Lietuvoje kūręs daugiausia liaudiškąja tradicija persmelktus darbus, protestantiškoje Vokietijoje jis turėjo pradėti viską iš naujo ir surasti naują savo kalbą bei raišką. Būtent tokiu jam ir tapo juodomis kelnėmis ir baltais baltiniais apsivilkęs žmogelis – universalus ženklas, įkūnijantis pačią žmogaus – gyvos ir sąmoningos būtybės – idėją. Tačiau išskirtiniu E.Racevičiaus skulptūrų bruožu tapo ne tik ši lengvai atpažįstama figūra, tačiau ir pats medis – neatsiejama kūrinio dalis.
„Šis ciklas – tai subjektyvus pasakojimas apie vieną ir tą patį žmogų bei jo pastangas prisikapstyti prie savo paties esmės. Aš kalbu apie žmogų kaip būtybę, vieną iš gyvybės formų, tiesiog bandančią save suvokti šiame laike ir erdvėje“, – šitokiais žodžiais pats skulptorius pristato jau daugiau nei dešimtmetį kuriamą vientisą darbų seriją, o jo kūriniai nuolatos keliauja ne tik po Europos, tačiau ir Amerikos bei Kanados parodas, galerijas ir meno muges.
– Prieš išvykdamas iš Lietuvos čia buvai liaudies meno tradicijos tęsėju ir net galėjai pragyventi iš savo darbo. O kultūrinė aplinka Vokietijoje, kur atsidūrei, buvo visiškai kitokia. Kaip tai paveikė tavo kūrybą?
– 2002 metais su žmona nuolatiniam gyvenimui pasirinkome jos gimtinę Vokietiją. Iki tol maždaug metus dar bandėme derinti gyvenimą per dvi šalis. Na, bet taip ilgai tęstis negalėjo.
Apsistojus Greifsvalde, kur gyvename iki šiol, pirmiausia aš išgyvenau totalų šoką. Visų pirma, žinoma, kalbinį, nes nemokėjau vokiečių kalbos, o ir mano anglų kalba buvo gan ribota. Kita vertus, supratęs, kad šioje vietoje reikės įleisti šaknis, pajutau vidinę tuštumą, nes pamačiau, kad visa tai, ką iki tol dariau Lietuvoje, kas buvo mano tapatybė dalis – visi tie nukryžiuotieji, rūpintojėliai ir angelai – čia niekam nėra įdomūs. Kažkoks folkloras su religine tematika bent jau šioje Šiaurės Rytų Vokietijos – protestantiškoje – dalyje tiesiog neveikė.
Pamačiau, kad visa tai, ką iki tol dariau Lietuvoje, kas buvo mano tapatybė dalis – visi tie nukryžiuotieji, rūpintojėliai ir angelai – čia niekam nėra įdomūs.
Kūryboje man yra būtinas santykis su žmonėmis, negaliu kurti vien savo paties malonumui. Man svarbu, kad darbai turėtų atgarsį žmonių gyvenimuose, jų patirtyse. Čia panašiai kaip ir su muzika – paklausai vieną kartą, paskui tai kartoji, nes tas skambesys, motyvai, tampa ir tavo paties dalimi. Tu gal net negali to įvardyti žodžiais, bet tai tiesiog atliepia tavyje. Šia prasme kūryba – tai komunikacija. Štai kodėl man reikėjo atrasti naują kalbą, naują formą, kuri taptų pretekstu santykiui. Šitaip prasidėjo mano ilgų ieškojimų kelias.
– Kaip tau pavyko padaryti tą kūlvirstį?
– Visų pirma suvokiau, kad man pačiam reikia suprasti, kokiame pasaulyje atsidūriau, su kuo turiu reikalą. Po truputį aš mokiausi vokiečių kalbos, susipažinau su savo amžiaus menininkais, kurie ilgainiui tapo mano bičiuliais. Šis ryšys man labai pagelbėjo – mes sėdėdavome baruose ir iš pradžių angliškai, o paskui jau ir vokiškai varydavome kalbas pačiomis įvairiausiomis temomis.
