Dalis ankstyvųjų performansų kurti kaip savarankiški videomeno kūriniai. Vienas iš žinomiausių šio žanro kūrinių – videoperformansas „Meduje“, pirmą kartą pristatytas 1999 m. Šiuolaikinio meno centre vykusioje parodoje „Subordinacija“.
Performanso metu E.Rakauskaitė bandė visiškai panirti į už Šveicarijoje gautą menininko stipendiją įsigytą medų, kvėpuodama pro specialią įrangą. Tais pačiais metais performanso dokumentacijos pagrindu sukurtas filmas buvo rodytas ir Venecijos bienalėje, pirmajame Lietuvos paviljone.
Kino ir medijų tyrinėtojos doc. dr. Linos Kaminskaitės interviu su menininke sukasi apie įvietintą kūniškumą, madą, akademinę 10 dešimtmečio terpę ir kai kurių kanoninių E.Rakauskaitės kūrinių ištakas. Kritinės menininkės įžvalgos, eksperimentavimo laisvė, judančio vaizdo svarba ir kūrybinis nuoseklumas yra vieni iš esminių jos kūrybos bruožų, atsiskleidžiančių ir šiame pokalbyje.
E.Rakauskaitės kūrinius galima pamatyti medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ vystomoje virtualioje platformoje Sinemateka.lt, kur pristatomas suskaitmenintas ankstyvasis Lietuvoje kurtus videomenas. Čia be kelių pačios E.Rakauskaitės parinktų videodarbų, pristatoma performanso „Meduje“ dokumentacija, užfiksuota menininkės tėvo, Lietuvos fotografijos mokyklos klasiko Romualdo Rakausko.
– Esate įvairiapusė menininkė, dirbanti su hibridinėmis meno formomis. Jūsų kūrybos aprašyme minima, kad Vilniaus dailės akademijoje (VDA) studijavote tapybą. Kaip Jūsų kūryboje atsirado performatyvumas, medžiagiškumas, kūniškumas?
– VDA (iki 1990 m. – Dailės institutas) man buvo Golgota. Po vidurinės baigiamųjų sužinojusi apie didelį stojamųjų į tapybą konkursą (šeši į vieną vietą), paskutiniu momentu padaviau dokumentus studijuoti tekstilę. Negavusi reikalingo balo įstoti, laikiau papildomus braižybos, geometrijos egzaminus ir „nusėdau“ neakivaizdinėse dailės pedagogikos studijose su perspektyva po trejų metų pereiti į stacionarias studijas.
Atėjus laikui, tuometis rektorius Vincentas Gečas nė nežiūrėjęs mano darbų paklausė, ar žinau, kad galimybė pereiti į stacionarias studijas atsiranda tik kažkam išėjus į dekretines atostogas arba armiją... Tų pačių metų vasaros pabaigoje po 14 metų hegemonijos Gečą pakeitė architektas Vytautas Brėdikis, o prorektorius Jonas Gudmonas, neakivaizdininkams dėstęs kaligrafiją, mane pakvietė studijuoti tapybą.
Mano kursui teko privilegija „paragauti“ Amerikos lietuvio Kęstučio Zapkaus mokymo. Nuo jo metodikos Tapybos katedroje (privalomo „budėjimo“ studijoje, viešo dienoraščio skaitymo) pasiprašiau atskirties. Gavau a. a. Augustino Savicko globą ir atskirą studiją šalia naujo VDA pastato. Studijos lokacija įvėlė mane į simbiozę su taikomaisiais menais bei mados dizaino specialybės bendramoksliais. Vaikščiojimas ant podiumo ir rūbų modeliavimas – performatyvi kūniška patirtis, persikėlusi ir į mano kūrybinį gyvenimą.
– Panašu, kad dailininko Kęstučio Zapkaus figūra anuometinių permainų kontekste padarė didžiulę įtaką dešimtajame dešimtmetyje pradėjusiems kurti menininkams (-ėms). Kuo ši asmenybė Jums buvo svarbi?
– Zapkaus pasaulėžiūros centrifuga persmelkta visa mano kūryba: „Practice makes perfect“ ir „Kam kartoti tai, kas jau yra padaryta“ – esminės jo mokymo žinutės.
– O kuo Jums buvo svarbūs taikomieji menai, mada?
– Tuometiniai mados ieškojimai VDA: eksperimentinės Juozuko (Juozo Statkevičiaus – aut. pats.) šukuosenos, makiažas, aukštakulniai – buvo tipinio tapytojų aprangos stiliaus proveržis, iki kurio buvo būdingas „nutįsęs megztinis ir juodos panagės“. Vėliau tapau Sandros Straukaitės modeliu, dėl šio darbo atsidūriau „nesuvaldytos“, nekomercinės mados reiškinio „Untamed Fashion Assembly“ sūkuryje Latvijoje. Praplėstas akiratis manyje įkvėpė mados dizaino ambicijas.
