedaug, jį leidžiu su šeima, gamindamas maistą, dirbdamas ir poilsiaudamas sodyboje, keliaudamas.
– Gal turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti?
– Tokių konkrečių svajonių kol kas neturiu. Man patinka, kai netikėtai priimu vienokį ar kitokį sprendimą ir, ko gero, kiekviena knyga, kurią aš iliustruoju, man tampa kaip svajonių knyga.
– Ką patartumėte tiems, kurie svajoja tapti dailininkais?
– Tiesiog atkakliai siekti savo svajonės ir tikėti tuo, ką darai.
