Po dešimties metų Eylül gyvena Vokietijos sostinėje Berlyne, ilgisi nesustabdomos Turkijos saulės ir greitai išleis trečiąjį fotografijos albumą, pasakojantį apie mobiliojoje programėlėje „Tinder“ sutiktus žmones ir jų grožio supratimą.
Fotografijos pasaulyje Eylül žinoma kaip fiksuojanti moters seksualumą ir kūniškumą. Moteriškumas jai neabejotinai susijęs su tuo, kas konservatyvioje Turkijos visuomenėje buvo ir yra paslėpta – kūnas. Tačiau skirtingai nei seksualinės revoliucijos Vakaruose simboliai Eylül apnuogintas kūnas nėra rėksmingas ir įžūlus, o veikiau – paskendęs tylioje saulės šviesoje.
Fotografijoje nesimato žmonių veidų. Fotografuojant Turkijoje tai buvo susiję su praktiniu aspektu: savo veidų nenorėdavo rodyti moterys, kurias Eylül fotografuodavo. Jos baiminosi, kad jų vyrai, broliai, vaikinai ar tėvai pamatys jas nuotraukose ir pasmerks. Ilgainiui veidų nerodymas įgijo ir politinę bei filosofinę prasmę: tai tyli galia, nebyliai išsakytas draudimai iš visuomenės rodyti save, baimė būti pasmerktam.
Daugybė nuotraukose atsirandančių simbolių yra paprasti, tačiau taiklūs. Pavyzdžiui, kiaušinis kaip gyvybės ir moteriškumo simbolis, vos besilaikantis ant moters kojų suteikia nuotraukoms trapumo atspindžius. O taip pat primena ir apie tai, jog moters kūniškumas yra uždraustas pokalbių objektas Turkijoje.
Siūlome sausio pabaigoje Berlyne užfiksuotą pokalbį su Eylül Aslan. Menininkę kalbino Kristina Tamelytė.
– Dabar Turkijoje didžiuliai neramumai ir kyla grėsmė daugeliui žmonių demokratinių laisvių. Ar jums pakako laisvės Turkijoje, kai joje augote?
– Mokykloje visą laiką jausdavausi kaip keistuolė. Dažnai vilkiu daugybę spalvų, o tai traukia žmonių dėmesį. Visuomet jaučiausi nejaukiai aplink kitus žmones. Kai žmonės manęs klausia – „Eylül, kaip sekasi?“ neatsakau „Puikiai, ačiū, kad klausiate!“. Aš iš tiesų atsakau kaip aš jaučiuosi.
Nežinojau kaip dorotis su tuo, kad esu keista. Nesakau, kad turiu kokį nors sutrikimą. Tiesiog Turkijoje nei tada, nei dabar nėra vietos ir būdų būti kitokiu. Daugelis priima į savo ratą tuos, kurie yra į juos panašūs. Pačioje visuomenėje nuolat jauti spaudimą būti tokiu, kokie yra ir kiti.
Tiesiog Turkijoje nei tada, nei dabar nėra vietos ir būdų būti kitokiu.
Merginos, kurios nešioja galvos apdangalus, bendrauja su kitomis merginomis, kurios taip pat nešioja galvos apdangalus. O jeigu nenešioja, tai buriasi į kitą ratą. Niekas nedraugauja su tais žmonėmis, kurie skiriasi nuo jų pačių. Man tai visuomet atrodė keista: juk visi žmonės įdomūs, ar ne?
Vieną dieną pasakiau draugei, kad man labai patinka jos galvos apdangalo spalva, o ji supyko ir klausė, ar aš iš jos tyčiojuosi, kad ji apskritai dėvi galvos apdangalą? Bet aš tik norėjau pagirti ją. Daugelis žmonių, matydami mano nuotraukas – o jos nėra jiems priimtinos – iškart mano, kad esu prieš galvos apdangalų nešiojimą. Tai – netiesa. Moteris turi teisę nuspręsti ar ji nori vilkėti burką, ar ne.
Visuomenė Turkijoje yra pasiskirsčiusi, per greitai daranti išvadas apie kitus. Žmonės susikuria tam tikras etiketes ir vos tik atpažinę vieną ar kitą bruožą – iškart nurašo žmogų į vieną ar kitą pusę: baltą arba juodą, draugą arba priešą. Toks mąstymas skaldo visuomenę. Turkija yra be galo kultūriškai turtinga šalis, ji galėtų visus skirtingus elementus jungti, tačiau renkasi skaldymą.