– Menotyrininkė Erika Grigoravičienė Jūsų kūrybiniame aprašyme mini keletą ankstyvųjų darbų („Virginijai“, „Kailinukai vaikui“), kurie labai smarkiai siejasi ir su vėlesniais Jūsų kūriniais. Be jau įprastai minimo medžiagiškumo, visų jų leitmotyvas yra tradiciškai moteriai priskiriami archetipai – plaukai, suknelė, nuogas kūnas. Kodėl juos pasirinkote?
– Rinkausi šias priemones, nes jos po ranka, arčiausiai. Beje, merginų, sujungtų kasomis, inspiracija – „Vogue“ žurnale aptikta Jeano Paulio Gaultier kolekcijos fotosesija.
– Kokia įdomi paralelė su mada! Papasakokite plačiau apie „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1995) performanso gimimą?
– Vaizdinys – kaip gyva skulptūra – „išsilukšteno“ skvote šalia buvusių menininkų namų (dabartinė prezidentūra), Algiui Lankeliui pakvietus dalyvauti trečiojoje Soroso šiuolaikinio meno centro parodoje „Kasdienybės kalba“. Buvo pasiūlyta eksponuoti kūrinius po atviru dangumi, pasirinktoje vietoje mieste. Su vieta susietas meno kūrinys (site-specific) tuo metu intrigavo. Kita parodos dalis – „Dėl grožio“ – okupavo Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) erdves.
Visada norėjau turėti „modelį“, statistinį kūną, kuris atliktų, išpildytų geidžiamą veiksmą.
Veiksmas vyko ankstyvą rudenį, dėl vėsos atsirado poreikis merginas pridengti vyriškais paltais. Suknelės, apavas, apsiaustai sukomplektuoti tuometės kino studijos rekvizitų sandėliuose. Performansas buvo eksponuotas prie įėjimo į ŠMC, it sietu „prašukavo“ žiūrovus, einančius į „Dėl grožio“ atidarymą.
– Jei neklystu, šis performansas, skulptūra buvo kuriamas palaipsniui – pradžioje surištos kasos eksponuotos Vilniaus geto gatvėje. Šis kontekstas sufleruoja mintį apie istorinę atmintį, kolektyvinę, trauminę patirtį, t. y. plaukai gete suskamba kaip grąžinimas į atminties sceną anuomet mažai egzistavusių temų ir Holokausto, ir moters/merginos istorijoje. Kiek jums buvo ir yra aktualus šis kontekstas?
– Tai du skirtingi kūriniai, bet abu buvo pristatyti „Kasdienybės kalboje“. Kūrinys, apie kurį kalbate, – „Be kaltės kaltiems. Tinklas“, tai tarp dviejų pastatų sienų ištempta natūralių plaukų pynė liko kabėti visą parodos trukmės laiką. „Tinklas“ neišliko – išardytas kasas panaudojau „Kailinukai vaikui“ (1996) objektui. Holokausto temos kontekstas – Soroso, Atviros Lietuvos fondo įkūrėjo, filantropiška veikla.
– Performansuose „Medus“, „Taukuose“ greta erdvės, medžiagos, kameros Jūs kuriate ir savo nuogu kūnu. Ką reiškė apsinuoginti Jums, moteriai, devintajame dešimtmetyje – tradicinių, konservatyvių vertybių sistemoje, – Lietuvoje. Kaip jautėtės? Kokios buvo meno bendruomenės, visuomenės reakcijos?
– Šių videodarbų kontekstas ne lietuviškas. Visada norėjau turėti „modelį“, statistinį kūną, kuris atliktų, išpildytų geidžiamą veiksmą. Būdamas kadre prarandi vizualinės informacijos kontrolę. Visuomenės reakcija... nežinau. Matyt, nebuvo jokios.
– Gal galite plačiau papasakoti apie šį minimą nelietuvišką kontekstą?
– Būti jaunu menininku yra privilegija, jaunas amžius suteikė galimybę dalyvauti stipendijų į rezidencijas konkursuose. Pavyzdžiui, „Meduje“ finansuotas „Pro Helvetia“ fondo (Šveicarija), „Taukuose“ – „Akademie Schloss Solitude“ (Vokietija), „Butas 99“ – „Arts Link“ (JAV).
– Sinematekoje pristatomi trys Jūsų darbai: performanso „Medus“ fotodokumentacija, instaliacija, videodarbas „Butas 99“ ir filmas „Vežant Petrovičių“ – visi atstovauja tarsi trims skirtingoms strategijoms ir demonstruoja Jūsų laisvę eksperimentuoti skirtingomis priemonėmis. Norėčiau stabtelėti ties instaliacija „Butas 99“. Kaip šie kūriniai atsirado?
