Tuo tarpu ateitį jie laiko nežinoma ir nepasiekiama, todėl jų supratimu visi mes tarsi einame atbulai į ateitį: galime matyti viską, kas nutiko praeityje, bet nematome to, kas laukia mūsų ateityje (kuri iš tiesų yra už mūsų). Man šis laiko suvokimas labai priminė tą, kurį pastebėjau debiutinėje klaipėdietės Linos Beatos Norkutės parodoje „Ryšys“, kuri Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Baltojoje galerijoje veiks iki lapkričio 23 d. (kuratorė Danguolė Ruškienė).
Linos Beatos Norkutės tapybos darbuose matomi užfiksuoti momentai, kurie, nors ir perteikiami esamuoju laiku, turi gilesnę praeities patirčių ir išgyvenimų atspindžio dimensiją. Paveikslų personažai atrodo sustingę laike, tačiau jų būsenos, gestai ir emocijos primena ne sustojusią dabartį, o priešais žiūrovą besiskleidžiančias praeities akimirkas, kuriose slypi buvusių išgyvenimų ir refleksijų svoris. Ateitis šiuose darbuose nėra apčiuopiama – ji lieka neaiški ir sunkiai suvokiama, kaip ir aimarų tautos tikėjime. Šis cikliškas, atbulas ėjimas į nežinomą ateitį menininkės kūryboje pasireiškia kaip tarsi nebaigtinės istorijos, kuriose dabartis ir praeitis susilieja, o ateitis lieka tik kaip miglotas ir dar nenusistovėjęs horizonto taškas. Šiuose kūriniuose glūdi subtili nuojauta, kad kažkas dar laukia įvykstant, tačiau tai nėra lemtingas lūžis – veikiau cikliškos likimo tėkmės dalis, primenanti neišvengiamą gyvenimo dinamiką ir nuolatinę kaitą.
Tapytojos kūriniai atskleidžia giliai įsišaknijusią realybės ir emocinio turinio sintezę, kurioje tradiciniai vaizdai įgyja gilesnes prasmes, sąlygotas tiek menininkės, tiek žiūrovo emocinių patirčių. Jos tapybos darbuose fotografijos dokumentalizmas tampa atspirties tašku kurti naujus vizualinius pasakojimus, kuriuose paviršinė kasdienybė transformuojasi į asmeniškai išgyventas, daugiasluoksnes akimirkas. Norkutės siekis pažvelgti į tai, kas slypi už kasdienybės būsenų, už paprastos emocijos ar iš pažiūros nesudėtingo buvimo, yra esminė jėga, suteikianti jos darbams gyvybės ir autentiškos emocijos.
Jos kūriniai fiksuoja, iš pirmo žvilgsnio, universalias gyvenimo akimirkas – poilsio pauzes, buvimą su artimaisiais, keliones į gamtą – tačiau šiuose vaizduose slypi emociniai pasakojimai ir kinematografiški momentai, kurie peržengia vizualinio vaizdavimo ribas. Tai ne tik vaizdai, bet naratyvai, kurie gyvai pasakoja apie žmogų ir jo sąsajas su aplinka. Tokia tapybinė kalba, pilna subjektyvaus emocinio krūvio, suteikia Norkutės darbams išskirtinio tikrumo ir intymumo, leisdama žiūrovui įsitraukti į asmeninių ir universalių patirčių dialogą.
Menininkės paveiksluose atsiskleidžia ne tik išorinio grožio paieškos, bet ir gilus žvilgsnis į vidinį pasaulį – dvasinį potencialą, kuris tampa estetinės refleksijos centru. Norkutė kviečia žiūrovą pasinerti į šią estetinę kelionę, kurioje drobė tampa vieta, kurioje galima sutikti geresnę, gražesnę, intelektualesnę savo paties versiją. Jos darbai atspindi tikėjimą, kad menas gali tapti tiltu tarp dabarties savasties ir to idealaus „aš“, kurio siekiame per estetinę patirtį ir dvasinį tobulėjimą. Tai nuolatinis dialogas tarp išorinio ir vidinio grožio, kur abu šie pradai susipina į harmoningą visumą.
Dailininkės kūryboje vaikai užima ypatingą vietą, atskleidžiant jų autonomiją ir laisvę, kurią dažnai prarandame suaugusiųjų pasaulyje. Dailininkės vaizduojami vaikai nėra tiesiog simboliniai nekaltumo ar naivumo įsikūnijimai – jie pateikiami kaip mažieji suaugusieji, turintys savo kūnišką ir dvasinę nepriklausomybę. Šis moteriškas žvilgsnis, arba vadinamasis female gaze, ne tik atskleidžia vaiko kūno autonomiją, bet ir parodo jų galimybę laisvai veikti ir būti savimi, užmezgant natūralius ryšius su suaugusiais ir bendraamžiais be baimės ar suvaržymų.
Šiuolaikinė visuomenė dažnai riboja vaikų vaizdavimo galimybes – nuo fotografijų baseinuose iki žiniasklaidos reportažų, kur vaikai rodomi tik iš dalies, tarsi „pusiau egzistuojančios“ figūros. Tokia praktika, susijusi su vaikų privatumo apsauga, paradoksaliai fetišizuoja vaikų kūną, kurį visuomenė suvokia kaip kolektyvinę nuosavybę. Šiandien, vaiko kūnas dažnai tampa diskusijų objektu – giminės, draugai, pedagogai nuolat komentuoja jų augimą, lygina su bendraamžiais, vertina jų išvaizdą. Norkutės kūryboje, priešingai, vaikai tampa autonomiški subjektai, laisvi būti savimi ir nevaržomi suaugusiųjų priežiūros ar vertinimų. Tai subtilesnis vaiko egzistencijos išaukštinimas – menininkė siekia atkreipti dėmesį į vaikų nepriklausomybę ir jų teisę į savarankišką kūnišką ir emocinę buvimo erdvę.
Linos Beatos Norkutės paroda „Ryšys“ drąsiai peržengia tradicinės tapybos ribas ir kviečia lankytojus į performatyvią kūrybos erdvę, kurioje laikas, kaip ir pati drobė, tampa nuolat besikeičiančiu ir neapibrėžtu elementu. Menininkė siūlo unikalią patirtį „Ryšio zonoje“, kurioje kiekvienas žiūrovas gauna progą tapti bendraautoriu – dalyvauti kūrinio užbaigime. Šis procesas ne tik įtraukia lankytoją į meno kūrinį, bet ir sukuria naują sąveikos formą tarp kūrėjo ir stebėtojo. Toks interaktyvus kūrybos aktas atskleidžia menininkės pasitikėjimą žiūrovo interpretacija bei giliu ryšiu tarp meno ir auditorijos.
Norkutės leidimas žiūrovams modifikuoti jos pradėtą kūrinį – nuo subtilių potėpių iki radikalių intervencijų, tokių kaip drobės pjaustymas ar badymas – byloja apie radikalų atvirumą kūrybos procese. Tai daugiau nei estetinis aktas; tai kvietimas išplėsti laiko ir erdvės sampratą, leidžiant kūriniui tapti nenutrūkstama ir nuolat besivystančia kolektyvine patirtimi. Šioje parodoje menas ne tik kuriamas, bet ir nuolat kvestionuojamas, kaip atviros ateities metafora – nežinome, kas laukia, tačiau turime galimybę sąmoningai įsitraukti į formuojamą ryšį tarp praeities ir ateities per kūrybos aktą. Visi mes einame atgal į ateitį, nežinodami, kas mūsų laukia, tačiau kartais galime paslapčia žvilgtelėti į ją.
