Išsiviepę personažai, turintys paties menininko bruožų ir tuščiaviduris torsas, hibridiniai praeities asmenybių portretai ir tariamo jogailaičių palikuonio „atradimas“, XVII–XVIII a. tapybos principais nupiešti veikėjai, mūvintys „Pierre Cardin“ trumpikes ir plastiko plėvelė apgaubianti dalį parodos ekspozicijos, – pasak menininko, visa tai yra jo pastanga per tapybą, persunktą saviironijos, ieškoti atsakymo į pamatinį žmogiškosios egzistencijos klausimą „kas aš esu?“.
– Parodoje „Garantija“ ironiškai ir žaismingai apmąstote tikrumo, laiko ir žmogaus būsenų temas. Kaip ir ankstesnėse parodose į akis krinta jūsų paties personažo bei karaliaus Žygimanto Augusto portretų paralelės, kurias apžaidžiate įvairiomis formomis. Ar dažnai pagalvojate, kad jei ne tie nelemti vardų sutapimai, istorinės tematikos jūsų kūryboje gal išvis nebūtų.
– Sunku dabar pasakyti kaip būtų, jei būtų kitaip. Šiaip manęs niekada nedomino istorinė tapyba ir kostiuminės dramos. Tačiau man visada buvo įdomūs atsitiktinumai, sutapimai ir fiktyvios istorijos. Lygiai, kaip ir tikrumo tema. Na, o vardų sutapimai tapo gera proga improvizacijai istoriniais motyvais ir pasijuokti iš savęs bei kai kurių perdėm sureikšmintų dalykų.
Tikrumo motyvas tapo svarbiu įrankiu doktorantūros studijose kuriant projektą „IN“. Pavadinimas – tai yra dvi raidės, kurios mano pavardę skiria nuo karaliaus Žygimanto Augusto. Tai yra ir anglų kalbos prielinksnis, nurodantis laiką arba vietą. Per šį prielinksnį aš tartum persikeliu į XVI amžių ir pats tampu fiktyviu personažu, turinčiu daug tikrojo karaliaus bruožų, tačiau ne ką mažiau ir netikro.
Visa tai pastūmėjo mane į apmąstymus, kaip kuriamas tikrumas bei rašoma istorija. Tarkime, dabar, mano supratimu, yra tinkamas metas permąstyti mūsų šalies imperinę praeitį bei istoriją, parašytą romantizmo laikais. Atėjo metas ją pakoreguoti.
Aš pats tai bandau daryti tapyboje pasitelkdamas humorą ir saviironiją, šaipydamasis iš narcisizmo, apsimetinėjimo ir savo nepilnavertiškumo dangstymo istorija.
– Didžioji dalis jūsų darbų yra nutapyti itin realistiškai. Gal tai taip pat iš dalies padiktavo mąstymas apie tai, kas yra tikra, o kas – ne?
– Nuėjau gan ilgą kelią studijuodamas ir siekdamas nutapyti savo personažus kuo tikriau, kuo tiksliau, kuo įtikinamiau. Domėjausi XVI–XVII amžiaus tapyba – jos dailininkai pasiekė labai gerą balansą tarp realizmo ir tapybiškumo. Aš tuo labai žavėjausi ir iki šiol žaviuosi.
Tačiau ilgainiui atėjo ir savo vertybių permąstymo metas. Šioje tapyboje gausu aliuzijų bei nuorodų į feodalizmą, kolonializmą, imperializmą – tai, kas šiais laikais nebeatrodo taip žavu.
Kadangi pats negaliu taip lengvai atsikratyti pomėgio tokiai tapybai, tad pamaniau, kad geriausias būdas koreguoti mano požiūrį į ją – apžaisti ironija. Tuomet visa tai nebeatrodo taip reikšminga, svarbu ir didinga. Tai puikus būdas į kai kuriuos itin sureikšmintus dalykus pasižiūrėti kiek blaiviau, aiškiau.
– Ar dėl to dalį parodos sienų, kur kaip tik ir eksponuojami darbai, turintys asociacijų su Žygimantu Augustu, Barbora Radvilaite bei tariamu jų palikuoniu, padengėte plastiko plėvele?
– Dirbome drauge su architektūros dizaino studijos MOA komanda, parodos kuratore Akvile Anglickaite, dizaineriu Vilmantu Žumbiu ir nutarėme, kad ta remontui naudojama plėvelė visai neblogai kontrastuoja su auksiniais mano paveikslų rėmais. Į tai net galima žiūrėti kaip į savotišką imperinės mūsų praeities remontą.