– Ar manote, kad toks požiūris ir uždarumas ateina iš religijos? Ar iš kažkur kitur?
– Ši susiskaldymo ir susipriešinimo problema atsirado tuomet, kai po Osmanų imperijos griūties Mustafa Kemalis Atatiurkas priverstinai įvedė įvairias reformas. Aš nevadinčiau Atatiurko fašistu, bet jis buvo savaip radikalus. Pavyzdžiui, pradėjo Turkijos liberalizaciją: įsakė, kad nė viena moteris negali dengtis galvos. Jis norėjo keisti Turkiją, tačiau nelabai suprato, jog yra moterų, kurios nori nešioti galvos apdangalus.
Buvo daug žmonių ir šeimų, kurios pyko dėl tokių prievartinių pokyčių visuomenėje. Ir būtent dėl to prezidentas Erdoganas dabar turi tiek daug įtakos. Jis labai mylimas Turkijos žmonių, nes tie žmonės, kuriuos jis saugo ir palaiko, gana ilgą laiką buvo užgniaužti: jiems nebuvo leidžiama būti tokiais, kokie jie norėtų būti. Jiems buvo pasakyta – Turkija dabar yra sekuliari šalis: burkų moterys negali nešioti.
Žmonėms netgi nebuvo galima pasirinkti kitos pusės, o tai juk jų teisė, ar ne? Į žmones, kurie nebuvo „liberalūs“, „išsilaisvinę“, buvo žiūrima iš aukšto. Kai Erdoganas pradėjo sėkmingai veikti politikoje, žmonės galvojo, kad pagaliau jiems bus sugrąžintas balsas, galės būti tuo, kuo jie nori būti.
Kalbu taip tarsi viskas, kas dabar vyksta Turkijoje, yra tik blogai. Taip nėra. Kai buvau vaikas, Kurdų mažuma apskritai neturėjo jokio balso. Dėl to atsirado ekstremistų grupuotės, jie kažkokiu būdu bandė atgauti savo laisvę. Kurdams nebuvo leidžiama savo vaikų vadinti kurdiškais vardais: visi turėjo būti vadinami turkiškais. Jie negalėjo kalbėti savo kalba, kuri smarkiai skiriasi nuo turkų.
Turkija yra be galo kultūriškai turtinga šalis, ji galėtų visus skirtingus elementus jungti, tačiau renkasi skaldymą.
Erdoganui atėjus į valdžią – kurdų padėtis pasikeitė į gerą. Blogiausia yra tai, kad jis elgiasi kaip tik nori, kaip jam „užplaukia“. Iš pat pradžių kurdams jis leido būti išrinktiems į parlamentą, vėliau pradėjo juos suiminėti. Jis nėra labai stabilus ir elgiasi taip kaip sugalvoja — niekas jam per daug netrukdo.
Iš šono atrodo, kad jis daug padėjo Turkijai – pagerino infrastruktūrą, kelius, tiltus ir t.t., bet tuo pat metu išparduoda valstybines įmones, elektrines, daugiau niekas nepriklauso Turkijos žmonėms, o kažkokioms privačioms kompanijoms. Ir nors aš pati apskritai netikiu nacionalinėmis valstybėmis, manau, kad galiausiai tokių nebeliks, bet šiuo metu Erdoganas tiesiog naikiną Turkijos kultūrą.
Juo patenkinti tie žmonės, kurie nėra labai išsilavinę ir taip pat nėra turtingi. Turkijos švietimo sistema yra labai neteisinga. Jeigu neturi pinigų, tuomet nepakliūsi į gerą mokyklą. Valstybinės mokyklos yra labai prastos. Daugelis jų dabar vis labiau koncentruojasi į religiją. Mokyklų programose netgi nebėra informacijos apie tai kaip veikia žmonių lytiniai organai, iš kur atsiranda vaikai, nes tai – netinka religiniam mokymui.
Galima sakyti, kad būtent dėl to, kas blogo vyko Turkijoje, nusprendžiau kreipti dėmesį į save, norėjau save išreikšti, tapau fotografe.
– Kodėl nusprendėte žiūrėti į save ir fotografuoti? Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie savo sąmonės būseną?