Kaip laisvas klausytojas vaikščiojau į universitetą, kur lankiausi daugiausia meno paskaitose. Sovietmečiu aš mokiausi Klaipėdos meno mokykloje, tačiau meno samprata ten baigėsi modernizmu. O teorinių žinių apie šiuolaikinį meną turėjau labai nedaug. Vokietijoje tai tapo ne tik būtinybe mėginant suprasti kontekstą ir į jį įsigyventi, tačiau ir vidiniu mano paties noru pažinti ir patirti, kas tai yra.
Man reikėjo atrasti naują kalbą, naują formą, kuri taptų pretekstu santykiui. Šitaip prasidėjo mano ilgų ieškojimų kelias.
Godžiai skaičiau ir knygas. Greifsvaldo universitete buvo, o ir iki šiol tebėra Baltistikos institutas, kuriame radau gausybę lietuviškų knygų. Ypač buvau pamėgęs Sigito Gedos dienoraščius. Maža to, anuomet kas savaitę čia ateidavo „Šiaurės Atėnai“ ir kita kultūrinė Lietuvos spauda, tad gyvendamas Vokietijoje lietuviškai skaičiau gerokai daugiau nei Lietuvoje. Atradau ir Joną Meką, kuris tapo man labai brangus ne tik savo kūryba ir pasaulėžiūra, tačiau ir emigranto patirtimi. Pamenu, skaitydamas jo karo bei pokario laikų „Nervuotus dienoraščius“, atsiversdavau žemėlapį ir žiūrėdavau, kur jis keliavo, kokiose Vokietijos vietose gyveno.
Na, o paraleliai ėmiau kažką daryti ir su menais. Visų pirma, į šalį atidėjau kaltus, medį ir ėmiau tapyti, piešti bei kurti videodarbus. Norėjau pamiršti viską, ko buvau išmokęs dailės mokykloje Lietuvoje, atsisakyti tos patirties, nieko nebekartoti iš to, kas buvo. Toks buvo mano radikalus pasirinkimas – numirti senajam „aš“. Kita vertus, gyvenime man juk taip ir nutiko: išvykęs iš Lietuvos, čia palikau visa tai, kas buvau – bičiulystes, santykius, namus, darbus – viskas pasiliko praeityje už tūkstančio kilometrų. Buvau niekuo, tad teko susikurti save iš naujo.
– Ar tai atmintyje išliko kaip skausminga patirtis?
– Ne, priešingai – tame jutau be galo daug laisvės. Viskas buvo nauja, nežinoma, nematyta, nepatirta. Ir nepaprastai įdomu. Aš piešiau, tapiau, mokiausi, bandžiau naujas kūrybos formas ir raiškas. O po poros metų vėl paėmiau į rankas kaltą ir sugrįžau prie medžio.
Buvau pradėjęs kurti abstrakčių formų kompozicijas, kurias apibūdinčiau kaip atsitiktinumo estetiką.
Tuomet man tapo svarbu išsilaisvinti iš medžio kaip rasto ar vamzdžio formato. Buvau pradėjęs kurti abstrakčių formų kompozicijas, kurias apibūdinčiau kaip atsitiktinumo estetiką. Dariau skirtingas detales, kurias sujungus galima buvo padaryti dešimtis skirtingų abstrakčios formos skulptūrų. Tartum lego, tik šiuo atveju erdvėje, o ir pasirinkimų galimybės neribotos. Pridaręs daug tokių detalių, beje, jos galėjo būti ir nebūtinai iš medžio, galima buvo po šimtą skirtingų skulptūrų daryti per dieną ir taip – šimtą metų.
O maždaug 2010 metais aš vėl pradėjau daryti figūras.
– Bet kodėl, net ir prisilietus prie šiuolaikiškos videokūrybos, tau vis tiek buvo svarbu sugrįžti prie medžio?
– Pirmą skulptūrą iš medžio padariau pas Vilių Orvidą būdamas septyniolikos. Pamenu, Vilius man tada davė buką kirvį judančia galva ir seno, sudžiūvusio ąžuolo šaką – blogiausio darinio nė nesugalvotum. Ir aš padirbau krucifiksą ir mane apėmė džiaugsmas. Prieš tai pas Vilių buvau bandęs ir akmenį kalti, bet tai buvo kas kita. O medis man labai tiko. Nors įrankiai ir medžiaga buvo labai prasti, bet tas darbas suteikė nepaprastą malonumą.