Buvo svarbu parodą eksponuoti taip, kad žiūrovams nekiltų minčių į šiuos darbus žiūrėti lygiai taip pat, kaip jie žiūri į Boleslovo Rusecko darbų parodą gretimoje salėje. Juk mano darbai sukurti atsispiriant nuo kiek kitos – ne XVIII ar XIX amžiaus – tapybos tradicijos.
Atvirai sakant, pirminė idėja buvo šiuo plastiku pridengti ir dalį mano paveikslų. Nors tai ir atrodė visai neblogai, tačiau sumanymo atsisakėme gerbdami žiūrovų smalsumą. Tad po plastiku liko mažiau svarbi kūrinių dalis – jų pavadinimai. Tačiau skirtis tarp senosios tapybos kūrinių eksponavimo muziejuose ir mano kūrybos lieka esminė ir būtent ją ironiškai demonstruoja plastikas.
Tuo tarpu pirmosiose salėse, kur daugiausia koncentravausi į tikrumo temą, tos plėvelės yra gerokai mažiau, o ji tarnauja labiau kaip užuomina į antrąją parodos aukštą.
– Parodos leitmotyvu tampa „garantija“ – kaip to, kas nedvejojant yra tikra ir neginčijama paieška. Ši tema šiandien ypač aktuali kalbant apie socialinius tinklus ir mūsų vaidmenis juose. Rodos, gyvenimas tarp to, kaip atrodai viešumoje, kokiu save pateiki ir asmeninės tikrovės – tai du paraleliniai pasauliai, kurie tarpusavyje nelabai ir turi ką bendra. Kuriame iš šių pasaulių esame tikri – garantijų jokių taip pat nebėra?
– Socialiniai tinklai išties yra įdomi ir svarbi tema, nors parodoje užuominų į tai beveik nėra. Na, nebent tam priskirtume mano autoportretus – savotiškus selfio analogus padarytus senoviška tapybos medija.
Parodoje į tikrumo temą žiūriu kiek plačiau – tai ne vien socialiniai tinklai. Man buvo įdomu pasigilinti į tai, kaip tikrumas yra konstruojamas žmogaus sąmonėje ir pasąmonėje, ką apie tai kalba filosofai ir įvairūs mokslininkai. Supratau, kad tai tiesiogiai susiję su žmogaus patirtimis: jei konkretaus asmens patirtis koreliuoja su jo žiniomis apie pasaulį, tuomet tai ir priimama kaip tikra.
Vienas iš lengvesnių būdų tai patvirtinti per paveikslus – padaryti taip, kad tai atrodytų kaip tikras menas, kuris yra eksponuojamas muziejuose. Tuomet to tikrumo tartum automatiškai bent šiek tiek jau atsiranda.
Pavyzdžiui, XVI amžiuje nutapytas didiko portretas buvo tikras ne tik todėl, kad jis panašus į nutapytą asmenį, bet todėl, kad jis padarytas meistro. Ir jei meistras yra aukščiausios klasės, tuomet ir portreto tikrumas yra aukščiausios klasės. Šia prasme žmonių tarpusavio pasitikėjimas vaidino labai didelį vaidmenį.
Lygiai taip pat ir šventojo paveikslas ar ikona – kol nepašventintas, tol tai tiesiog yra paprasčiausia drobė arba lenta. Ta pačia tikrumo intencija į paveikslą ar skulptūrą buvo dedamos šventojo drabužio detalės, dantys arba plaukų kuokšteliai. Ir net Egipte šventikas skulptūras „atgaivindavo“ ir nuo tada jos tapdavo tikros.
Šie metodai yra pakankamai seni, eina iš kartos į kartą, iš vienos kultūros į kitą, tad kai kuriuos jų naudoju ir savo paties kūryboje. Tarkime paveikslas „Palikuonio portretas“ nutapytas naudojant pigmentą iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų pamatų akmens.
– Ar dėl to didesnio tikrumo efekto parodoje atsiranda ir tikri objektai, savotiški „istoriniai reliktai“, tarkime, jūsų darbuose matomas šalmas?
– Muziejuose tikrumo įspūdį dažniausiai kuria konkretūs artefaktai. Jei mes pamatome kokio didiko drabužį ar kardą – tartum prisiliečiame prie to asmens.
Lygiai taip pat ir šalmas, matomas kai kuriuose mano paveiksluose, yra tas pats šalmas, kurį maždaug dešimtmetį aš pats naudojau buriuodamas.
– Jūsų darbuose žmonės dažniausiai yra vaizduojami po vieną, jie leidžia sau būti „negražiais“ ir net atrodyti „kvailai“. Gal tai kaip tik patvirtina mintį, kad vienumoje mes būname tikri – tokie, kokie išties ir esame.