– Kai pirmą kartą pradėjau fotografuoti jaučiausi nejaukiai pati su savimi. Reikėjo kažkaip išreikšti save ir „išspjauti“ tai, ką laikiau viduje. Buvau septyniolikos metų mergina, gyvenanti liberalioje šeimoje, bet visuomenėje besijaučianti ypatingai toli nuo to, ko iš jos reikalaujama. Visuomet buvau atvira seksualumo klausimais: daug skaičiau apie tai, bet man neleisdavo apie tai kalbėti, buvo draudžiama. Galėjau apie tai kalbėti su mama ir artimais draugais.
Turkijos visuomenė labai uždara ir prietaringa – jeigu mergina dėvi sijoną, į ją „gãli“ žiūrėti kiekvienas vyras, kabinėtis prie jos gatvėje. Nė negaliu suskaičiuoti kiek kartų prie manęs seksualiai priekabiavo, nes vilkėjau paprastą sijoną, o toks drabužis daugelį turkų vyrų skatina galvoti, kad mergina, dėvinti jį, yra laisvo elgesio, todėl priklauso jam. Nuolatinė frustracija vertė mane ieškoti būdų kaip nebesirūpinti dėl tokio mano vidinio ir išorinio pasaulių neatitikimo. Negalėjau būti būti atvira ir seksuali, kokia norėjau būti viešumoje, todėl darydavau tai fotografijose.
– Internetinis žurnalas Freundenvonfreunden.com jus pavadino feministe. Jeigu pasižiūrėtume į dabar veikiančias įvairias feministines grupes — pavyzdžiui, „Femen“ Ukrainoje ir Rusijoje, galėtume pastebėti, kad jų estetika visiškai kitokia nei jūsų: provokuojanti, grubi, rėksminga. Jūsų – švelni, tyli, jusliška ir jausminga. Galbūt kada nors galvojote, kodėl išsivystė toks stilius? Jūsų seksualumas nėra toks šokiruojantis, provokuojantis ir „piktas“.
– „Femen“ elgiasi taip kaip elgiasi dėl to, kad jos nori pakeisti pasaulį. Tokia jų misija, tikslas ir motyvacija. Aš labai žaviuosi tiek „Femen“, tiek kitai feministiniais judėjimais ir menininkais. Tačiau pradėjau fotografuoti iš labai savanaudiškų paskatų. Niekada negalvojau, kad būsiu menininkė ir fotografija bus mano profesija, o tai veikdama – pakeisiu pasaulį ir Turkijos žmonių nuomonę apie seksualumą, moteris, lygias teises.
Universitete mokiausi prancūzų kalbą ir literatūrą – norėjau būti prancūzų kalbos mokytoja. Niekada neplanavau būti fotografe. Mano fotografijos tiesiog išreiškia tai, kokia aš pati esu – mėgstu būti paslaptinga, neatskleisti visko apie save todėl ir nuotraukose nenoriu, kad žmonės būtų atvirai nuogi, kad viskas matytųsi. Ieškau simbolių ir formų, per kurias išliktų paslaptis.
Turkijos visuomenė labai uždara ir prietaringa – jeigu mergina dėvi sijoną, į ją „gãli“ žiūrėti kiekvienas vyras, kabinėtis prie jos gatvėje.
Man patinka žmogų sudominti, kad jis imtų smalsiai žiūrėti į žmones fotografijose. Kai dirbu, niekada savęs neklausiu: „ar ši fotografija pakankamai feministinė?“. Pasikliauju savo instinktais: jei man fotografija patinka, atsiras ir kitų žmonių, kuriems taip pat patiks.
Kai kalbėjausi su freundenvonfreunden.com portalu, jie patys mane įvardijo kaip feministę, tačiau nemanau, kad tai yra terminas, kurį pati naudočiau. Neprieštarauju jei mane kas taip vadina, bet nenoriu ir etiketės. Nesistebiu, kad mano darbuose yra feministinių elementų – mano mama praleido visą gyvenimą kovodama dėl moterų teisių.
Ji padarė didžiulę įtaką – ji su manimi kalbėdavo, nuolatos diskutuodavo, todėl nėra labai neįtikėtina, kad tai daro įtaką ir man, kaip aš žiūriu į pasaulį, kokias temas pasirenku. Tokios fotografijos, kokias renkuosi kurti, nėra sąmoningas, o veikiau instinktyvus pasirinkimas. Fotografuoju tik tuos dalykus, kurie patraukia mano dėmesį.
– Koks jūsų kūrybos procesas – nuo idėjos sukurti kokią nors seriją iki paties darbo atsiradimo?
