Jau daugiau nei dešimtmetį aktyviai keramikos lauke dirbančios Dalios Gineitės darbus spėjo įsidėmėti parodų lankytojai. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete 2002 m. keramikos bakalauro studijas baigusi menininkė išsiskiria savitu požiūriu į pasaulį, gebėjimu atskleisti keramikos meno vizualumo galimybes, sujungti medžiagiškąjį ir prasminį pradą, kalbėti įtaigia emocijų kalba.
Parodoje buvo pristatyta kelios dešimtys kūrinių, vyravo per paskutinį pusmetį, į kurį patenka karantino mėnesiai, sukurti darbai. Žanriniu požiūriu tai lipdyti antropomorfiniai indai, turintys funkcionalaus dirbinio ir skulptūros požymių, kitaip tariant – sužmoginti indai, kuriems nuotaikos ir gyvasties suteikia individuali charakteristika ir tapybinės bei grafinės detalės. Parodoje, kaip ir apskritai Dalios kūryboje, karaliauja pačios autorės sugalvoti naivūs, paprasti molio žmogučiai, fantazijos, literatūros ir magijos pasaulio veikėjai, turintys vardus ir jiems skirtus vaidmenis tame molio teatre, kaip savo kūrybą įvardija pati autorė.
Nors antropomorfiniai indai žinomi nuo priešistorinių laikų, o panašų indo / figūros derinį interpretavo ir vėl išplatino XX a. keramikos reformuotojai (Pablo Picasso, Joan Miró). Dalios Gineitės personažai kitokie – lietuviški, šilti, individualizuoti, pasižymintys savybėmis, kurios nesvetimos dažnam žiūrovui: netobulumu, savotišku negrabumu, neatitikimu nustatytiems standartams. Jos kūrybą tam tikra prasme galima laikyti ir Picasso bei kitų keramikos modernizuotojų atitikmeniu lietuviškoje keramikos dirvoje.
Parodoje, kaip ir apskritai Dalios kūryboje, karaliauja pačios autorės sugalvoti naivūs, paprasti molio žmogučiai, fantazijos, literatūros ir magijos pasaulio veikėjai, turintys vardus ir jiems skirtus vaidmenis tame molio teatre, kaip savo kūrybą įvardija pati autorė.
Šie žmogučiai nepalieka abejingų dėl jų sielos skaidrumo ir nuoširdumo, būdingo tikriems dvasios grynuoliams, o gal dėl to, kad žiūrovai juose gali atpažinti save. Lipdomus ir ant indų piešiamus personažus keramikė vadina „būtybėmis“, „kūlverstukais“, „padarais“. Atskiro aptarimo nusipelnė kūrinių paviršių dengiantys įrėžti ir tapyti piešiniai bei įrašai, praaugantys dirbinio puošybos sąvoką, tampantys savarankišku kūrinio dėmeniu, papildančiu lipdytą formą laisvu improvizuotu vaizdu, tapybiškomis spalvų dėmėmis, vaizdui antrinančiais įrašais, schemomis, dainų fragmentais. Piešiniuose kartojasi žmonių veidai, lietaus, augalijos motyvai. Poetiškų ar net atsitiktinių, automatizmu grįstų įrašų, liudijančių apie autorės polinkį grafikai ir literatūrinei raiškai, daugėja paskutiniuosiuose darbuose.
Nors autorė teigia, kad negalėtų nusakyti savo santykio su dirbinio forma, kad ji formos nevaldo, negalėtum su tuo sutikti. Kai kurie parodoje eksponuojami kūriniai primena architektūrinius statinius su fasadinėmis dalimis, nišomis ir angomis („Žali pykčio dantys. Žolės piešinys“, 2020). Jų paviršiai padengti ištisiniais piešiniais ir įrašais, kurių stilistikoje susipina pasąmoniniai vaizdiniai su vaikų piešinių naivumu ir eskiziškumu. Objekto forma, spalva ir dekoras sudaro nedalomą visumą, suteikia darbams žaismingumo ir žavaus primityvo. Juose – šiandienos aktualijos, užuominos į pandemijos apribojimus, priverstinę izoliaciją, veido dengimą / slėpimą po kauke.