– Taip. Ilgą laiką tikrumo kaip tik ir siekiau žiūrėdamas į save veidrodyje ir tapiau maksimaliai tiksliai kaip man tuomet pavykdavo. Žiūrėjimas į save ir savęs tapymas – tai tam tikra meditacija tarp paveikslo ir savojo atvaizdo.
Be abejo, vienatvė leidžia panirti žymiai giliau nei, tarkime, vienu metu ir bendraujant su kitu žmogumi ir tapant. Tačiau net ir neriant giliai, anksčiau ar vėliau atsimuši į ribą, kurios tiesiog nebegali peržengti.
Suprasdamas tapybos veiksmo ribotumą, tas ribas bandžiau pramušti kitais būdais – skaitydamas knygas apie psichoanalizę arba mokslininkų studijas, kuriose nagrinėjama tai, kaip žmogus suvokia šią tikrovę.
– Turbūt pamatinis čia klausimas būtų „Kas aš esu?“, kurį kelia įvairios filosofijos bei religijos. Ar pačiam kuris nors jų siūlomas metodas atrodo tinkamas priartėti prie šio atsakymo?
– Šis klausimas išties yra pamatinis ir vos ne kiekvieną dieną aš pats sau jį užduodu ieškodamas sprendimų įprastose gyvenimo situacijose.
Atsakyti į šį klausimą padeda daugybė būdų, tarp jų ir religinės praktikos, meditacijos ir pan. Tačiau esminis dalykas yra tai, kad žmogus kasdien kinta, todėl ir tas klausimas bei atsakymas į jį turi būti užduodamas nuolatos.
Prieš du dešimtmečius tapydamas pirmosiose parodos salėse esančius paveikslus aš buvau vienoks, o kurdamas instaliacijas, kurios yra kitame aukšte, – jau kitoks. Kiekvieną kartą man reikėjo atsakyti į klausimą „kas aš esu?“ ir kaskart nuoširdžiai prieidavau prie tam tikro atsakymo. Tačiau pasikeitus aplinkybėms, praėjus dienai, jis jau būdavo nebetinkamas.
Be abejo, buvimas vienumoje, meditacija padeda nuraminti triukšmą ir įsiklausyti į savo pojūčius, savo mintis ir bent tą akimirką pasijausti tikru, esančiu.
– Pati kūryba, matyt, taip pat galėtų būti palyginta su meditacija?
– Taip. Tapyba yra labai lėtas procesas – ypač mano tapyba. Pats atėjimas į studiją, metodiškas darbas ar darbų pertapymas iš naujo – visa tai yra akistata su savimi pačiu. Būtent taip aš kasdien susiduriu ir su savo tingėjimu, negebėjimu susikaupti, su dvejonėmis, ypač tuomet, kai darbui nepavykus, reikia jį uždažyti. Visa tai ir yra labai konkretus savęs pažinimas ir darbas su savo ribotumu.
Pats savo kasdienybėje labiausiai vertinu susikaupimo valandas – tai man yra aukso vertės metas. Būtent tuomet pavyksta ką nors nutapyti ar suprasti. Štai tada pamirštu apie supantį išorinį pasaulį, savęs paties egzistavimą – būnu susikoncentravęs ir įdėmus tame, ką darau. Skambiai tariant, tada susilieju su visata ir tampu jos dalimi. Šitokias būsenas aš labai branginu.
Man įstrigęs yra vieno dailininko patarimas jaunajam menininkui: jei tapydamas imi galvoti kaip gerai čia darau ir kaip gerai viskas man pavyksta, turi iškart sustoti ir uždažyti tai, ką nutapei. Išties tapantis žmogus tartum praranda savimonę ir jei dirbant nepastebėjai, kaip prabėgo kelios valandos ar net visa diena, tikėtina, kad buvai patekęs į kažin kokius gilesnius šios tikrovės klodus.
O jei mąstai apie tai, ką dabar darai, vadinasi, daugiau galvoji apie save, o ne esi paveiksle. Man tai yra ženklas, kad jau reikia pailsėti, išgerti kavos, o gal tą dieną išvis nebedirbti. Juk tapymas, tam tikra prasme, yra panirimas į transo būseną.
– Parodoje svarbiu kūriniu tampa darbas, nutapytas praėjus lygiai mėnesiui nuo karo Ukrainoje pradžios. Nuo jo savotiškai net pasikeičia ir visa ekspozicijos dramaturgija.
– Taip, tai yra savotiškas parodos lūžio taškas. Pirmoje salėje matome kasdienius žmones – liūdnus, suvargusius, niūrius – taip, kaip ir būna gyvenime. O po darbo „24.03.2022“ atsiranda visiškai kitokie kūriniai – autoportretai, įsikūnijimai į kitus asmenis, įvairūs objektai, instaliacijos, istorinių paralelių kūriniai.