– Kartais gaunu užsakymų iš kitur. Kam nors patinka mano darbai, jie pasamdo mane sukurti knygai iliustracijų seriją. Tuomet gaunu gaires: kaip jie maždaug įsivaizduoja nuotraukas. Dirbau su Švedijos leidybos įmone, kuri išvertė amerikiečių poeto Tao Lin poeziją ir nusprendė sudėti ją į knygą.
Leidykla pasiūlė sukurti iliustracijas perskaičius knygą: interpretuoti poeziją ir pabandyti ją išreikšti vizualiai. Jis daug kalba apie skaitmeninį amžių ir kaip žmonės gyvena virtualioje realybėje – vienas iš jo aprašomų vaizdų buvo mergina, kuri prausiasi po apelsinų sulčių dušu. Pabandžiau tai parodyti vizualiai – mergina, kuri pilasi ant savęs apelsinų sultis.
Ši knyga man tiko, nes ji „pataiko“ ir į mano stilių: aš mėgstu absurdiškas ir juokingas situacijas. Geriausias komplimentas man: kai kas nors pasako, jog mano darbai juos prajuokino. Mene labai lengva priversti žmones verkti, bet juoktis – kur kas sunkiau. Visuomet gali dramatizuoti, versti žmones jausti skausmą, bet sunku žmones priversti nusišypsoti.
Anksčiau labai daug fotografuodavau spontaniškai, vis ieškodavau kadrų aplink save, tarsi fiksuodama viską į dienoraštį. Kartais kalbėdamasi su žmonėmis tiesiog sugalvoju kokią nors idėją fotografijai ir tuomet ją užsirašau į savo mažą, slaptą užrašų knygelę. Kartais užsirašau žodžius, o kartais – netgi nusipiešiu mažą eskizą. Ir turbūt esu vienintelis žmogus, kuris į tą eskizą pasižiūrėjęs, supras, kas jame yra.
Kartais tiesiog sėdžiu kažkur ir sugalvoju, kad noriu fotografuoti kokią nors seriją. Pavyzdžiui, kažkada sėdėjau parke ir pamačiau kaip ant mano telefono ekrano atsispindi medžiai, sugalvojau, kad noriu sukurti nuotraukų seriją, kurioje įvairūs įvykiai ar vaizdai atspindėtų įvairių modernių technologijų ekranuose – tiesiog pastebėjau, kad mes daug savo kasdienybės praleidžiame pro akis, nes spoksome į įvairiausius ekranus.
Dabar kaip tik ruošiu medžiagą savo trečiai knygai, kuri yra apie mobiliąją programėlę „Tinder“. Sugalvojau šią idėją bežiūrėdama į „Tinderio“ profilius su viena drauge. Esu ištekėjusi, bet man tiesiog buvo smalsu pasižiūrėti kaip tai veikia. Pastebėjau, kad mes kiekvienas turime ypatingą žiūrėjimo į save būdą: kaip mes save matome – gražius ar ne.
Jeigu, pavyzdžiui, vaikinas galvoja, kad jo rankos gražios, kad turi „gerus“ bicepsus, tuomet profilio nuotraukoje, tikėtina, matysis jo ranka, jis norės ją parodyti, nes tai – mėgstama jam pačiam jo kūno dalis. Buvo įdomu kaip žmonės save reprezentuoja internetinėje erdvėje. Vieno vaikino veido beveik nesimatydavo, užsidengdavo plaukais ir t.t. Jis manė, kad nėra patrauklus. O kai su juo susitikau – supratau, kad jis neįtikėtinai gražus, bet kažkodėl jam pačiam taip neatrodė.
Todėl, matyt, pagrindinis knygos klausimas ir yra susijęs su tuo, kas mums patiems atrodo gražu mumyse ir kas ne, kaip skirtingai mes patys ir kiti žiūri į mus ir supranta mūsų patrauklumą. Susitikau su dvidešimt vyrų per „Tinderį“ – kiekvieno jų paklausiau, kas jiems labiausiai jų kūne patinka ir kas labiausiai nepatinka ir tuomet tas kūno dalis fotografavau. Jie taip pat man pasakė, kas jiems manyje labiausiai patinka, o kas labiausiai nepatinka.
Buvo įdomu suprasti kaip žmonės į save žiūri ir ką vertina. Buvau vienas elementas, kuris nuolatos figūruodavo šitame „eksperimente“ todėl galėjau išgirsti visiškai skirtingus atsakymus iš žmonių ir nė vienas vyras man nepasakė lygiai to paties. Galiausiai ši serija kalba apie pasitikėjimą savimi ir kaip kiekvienas iš mūsų jaučiasi savo kailyje.