Pirmą skulptūrą iš medžio padariau pas Vilių Orvidą būdamas septyniolikos.
Šios pirmosios skulptūros darymo patirtis man buvo ir pažinimas, ir kartu atradimas vienu metu. Ir man tapo aišku, kad medis – mano medžiaga. Kodėl – to paaiškinti negaliu iki šiol. Tiesiog taip lipo. Vieni juk mėgsta bulves, o kiti makaronus, lygiai taip pat vieniems artimesnis medis, o kitiems akmuo ar metalas.
– Pradėjęs daryti savo žmogelius, tu ir patį medį, jo šakas pavertei skulptūros dalimi. Kokias prasmes sudėjai į tai?
– Lietuvių kalba yra vienas žodis „medis“, kuris apibūdina ir augalą, ir jo medžiagiškumą. O vokiečių kalboje tai du skirtingi žodžiai. Man svarbus yra medžio fenomenas kaip toks. Savo darbuose aš sujungiau žmogų ir medį, visumą su detale. Natūraliai išsisprendė ir prieš tai minėta medžio, kaip rasto formos, problema: medis, visų pirma, man liko savimi pačiu, o ne vien medžiaga skulptūrai padaryti.
Dabar atsigręžęs atgal matau, kad iš esmės aš niekur toli nuo lietuviškos liaudies tradicijos nepabėgau, tik mano raiška tapo kiek kitokia, gal, sakyčiau, universalesnė. Kai gyvendamas Lietuvoje drožiau rūpintojėlius, angelus ir šventuosius, svarbiausia man buvo to darbo nuotaika. Visos mūsų senosios skulptūrėlės savo dvasia yra labai panašios – jos vienu metu ir liūdnos, graudžios, skausmingos, o kartu ir šviesios, sklidinos vidinės ramybės ir rimties. Tai skaidrus liūdesys, kuriame nėra nė lašelio tamsos, bet jos spinduliuoja viltį. Tokią pat nuotaiką galima matyti ir Viliaus Orvido skulptūrose. Savo darbais aš ir siekiu prisiliesti prie tos jausenos.
Visos mūsų senosios skulptūrėlės savo dvasia yra labai panašios – jos vienu metu ir liūdnos, graudžios, skausmingos, o kartu ir šviesios, sklidinos vidinės ramybės ir rimties.
Prisimenu vieną įvykį iš Lietuvos, kai mane, tuomet dvidešimtmetį, tėvas pirmą kartą nusivežė į savo gimtinę. Jau seniai ten nebuvo nei namo, nei kelio – viskas buvo apėję krūmynais ir medžiais. Įsivaizduok, jis parodė man medį, kuriame jo vaikystėje kabojo skulptūra iš medžio. Mano tėvas buvo gimęs 1924 metais. Tuomet, praslinkus maždaug šešiems dešimtmečiams, mes stovėjome po tuo medžiu, o skulptūra vis dar buvo savo vietoje. Tai buvo nerealus įspūdis.
Pradėjęs dirbti žmogelio ciklą, iš vienos pusės, formą prisitaikiau prie naujos aplinkos, tačiau dvasią stengiausi išsaugoti tų senųjų liaudies skulptūrėlių. Nesu literatas, negaliu vidinių patirčių, nuotaikų, jausmų įvardyti žodžiais. Todėl aš ir darau skulptūras, kurios tampa mano būdu kalbėti.
– Tavo darbuose labai dera figuratyvinė raiška su abstrakcija, iš vieno darbo į kitą einantis tas pats žmogelio motyvas su nenuspėjama ir vis kitokia medžio forma. Tai tartum dviejų skirtingų pradų jungtis?
– Medis simbolizuoja pasaulį, kuriame žmogus gyvena, o žmogaus figūra – tai subjektyvus suvokėjas, sąmonė, kuri suvokia save ir pasaulį esantį aplinkui. Žmogus klausia – kur yra riba tarp to, kur prasideda ir baigiasi jis pats, o kur – kažkas kitka. Kiek manyje yra pasaulio, o pasaulyje – manęs paties? Ar galima taip paprastai imti ir atskirti – čia aš, o čia jau kažkas kito?
