Festivalio metu surengta tarptautinė konferencija „FotoŽurnalistikos ribos“, kurioje dalyvavo Sigrid Nygaard, Danijos nacionalinio laikraščio „Dagbladet Information“ fotoredaktorė ir fotografė, Safa Al Ahmad, dokumentinio kino režisierė, kilusi iš Saudo Arabijos, šiuo metu gyvenanti Londone, kuri atstovavo laisvai samdomiems fotografams iš viso pasaulio jungiančiai organizacijai „Frontline Freelance Register“ ir festivalio pagrindinio konkurso „Gyvenimo ratas“ finalistai. Vilniaus universiteto „Teatro salėje“ buvo apdovanoti geriausių festivalio fotopasakojimų autoriai.
Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „FotoŽurnalistikos ribos“ aptartos fotožurnalistams šiandieną kylantys iššūkiai ir jų nagrinėjamos temos, kodėl jos rūpi patiems fotožurnalistams ir kodėl jos svarbios visuomenei. Kalbėta apie fotožurnalistikos ir jos kūrėjų atsakomybę. Sigrid Nygaard dalinosi patirtimi fotožurnalistams efektyviai pateikti savo kūrinius nacionalinėje ir tarptautinėje žiniasklaidoje.
Didžioji dalis autorių pristatė serijas, kurias kūrė savo iniciatyva, nes jų temos nėra populiarių ir greito vartojimo žiniasklaidos priemonių temų prioritetu. Tai temos kalbančios apie Irano motinas, laukiančias savo sūnų kūnų po jau seniai pasibaigusio Irano – Irako karo, apie našlaičių namų auklėtinius ir jų gyvenimo nespalvotas spalvas, apie tamsiąją motinystės pusę, Kašmyro slėnį, teritoriją, dėl kurios nuo 1947-ųjų ginčijasi Indija ir Pakistanas ir šio ginčo pasekmes paprastiems gyventojams ir daugelį kitų temų.
Tradiciškai, festivalio „Fotografų savaitgalio“ metu jaunųjų fotografų konkursų „Namų darbai“ finalistai dalijosi patirtimi bei atskleidė savo fotopasakojimų „gimimo“, vystymo bei įgyvendinimo paslaptis. Nagrinėjamos temos nuo poros, kur abu serga Alzhaimeriu, iki apdegusių žmonių, kurie jaučiasi gražūs ir džiaugiasi gyvenimu, iki valgymo sutrikimą turinčių žmonių.
Tokio pobūdžio renginiai yra viena iš retų galimybių šalies spaudos fotografams tobulėti, – deja nuo 1992 metų Lietuvoje fotožurnalistika nėra dėstoma akademiniu lygmeniu.
Festivalio organizatorius Jonas Staselis pabrėžė: „Šių metų festivalio pasakojimai yra vieni giliausių, per visą festivalio istoriją. Susitikimų su jų kūrėjais metu atsiskleidė, kad daugelis jų turėjo asmeninių sąsajų su nagrinėjama tema, tad jiems tai buvo labai jautru ir jų istorijos buvo išjaustos, labai gyvos. Aiškiai matėsi, kad dalis kūrėjų susitapatino su kuriamos istorijos dalyviais“, – festivalio svarbą akcentavo organizatorius.
Šių metų „Namų darbų“ kategorijos nugalėtojas Mikkelis Hørlyckas iš Danijos buvo apdovanotas pagrindinio rėmėjo „Fujifim“ fotaparatu ir objektyvu už seriją „Apleistieji“.
Jos pristatyme autorius rašo: „Nuotraukas iš Rytų Europoje esančių našlaičių namų pirmą kartą pamačiau prieš daugelį metų. Jose buvo dešimtojo dešimtmečio pradžios vaikai, gimę panašiu laiku kaip ir aš. Šių vienišų vaikų nuotraukos mane labai paveikė: jų akys, lovų užtvarai ir ežiuku apkirptos galvos. Nuo to laiko nesilioviau apie tai galvoti. Noras daugiau sužinoti apie tokias institucijas, vaikus ir personalą neapleido manęs ir jau tapus fotografu – niekaip negalėjau šių vaizdų pamiršti. Tiesiog privalėjau pamatyti, kaip tos institucijos atrodo dabar. Ypač norėjau sužinoti, kaip berniukai leido dienas našlaičių namuose. Kaip jie bendravo ir išreiškė save? Kaip elgėsi susidūrę su pykčiu, patyrę laimę ar apimti depresijos? „Apleistuosiuose“ ieškojau ypatingų momentų, kai galima pamatyti kiekvienam atpažįstamas žmogiškąsias emocijas. Kiekvienas žmogus giliai širdyje jaučia baimę būti paliktas ir baimę būti nuolat stebimas ir kontroliuojamas“.
