Diskusijos dėl šio meno kūrinio įsiplieskė nuo pat jo pastatymo pradžios (2009-aisiais!). Šiuo klausimu jau pasisakė visi – pradedant visuomene, politikais, baigiant meno profesionalais; buvo išvardintos visos įmanomos priežastys, kodėl „Krantinės arka“ turėtų likti, o kodėl – ne (apie kūrinio kontekstą ir efektą siūlau dar kartą paskaityti menotyrininkių Laimos Kreivytės, Giedrės Jankevičiūtės, Linaros Dovydaitytės ir kitų straipsnius bei Skaidros Trilupaitytės pokalbį su Elona Lubyte, taip pat įvairius vertinimus leidinyje „Vieno projekto apkalta“, p. 77–215).
Nuoširdžiai stebina, kad TAI dar aktualu, galvojant apie kitus, nūdienai žymiai svarbesnius, kad ir to paties MENO viešojoje miesto erdvėje klausimus.
Nuoširdžiai stebina, kad TAI dar aktualu, galvojant apie kitus, nūdienai žymiai svarbesnius, kad ir to paties MENO viešojoje miesto erdvėje klausimus.
Argumentai, kad man negražu, nepatinka, bjauru, neestetiška, bet kuriam save gerbiančiam piliečiui jau seniai turėjo tapti ne argumentu, o tiesiog tingiu pasiteisinimu. Juk epitetai „negražu“, „neestetiška“ nebevartojami kalbant apie meną (ne tik apie šiuolaikinį). Kaip menotyrininkė, besidominti šiuolaikine skulptūra ir su vieta susietais šiuolaikinio meno viešojoje bei institucinėje erdvėje kūriniais, dar kartą norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad:
A. Tai pripažinto, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija įvertinto skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus kūrinys. Premija menininkui buvo skirta 2015 m. – už minties ir formos darną šiuolaikinėje skulptūroje. Nebūtina pasitikėti visomis menininkams skiriamomis premijomis, bet pastaroji skiriama (nuo 1989 m.) siekiant skatinti kūrybą, įvertinti reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius, ilgametį kūrėjo indėlį. Neabejokime savo šalies žmonių pasiekimais ir pasitikėkime menininkais!
B. Tai net nėra forma ar turiniu šokiruojantis meno kūrinys. Net, sakyčiau, „pasenęs“ pavyzdys pasaulio šiuolaikinio meno kontekste. Ar tai reiškia, kad mūsų visuomenė ir jos meno supratimas sustabarėjęs, kad esame nebrandūs tam, kas bent kiek labiau išsilavinusioje visuomenėje būtų priimama kaip savalaikė vaizduojamojo meno raida?
Prieš tariant „ir aš taip galėčiau“, pagalvokite, ar tikrai?
C. Tai profesionaliai (tiek medžiagos, tiek lokacijos pasirinkimo prasme) ir nepriekaištingai (technologine prasme) atliktas ir įgyvendintas meno kūrinys. Iš patvarių medžiagų (dujų vamzdžių) sumontuotas kūrinys jungia viršutinį ir apatinį krantinės takus, o savo forma atkartoja Neries upės vingį, tapdamas įvietinto (angl. site-specific) meno (pagal formalius vietos parametrus) pavyzdžiu.
Taip kūrinys ir vieta sujungiami į vieną fizinę ir meninę būtį, todėl negali būti perkeltas kitur (perkėlimas jį sunaikintų). Be to, tai ne patriotinis, tautinis ar komercinis meno projektas, tai ir ne dar vienas poliruoto (akmens ar bronzos) paviršiaus estetikos pavyzdys, kurių ir taip pilna Vilniaus mieste, o vienas iš kelių (mažumos) modernios, šiuolaikinės skulptūros ženklų. Sukurti šį ar panašų meno kūrinį gali tikrai ne kiekvienas! Tam reikia ne tik technologinių, bet ir estetinių žinių bei išsilavinimo. Tad, prieš tariant „ir aš taip galėčiau“, pagalvokite, ar tikrai?