Kiekvienam kūriniui keramikė sukuria savo istorijas, Jos pasakojimai lyriški, kartais dramatiški, susiję su užgriuvusiais asmeniniais išgyvenimai ir potyriais („Mėlynas vakaras karantine“, „Saviizoliacija“, „Raudonas žodis“, visi 2020), kelionių įspūdžiais, sutiktais žmonėmis („Prisiminimai apie Portugaliją“, 2019), papildomi tikrais objektais („Funkcijos interpretacija“, 2019), kai kada įvardijami mėgstamos ispanų kalbos žodžiais: „Broliai Tambien ir Tampoco“ (isp. Broliai Ne ir Ne, 2013). Nors autorė yra įsitikinusi, kad žiūrovas sugalvos jos personažams savus naratyvus. Dalios Gineitės kūryboje dera rimtis ir atjauta, autoironija ir humoras. Kūriniai labai keramiški, nors menininkė teigia nesureikšminanti technikos. Jie atsiranda eksperimentuojant, pasitelkus poglazūrinius dažus ir angobus, maišant juos tarpusavyje ir su keramikos mase. Galutinį žodį, anot jos, taria glazūros ir 1050° C ugnis.
Nemažai Dalios Gineitės kūrybinės energijos atima pedagoginis darbas – ji moko vaikus keramikos ir kitų dailės dalykų, nuo 2009 m. dalyvauja parodose (Baltijos šalių keramikos parodose „Pavasaris“, tarptautiniuose redukcinio degimo simpoziumuose ir kt.). Menininkė įsilieja į šiuolaikinės Lietuvos keramikos tėkmę savitais kūriniais, atspindinčiais kūrybingą tradicijų plėtotę, papildydama lietuvišką keramiką savitu, poetišku požiūriu, gebėjimu tradicinį dirbinį paversti moderniu objektu, išnaudoti kitų dailės sričių (grafikos, tapybos) galimybes.
Spalvingai Dalios Gineitės kūrybai neabejingi ir kolegos. Keramikė Eglė Maskaliūnaitė-Butkuvienė, kviečianti kolegę į savo kuruojamas tarpdisciplinines parodas, taikliai apibūdino jos išskirtinumą: „Į Dalios Gineitės keramiką galima žiūrėti per paviršių ir faktūrų įvairovės prizmę, ornamentikos ir grafinę išraišką. Šie dalykai pribloškia, užburia savo gausa ir turtingumu. Ši autorė pasižymi tuo, jog tarsi Dievas ar Demiurgas kuria savo pasaulį su žmonių figūromis, kurį vadina molio teatru. Ji tą pasaulį kuria 1) personažais – tarsi nori pasigaminti sau kompaniją, 2) dėmėmis, faktūromis, ornamentais. Ji nesupainiojama su kitais savo paviršių daugiabalsiškumu.
Tačiau Dalios žmonės skiriasi nuo kinų armijos arba Gormley žmonių minios tuo, jog jie nėra minia, jie – asmenybės, solistai. Portretai ant indų, indai – žmogaus figūros – jie turi liūdesio, grotesko ar mąslumo. Arba – nesuprasi – ir linksmi, ir liūdni, kaip Džokonda. Menininkei yra svarbios filosofinės idėjos, darbuose ji perteikia apmąstymus apie žmogaus būtį, įvairias žmogaus jausmų ir išgyvenimų išraiškas. Visi veikėjai kuria labai subtilų, aptakių formų, virpančio silueto, archajišką, stilizuotą ir emocingą pasaulį. Autorė lipdo indus – savo mokinius, pasiilgtus per karantiną, su jų pamėgtais vaizdavimo būdais: Žinių žmogų, lietaus indą, kuris irgi yra lyg asmenybė, Molio moterį.“
