Pasak NDG direktorės Lolitos Jablonskienės, abi parodos yra nelyg vienas projektas, kviečiantis pasivaikščioti po Vilnių, pasigėrėti pažįstamais ar mažiau žinomais Vilniaus vaizdais bei susipažinti su nepelnytai pamiršta Vilniaus piešimo mokykla.
Parodos kuratorė L.Laučkaitė: „Meilė yra akla“
Parodos „Vilnius. Topophilia“ kuratorė Laima Laučkaitė teigė XIX a. Vilniumi, jo daile ir kultūriniu gyvenimu besidominti jau gerą dešimtmetį, todėl nedvejojo prieš keletą metų sulaukusi advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos vadovų pasiūlymo parengti porą albumų, skirtų Vilniui dailėje.
„Ilgai galvojau, kaip jie galėtų vadintis, ir man į galvą atėjo, jog tiktų graikiškas žodis „topophilia“, reiškiantis „vietos meilę“, – apie albumų ir parodos pavadinimo gimimą pasakojo L.Laučkaitė.
Tiesa, kuratorė neslėpė, jog meilė dažnai būna akla, o ir ši paroda – ne išimtis: „Dažnai tuos, kuriuos mylim, matom gražesnėmis spalvomis, negu jie yra, mėgstam juos idealizuoti, matom tik gerąsias, gražiąsias puses. Parodoje pamatysit daug Vilniaus vaizdų, bet nepamatysit skurdo, vargo, išplanavimo bėdų, kurios ne tik šiandien, bet jau ne pirmą šimtmetį kamuoja Vilnių“, – sakė L.Laučkaitė.
Pasak jos, paroda suteikia unikalią galimybę pažvelgti, kaip per du šimtmečius keičiasi miesto ikonografija, kaip kinta ne tik pats miestas, bet ir jo vaizdavimo būdai.
Ekspozicija, chronologiškai nušviečianti Vilniaus vaizdavimo etapus, yra sudaryta iš keturių dalių: XIX a. laikotarpį pristato „Paminklų dokumentavimo aistra“, XX a. pradžią – „Subjektyvus žvilgsnis“, XX a. tarpukarį – „Vilniaus mito kūrimas“, XX a. antrąją pusę – „Modernistų miestas“.
Parodos organizatorių teigimu, ekspozicijoje pateikta per 200 grafikos ir tapybos kūrinių, o greta garsių dailininkų – Vincento Slendzinskio, Jurgio Hopeno, Bronislovo Jamonto, Adomo Mendziblockio, Viktoro Vizgirdos, Vytauto Mackevičiaus, Jono Švažo, Petro Repšio – yra ir mažiau žinomų, bet Vilniui ištikimų, netikėtus miesto rakursus atradusių dailininkų.
Neįvertinta Vilniaus tapybos mokykla
Didžiojoje NDG salėje pristatoma paroda „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“, pasak jos kuratorės Jolantos Širkaitės, atidaroma švenčiant 150-ąjį Vilniaus piešimo mokyklos įkūrimo jubiliejų.
„Vilniaus piešimo mokykla buvo sumanyta carinės Rusijos valdininkijos, kuri apsižiūrėjo, kad po 1863 m. sukilimo represijų, daugybę bažnyčių ir vienuolynų pavertus cerkvėmis ir kartu statant vis naujas cerkves, nebebuvo kam tapyti ikonų. Buvo įkurta dirbtuvė, bet dirbtuvė yra dirbtuvė, profesinių aukštumų joje nebuvo pasiekta, todėl buvo sumanyta įkurti tikrą piešimo mokyklą – tuo tikslu į Vilnių buvo pakviestas jau pasižymėjęs Peterburgo dailės akademiją baigęs dailininkas Ivanas Trutnevas“, – apie Vilniaus piešimo mokyklos pradžią pasakojo J.Širkaitė.
Pasak parodos organizatorių, Vilniaus piešimo mokykla ne kartą keitė pavadinimą, dėstymo programas ir jų trukmę, bet daugiausia dėmesio buvo skiriama būsimųjų dailininkų rengimui.
Vilniaus piešimo mokykloje iš viso mokėsi apie 4 tūkst. mokinių, iki šiol pavyko nustatyti per 700 mokinių pavardžių. Žymiausi jų – Borisas Šacas, Jehuda Epšteinas, Pinchus Kremenis, Chaimas Sutinas, Kikoinas, Robertas Geninas ir kt.
NDG parodoje eksponuojami 70-ies dailininkų kūriniai – daugiau nei 360 tapybos, skulptūros, grafikos darbų iš žymiausių Lietuvos, Baltarusijos, Izraelio muziejų rinkinių, korporatyvių ir privačių kolekcijų
Abi parodos Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki lapkričio 26 d.