Kai gyvenime susiduriame su netikėtu, nekasdieniu įvykiu, mes tartum pabundame ir susimąstome. Daugeliui žmonių karo pradžia kaip tik ir tapo tuo ženklu, privertusiu pagalvoti apie savo gerą gyvenimą, įvairias mus supančias kasdienes aplinkybes, procesus, kurie vyksta kaimyninėse šalyse ir pan.
Prancūzų psichoanalitikas Jacques'as Lacanas teigia, kad iš esmės tikrovė mums yra nepažini, ji tik šmėkšteli retkarčiais mums prieš akis. Tas pats, matyt, nutiko ir su karu Ukrainoje. Mes visi tartum atsipeikėjome ir kuriam laikui pamatėme, kas yra kas.
Tačiau su laiku tą tikrovę nustūmėme į šoną ir vėl gyvename taip, kaip gyvenome, nors karas niekur ir nepradingo.
Beje, kai kurie filosofai teigia, kad jei susidurtume su tikrove, iškart numirtume, mat ji yra per sunki žmogui, todėl ir paslėpta nuo mūsų akių.
– Kaip visa tai paveikė jus patį – jūsų kūrybą, santykį su savimi, aplinka?
– Aš susimąsčiau apie iliuzijų galią ir mastelį, kuriame visi gyvename. Suprantu, kad protas eliminuodamas tikrovę bando sukurti saugumo įspūdį. Tačiau vargu ar tokia iliuzija išties turi ką nors bendra su saugumu.
Didžiulį įspūdį man daro melagingų žinių chaosas, pastaraisiais metais užplūdęs mūsų viešąją erdvę. Atvirai sakant, man iki šiol sunku susiorientuoti karo realybėje, nors įvairios informacijos ta tema – pilna. Bet kas čia yra tikra – nežinau.
Suprantu, kad daugelis dalykų yra karinė paslaptis, nepaisant to, mes gyvename ištisiniame informacijos sraute apie įvykius fronte ir visoje Ukrainoje. Dalis žinių yra tiesiog užuominos, dalis – interpretacijos, dalis – suklastoti faktai ir melaginga informacija arba sąmoningas siekis pergudrauti priešą.
Tad nesidomėti žiniomis apie karą negalime, bet domėdamiesi gauname kreivų faktų kratinį, kuris su realybe išties mažai turi ką bendro ir iš to mums niekaip nepavyksta susikurti stabilaus ir patikimo tikrovės vaizdo. Tad ir čia tikrumas yra visiškai neapčiupiamas.
– Vadinasi, pastangos surasti tikrumą šiame pasaulyje ir garantijos dėl jo – bergždžios?
– Na, bent jau man nepavyksta. Dar senovės graikams tikrumas ir užtikrintumas buvo siejamas su nelaime. Tad gal tai yra amžina problema, o mes tiesiog užsiliūliavome savo patogiose iliuzinėse garantijose, kurių kas nors, žinoma, visada ras būdų pateikti – tik panorėk.
Beje, Ukrainai taip pat buvo duotos garantijos tuomet, kai ji atidavė savo atominius ginklus. Buvo pasirašytos sutartys ir užtikrintas jos teritorijos vientisumas. Tačiau tos garantijos nesuveikė... Ir tai vyksta daugybėje mūsų gyvenimo sričių egzistenciniame lygyje.
Tiesa, kalbant apie kasdienius dalykus, tos garantijos yra reikalingos ir jos padeda išlaikyti tam tikrą tvarką bei sutarimus. Tarkime, jei aš nutapau paveikslą, duodu garantiją, kad dažai nenukris. Arba kai meistras sutaiso batus, jis taip pat duoda garantiją, kad tai laikys bent kelerius metus.
Tačiau kas gali duoti garantiją pamatiniuose gyvenimo klausimuose? Niekas. O jei jau duoda, reikia gerai pagalvoti, ar verta tuo pasitikėti.
– Kas tuomet jums pačiam padeda išbūti šiame netikrume ir nežinojime?
– Aš bandau susikurti saugią aplinką ir vidinį pasaulį. Čia man labiausiai padeda nusiraminimas, susiliejimas su tuo, ką darau. Taip pat ir bendrumo jausmas su žmonėmis, darbo įrankiais, savo kūnu. Iš tokių smulkmenų ir susidaro mažytis, apčiuopiamas, kad ir laikinas, bet vis šioks toks tikrumas. Būtent tai ir sukuria gyvenimui palankią aplinką.
Na ir dar, be abejo, juokas, atpalaiduojantis visas įtampas ir leidžiantis į viską pažvelgti šiek tiek paprasčiau, ne taip sureikšmintai.