D. Atsižvelgiant į kūrinio mastelį, panaudotas medžiagas, konstrukcinę struktūrą, tai nėra brangus meno kūrinys. Jo kaina – 28 962 Eur (100 000 Lt). Suma nėra autorinis menininko atlyginimas (!), ji, drauge su privačių rėmėjų parama, yra skirta padengti skulptūrinio objekto gamybos kaštus. Kam įdomios Vilniuje esančių paminklų ir skulptūrų kainos, gali nesunkiai rasti informacijos internete. Pastarosios tikrai ne ką mažesnės, o neretai didesnės.
Atmetimo reakcijos iš pradžių sulaukė ne tik Eifelio bokštas Paryžiuje, bet ir viena iš moderniojo meno viešojoje erdvėje etapiniu kūriniu laikoma Pablo Piccaso kubistinė skulptūra „Be pavadinimo“.
Siekiant pateikti kitų šalių ar vietos konteksto pavyzdžių, medžiagos, t.y. masinės gamybos daiktų panaudojimo prasme, „Krantinės arka“ siejasi su ready-made objektus kūrusio Marcelio Duchampo kūryba (pvz., „Fontanas“, kuriam panaudotas pisuaras). Dujų vamzdžius 2008 m. Venecijos architektūros bienalėje naudojo estų menininkai, sujungę Rusijos ir Vokietijos paviljonus.
Atmetimo reakcijos iš pradžių sulaukė ne tik Eifelio bokštas Paryžiuje, bet ir vienas iš moderniojo meno viešojoje erdvėje etapinių kūrinių – Pablo Piccaso kubistinė skulptūra „Be pavadinimo“, pastatyta Čikagos centre 1967 m. Šiuo atveju įdomi reakcija visuomenės , kuri „nesuprato“ šio meno objekto, o Čikagos meno instituto direktorius juos ramino: „Tie, kas nėra susipažinę su tokio tipo menu, gali jos nemėgti, bet tai normalu“. Ir tai po kelerių metų iš tiesų tapo tiesiog normaliu meno objektu viešojoje erdvėje.
Dar vienas pavyzdys, išprovokavęs aršius publikos debatus, Niujorke 1981 m. pastatytas menininko Richardo Serra skulptūrinis objektas „Lenkta arka“. Tiesa, šis skulptūrinis objektas 1989 m. išmontuotas, tačiau iki šiol apie jį plačiai diskutuojama. Šios skulptūros meninė raiška su „Krantinės arka“ siejasi ir „surūdijusios“ estetikos prasme. Kaip ir Mindaugo Navako skulptūrinis objektas „Kablys“, įmontuotas buvusių Geležinkeliečių rūmų pastato frontone.
Taigi tai, kad nėra identiškų pavyzdžių, tik patvirtina, kad „Krantinės arka“ yra unikalus skulptūrinis objektas.
Dėl susiklosčiusios šio meno kūrinio viešojoje erdvėje situacijos paslapčia džiūgauju, nes pagaliau (!) apie meną Lietuvoje diskutuojama.
Dėl susiklosčiusios šio meno kūrinio viešojoje erdvėje situacijos paslapčia džiūgauju, nes pagaliau (!) apie meną Lietuvoje diskutuojama. Nepaisant didžiosios, nepalankios šio kūrinio atžvilgiu diskusijos dalies, yra ir labai vertingų bei įžvalgių, argumentuotų menotyrininkų, filosofų, miesto teoretikų, menininkų ir architektų pasisakymų. Nors tai mažuma, bet geriau nei nieko. Visi turime ir turėsime nuomonę vienu ar kitu klausimu, ir tai sveikintina, tačiau nustokime vertinti dalykus „iš savo varpinės“ ir praplėskime žinias išklausydami įvairių nuomonių.
Ir dar... gal visoje šioje situacijoje „koją kiša“ nelemtai prilipęs „vamzdžio“ pavadinimas, kuris galimai menkina skulptūrinio objekto „Krantinės arka“ vertę?