Konkurso „Gyvenimo ratas“ nugalėtojos Sandros Hoyn serija apie 26 paskutines Aurelijos, merginos iš Olandijos, dienas. Aurelijai buvo leista atlikti eutanaziją ir ji sutiko, kad paskutines jos gyvenimo akimirkas fiksuotų fotografė. Aurelija norėjo papasakoti savo istoriją ir tuo padėti žmonėms daugiau sužinoti ir suprasti apie eutanaziją psichikos ligomis sergantiems žmonėms. Eutanazijos klinikos daktarai patvirtino, kad Aurelijos kova su liga – be jokių prošvaisčių.
„Ar tai skandalas? O gal jau metas pradėti kalbėti apie tai, kad ir psichikos sutrikimų turintys ligoniai gali pasiekti tokią būseną, kai kančia tampa nebepakeliama, todėl turėtų būti etiška padėti jiems numirti, kad galėtų nutraukti skausmus ir kančias? Ne kiekvienas siekiantis eutanazijos ją gauna, net jeigu ir daug kritikų to bijo: daugelio prašymai būna atmetami. Klinikoje, kuri patenkino Aurelijos prašymą, 2017-aisiais iš 503 psichikos ligonių paraiškų 457 prašymai buvo atmesti“ – savo istorijos pristatyme rašo Sandra. Paskutines savaites Sandra gyveno kartu su Aurelija, jos bute. Jos tapo draugėmis, o pati Sandra festivalio metu dalinosi skaudžia asmenine patirtimi apie savo tėtį, kuris sirgo vėžiu ir kaip ji sakė „buvo likęs tik kūnas, o sielos nebeliko, nors daktarai ir palaikė jo gyvybę“.
Kaip ir kasmet – konkursą „Gyvenimo Ratas“ vertino tarptautinė komisija: Adrianas Evansas (Panos Pictures, pasaulyje žinomos kaip „neabejingos fotožurnalistikos“ agentūroje vadovas, daugybės fotografijos konkursų, tokių kaip World Press Photo ir kitų vertinimo komisijų narys), Madsas Greve (Danijos medijų ir žurnalistikos mokyklos dėstytojas), Maria Mann („European Pressphoto“ agentūros konsultantė, atsakinga už tarptautinius santykius, teisėjavusi daugelyje tarptautinių fotožurnalistikos konkursų), Fausto Podavini (fotografas ir fotoigrafijos dėstytojas, už fotopasakojimą „MiRelLa“ 2013 metais buvo įvertintas 1-ąja vieta „Kasdienio gyvenimo“ temoje (serijos) World Press Photo konkurse ir tapo festivalio „Vilniaus fotografijos ratas“ nugalėtoju), Jonas Staselis (Lietuvos spaudos fotografų klubo vadovas), Aleksandras Zemlianičenko (1992 ir 1996 apdovanotas Pulitzerio premiją, „Associated Press“ Maskvos biuro vyriausiasis fotografas).
Pristatydama festivalio konkurso jauniesiems fotografams temą „Drąsa“ Sigrid Nygaard rašo: „Jei ne Jono ir Alexo – poros iš 2015 m. World Press Photo konkursą laimėjusios Madso Nisseno nuotraukos – ryžtas, šis drąsus pasakojimas apie homoseksualumą Rusijoje niekada taip ir nebūtų pasirodęs. Jei drąsos būtų pritrūkęs Burhanas Ozbilici – fotografas, užfiksavęs, kaip buvo nušautas Rusijos ambasadorius Andrejus Karlovas, jam niekada nebūtų pavykę įamžinti šios pykčio scenos. Didžioji fotografija reikalauja drąsos. Drąsus turi būti ne tiktai fotografas, bet ir žmonės, kuriuos jis fotografuoja. Fotopasakojimas ir turi parodyti tą drąsą – ir fotografo, ir jo pasakojimo herojų“. Ši drąsa lydi visą šių metų tarptautinį fotožurnalistikos festivalį „Vilniaus fotografijos ratas“.
Generalinis festivalio rėmėjas Fujifilm, projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bei kiti rėmėjai.