Šiame pasaulyje žmogus įvairiais būdais stengiasi suprasti, kas jis toks yra, ką čia daro. Bet tai tartum bandyti rankomis sustabdyti upės tėkmę – juk viskas yra dinamiška ir labai greitai keičiasi. Todėl vieną dieną medis atrodo vienaip, o kitą – jau visai kitaip. Lygiai taip pat juk ir žmogus – ryte sau atrodo vienoks, vakare, žiūrėk, jau kitoks. „Kas aš esu“ – tai yra nuolatinė kismo tikrovė, o jei ji įgauna pavidalą ir sustabarėja – tai jau mirtis.
Šiame pasaulyje žmogus įvairiais būdais stengiasi suprasti, kas jis toks yra, ką čia daro. Bet tai tartum bandyti rankomis sustabdyti upės tėkmę.
Mano skulptūrose žmogus bando išsinerti iš iliuzinio savo kailio ir atrasti tikrąjį save. Akimirką net gali pasirodyti, kad jam jau pavyko, jau pasimatė kažkokie autentiški bruožai, tai, ką jis gali įvardyti kaip „aš“, tačiau po akimirkos, žiūrėk, vėl tai pradingsta. Tai tragikomiška situacija, kuri niekada nesibaigia, nes kaip užčiuopti grynąjį save, jei tokio gal išvis net nėra?
Parodų apžvalgininkai šiuose darbuose įžvelgia tam tikrą dabartinės visuomenės, globaliu mąstymu bei pasaulėžiūra suvienodėjusio pasaulio kritiką. Bet kūryboje manęs visiškai nejaudina socialinės, politinės ar visuomeninės temos. Šis ciklas – tai subjektyvus pasakojimas apie vieną ir tą patį žmogų ir jo pastangas prisikapstyti prie savo paties esmės. Aš kalbu apie žmogų kaip būtybę, vieną iš gyvybės formų, tiesiog bandančią suvokti save šiame laike ir erdvėje.
– Kaip apskritai gimsta šitokios tavo idėjos bei formos? Esi juk išbandęs labai įvairius to paties žmogelio formatus – nuo skulptūrėlių iki medžio raižinių, deginimų ant lentos ir net žmogelių iš popieriaus.
– Apie tai aš negalvoju, dirbdamas išvis nemąstau – aš džiazuoju su medžiu ir kaltu. Dirbtuvėje prieš mano akis tiesiog yra medis ir to man visiškai pakanka kūrybai. O visa tai, ką dabar įvardijau, gimsta jau po darbo, po laiko, žiūrint retrospektyviai į tai, kas padaryta. Tada imu analizuoti, ieškoti tam tinkamų žodžių, susivokti, ką čia padariau ir ką tai galėtų reikšti.
Tas juodai baltas žmogelis yra tartum išgrynintas universalus ženklas – tokie yra ant tualeto durų ar kelio ženklų visame pasaulyje – pamatai, ir viskas aišku. Tai žmogus, kuris tiesiog gyvena. Kartais iš jo veido išauga šaka, o kartais galvos išvis nėra – visaip juk nutinka gyvenime. Kartais jis dar net neturi žmogaus bruožų ir nežinia, ar kada turės...
Aš džiazuoju su medžiu ir kaltu. Dirbtuvėje prieš mano akis tiesiog yra medis ir to man visiškai pakanka kūrybai.
Bet jei į tai žiūrėtume rimtai – prisišauktume vien bėdas. Būna, naktimis nemiegu ir sugalvoju kažką labai rimto, bet tokie darbai galiausiai visada išeina kažkokie patosiški, negyvi, dirbtini. O man norisi lengvumu, žaismės ir juoko. Panašiai kaip Charlieso Chaplino filmuose – ten juk vien vargas ir liūdesys. Bet jei sugebėsi tai papasakoti su humoru, pasižiūrėti į save ironiškai ir šypsniu, toks gyvenimas niekada netaps nuobodžiu.
– Žmogelis kaip ženklas yra labai daugiaprasmis, o medžio šakos gali suteikti begalines variacijas. Ar nebijai likti vienos šios temos kūrėju ir visą likusį gyvenimą tik ir drožti šį žmogelį juodomis kelnėmis ir baltais marškiniais?