– „Butas 99“ video sinchroninis judesys nufilmuotas keturiomis kameromis Filadelfijoje, parsivežtas į Lietuvą ir pritaikytas autentiškai, tuo metu nuomotai gyvenamai aplinkai Čiurlionio gatvėje (Vilnius). Instaliacija išsidėstė dviejuose kambariuose, judesys iš monitoriaus į monitorių, TV ekrano dydžio mini video projekciją ant sienos ir atgal. Pradinis sumanymas buvo klaustrofobinė keturių, uždaro kubo videoprojekcijų instaliacija.
– Iš tiesų dokumentavimas yra svarbi „gyvo“ meno kūrinio proceso dalis. Kokią vietą Jūs suteikiate judančiam vaizdui savo kūryboje?
– Esminę. Nes akistata, „gyvas“ susitikimas su žiūrovu man yra tolygus kopimui į Everestą.
– O kaip atsirado kamera Jūsų rankose, kūryboje?
– Kamerą pradėjau naudoti kelionių – „kūrybinių prastovų“ – metu kaip priemonę prarasto laiko kompensavimui.
Nes akistata, „gyvas“ susitikimas su žiūrovu man yra tolygus kopimui į Everestą.
– Filme „Vežant Petrovičių“ užkadriniu balsu įgarsinate beždžionėlės gyvenimo trajektoriją, filmas tampa tarsi ekokritika mūsų – žmonių – gyvūnų išnaudojimui, ši tema yra plačiai narpliojama šiuolaikiniame kine.
– „Vežant Petrovičių“ atsirado ŠMC TV šurmulio metu – po filmavimo „Akropolyje“ užsukome pasmalsauti į cirko teritoriją, esančią šalia vis dar nepastatyto stadiono. Susipažinome su gyvūnų prižiūrėtojais. Užkabino Petrovičiaus apranga... nuogas nebūtų pakviestas vakarienės į ŠMC bendrabutį. Videodarbo trukmė – kelionės laikas iki Vokiečių gatvės.
– Skaitydama Jūsų kūrybos aprašymą pastebėjau, kad tarp parodų yra minimas Oberhauzeno kino festivalis. O kuris filmas buvo rodomas?
– Festivalio programai išsiunčiau merginų, sujungtų kasomis, videodarbą. Ši medija tuo ir patogi, kad nereikia vilktis iš paskos.
– O kitų darbų į kino festivalius siųsti negalvojote? Pavyzdžiui, „Gariūnai“ – puikus stebimosios dokumentikos pavyzdys, ir kadras su vestuvinėmis suknelėmis taip taikliai susieja Jūsų žvilgsnius šiame filme ir „kasų-suknelių“ performanse.
– Jeigu susitelkčiau tik į filmavimą, logiška būtų siekti matomumo kino festivaliuose. Mano kuriamas video, ypač intaliacinis skirtas muziejaus, galerijos erdvės lankytojui.
„Gariūnai“ specialiai nufilmuoti VIII Baltijos tarptautinio meno trienalei „Traukos centras“, vykusiai Vilniaus šiuolaikinio meno centre. Pasitelkiau „Vilnius in your pocket“ informaciją. Filmo pradžioje girdime paaiškinimą: „Danijos karalienė pašiurpino lietuvius, oficialaus vizito metu įsigeidusi apžiūrėti šį reiškinį.“ Gariūnuose filmuoti buvo leista tik kontroliuojant turgavietės vedėjui. Dėl kelių situacijų teko pasiderėti – neįtiko darbo dienos pabaigoje beržinėmis šluotomis tvarkomos teritorijos vaizdas, per daug šiukšlių...
– Jūsų kūryboje ryškus tęstinumas, dialogas tarp skirtingais etapais sukurtų kūrinių, galima sakyti, cikliškumas. Žiūrint filmą „Tėvas“ atsiveria papildomos interpretacinės prasmės ir kitų jūsų darbų („Meduje“, „Taukuose“). „Tėve“ Jūsų kūnas tampa tarsi fotoatspaudas, tėvo tęsinys, o kartu ir replika. Šiame kontekste norėčiau paklausti, kaip jūs jaučiatės šiandien? Ar labiau matoma, išgirsta?
– Laiko nuotolyje džiugina „išlikimo“ būsena. Parodos užsienio muziejuose, šiuolaikinio meno galerijose, dalyvavimas Stambulo, Venecijos bienalėse savo laiku ir praplėtė akiratį, ir (iš)sluoksniavo art pyragą, ir suteikė „matomumo“. Šios dienos matomumas – lokalus. Šios dienos aktualija – „duokit pinigų, garbės nereikia“.
L.Kaminskaitės pokalbis su E.Rakauskaite įvyko kaip dalis „Meno avilio“ vystomo virtualaus projekto Sinemateka.lt. Be restauruotų ir suskaitmenintų lietuviškų dokumentinių filmų, videomeno darbų, kuruotų programų, Sinemateka.lt pristatomi ir kūrinių atsiradimo kontekstą nušviečiantys tekstai, pokalbiai su kūrėjais, kūrėjomis.