– Šį ciklą jau kuriu daugiau ne dešimt metų. Taigi per tą laikotarpį buvo įvairų etapų. Būna fazių, kai darbai atrodo stipresni, o kartais išvis nieko gero nepadarau. Tuomet net pačiam nesinori į tuos darbus žiūrėti. O juk žvelgiant formaliai – tai vis tas pats žmogelis ir medis. Receptas labai paprastas, bet vien žmogelio neužtenka.
Atsigręžęs į pirmuosius metus, kai tik pradėjau dirbti su šia tema, matau, kad darbai buvo tikrai labai geri – žinoma, lyginant tik su savimi pačiu. Tuomet dirbau išvis nemąstydamas. Ir kai atėjo vidutiniškų darbų laikotarpis, ėmiau žiūrėti ir bandyti suprasti, kur čia šuo pakastas, kas ten padaryta kitaip. Ir pamačiau, kad anuomet aš dariau spontaniškai varydamas su kaltu be sustojimo, be pauzių – jėga eina tiesiai šviesiai be jokių išvedžiojimų ir pamąstymų. O vos tik pradedi svarstyti, abejoti, tuomet ir energija tokia trūkčiojanti. Tai matyti ir pačiuose darbuose. Vienos skulptūros tampa ekspresyvios, kitos – sausos, be dvasios. Tad neužtenka turėti gerą idėją, atpažįstamą ženklą ar universalų simbolį – reikia jam ir dvasios įpūsti.
Skulptūroje žmogelis yra tartum valtis. Tačiau esminis klausimas – kas toje valtyje sėdi.
Vienas mano mėgstamiausių skulptorių yra Karaliaučiuje gimęs, bet Austrijoje visą amžių nugyvenęs Hansas Josephsohnas. Iki pat gyvenimo pabaigos jis kūrė vienu ir tuo pačiu principu – dideles galvas, taip pat sėdinčias, stovinčias ir gulinčias figūras. Visi jo darbai iš pirmo žvilgsnio atrodo primityvūs – didelė galva, mažos ausytės, rūpios formos... Bet visa jėga slypi subtilume ir niuansuose.
Tad ir man, manau, visiškai užtektų ir vieno motyvo, su kuriuo galėčiau visą gyvenimą praleisti. Skulptūroje žmogelis yra tartum valtis. Tačiau esminis klausimas – kas toje valtyje sėdi? Štai kodėl vien žmogelio figūros geram darbui nepakanka. Jis tik gerai atpažįstamas ženklas – o, štai žmogus. Bet kas jis toks? Kas? Čia ir yra esminis klausimas, kurį, visų pirma, pats sau ir keliu.
– Kūrybą galėtum įvardyti savotišku bandymu įminti šią mįslę?
– Žinoma, ir čia kalbama ne tiek apie konkretų darbą, o patį kūrybos procesą. Juk kūryba – tai terapijos ir alchemijos mišinys. Visa tai ir darau todėl, kad man tiesiog su tuo lengviau gyventi. Tokiu būdu aš formuluoju klausimus ir atsakymus, o apsigręžęs, žiūrėk, vėl stoviu prie medžio gabalo ir klausiu to paties – „kas, po velnių, aš esu?“
Sąmoninga egzistencinė patirtis, kuri persunkia kasdienybę, kiekvieną tavo akimirką – štai kas yra tikras gyvenimas.
– O kuo šiandien gyvena tavo žmogelis, ką galvoja apie pasaulį ir save šiame laike?
– Baisu žmogeliui. Ir ne tik dėl karo. Karas tiesiog parodo, kokio intensyvumo mūsų laikas ir ant kokių ašmenų mes vaikštome. Bet kad ir kokia dramatiška situacija bebūtų, gyventi vis tiek juk reikia. Ir tas gyvenimas yra pilnavertis bet kokiomis aplinkybėmis, bet kokiose situacijose.
Sąmoninga egzistencinė patirtis, kuri persunkia kasdienybę, kiekvieną tavo akimirką – štai kas yra tikras gyvenimas. Juk svarbiausia, kad žmogus būtų savo paties istorijos pagrindiniu veikėju, tuomet bet kokios aplinkybės yra tai, kas ir kuria to veikėjo paveikslą.