Kartais jie pasakydavo, kad jiems nepatinka tos mano kūno dalys, kurios ir man pačiai negražios, tačiau negalvojau, kad kažkas „patvirtino“, kad būtent ta mano kūno dalis yra negraži. Pati paprasčiausia serijos žinutė – mums tiesiog reiktų save mylėti, nes niekada nežinai, ką kiti žmonės mano, nes universalus grožis – mitas. Nėra taisyklės, kuri pasakytų – ši mergina graži, o ši – ne. Tai visuomet priklauso nuo asmens, kuris žiūri.
– Dažniausiai dirbate su „natūralia“ šviesa t.y. nenaudojate įvairių šviestuvų, ieškote saulės ir dienos šviesos. Kodėl?
– Turkija yra labai saulėta šalis. Visuomet žavėjausi šviesos ir šešėlių žaismu, stebėdavau jį, jis mane žavi ir įkvepia. Man regis, kad su dirbtinėmis šviesomis – viskas labai mechaniška, nėra jokios lemties – paspaudi mygtuką ir štai – šviesa yra, gali patraukti, pajudinti, priverti ją būti tose vietose, kuriose nori. Bet saulės šviesos turi ieškoti, turi ja pasikliauti, tam tikra prasme nuo jos priklausai, yra lemties elementas, nesi visagalis.
Daugelis fotografų turbūt pasijuoktų iš manęs, nes jiems atrodo puiku, kad gali kontroliuoti kampus, iš kurių sklinda šviesa, bet man fotografijos su dirbtinomis lempomis, o ne saulės šviesa, nesukelia tų pačių emocijų, jos kitokios. Man nepatinka ir su fotografijai skirtomis šviesomis sukurti vaizdai – jie visi surežisuoti, sustatyti ir inscenizuoti. Atrodo, kad tai nėra gyvenimas.
– Daugelis darbų, dėl kurių buvote įvertinta, susiję su paslėptu seksualumu, konservatyvia visuomene ir moterimi Turkijoje. Ar kartais nesibaiminate, kad visuomenėje, kurioje dabar gyvenate – o ji yra labai atvira ir laisva – nerasite temų, kuriomis jums būtų įdomu kalbėti? Juk koncentruojatės į paslėptus dalykus – bet jeigu nebelieka jokio paslėptumo ir paslapties, o viskas yra atvira, kas tuomet jums tampa įdomu?
– Pati apie tai daug mąsčiau keletą pastarųjų metų. Neturiu aiškaus atsakymo. Man visada bus įdomūs žmonės: niekada nebuvo įdomi peizažų ar gyvūnų fotografija. Man daug įdomesni žmonės. Dažnai mano fotografijose modelių veidų nesimato. Tokią „techniką“ turėjau naudoti tada, kai vis dar dirbdavau Turkijoje, nes nei aš, nei merginos, kurias fotografuodavau, nenorėdavo būti atpažintos savo tėvų, vyrų, vaikinų ar brolių.
Būti modeliu – visiškai negarbinga profesija, ja negalima didžiuotis Turkijoje. Ypač moterims. Netgi pasiteisinimas, kad „tai daroma menui“ Turkijoje neveikia. Menas apskritai labai naujas dalykas toje kultūroje. Apskritai – juk nedaug žinote turkų menininkų?
Atvykusi gyventi į Berlyną jaudinausi dėl labai praktinių dalykų – čia juk dažnai būna lietinga ir tamsu, todėl nebegaliu dirbti taip spontaniškai kaip Turkijoje, kur nuolatos gali rasti saulės spindulių. Kartais grįžtu į Turkiją fotografuoti. Vis ieškau naujų temų, kurios nebūtinai susijusios su feminizmu. Dar esu pakankamai jauna todėl mano gyvenime tikrai įvyks dar daug pokyčių, tikiuosi, kad visuomet rasiu kažką, kas mane domins ir įkvėps. Niekada nenorėčiau „surasti“ vienos temos, kurią nuolatos nagrinėčiau.
Gyvenimas nuolatos mane judina. Pradėjau fotografuoti, nes norėjau suvokti, išreikšti, parodyti save. Dabar jaučiuosi priimta ir laiminga: galiu rengtis kaip tik noriu, elgtis kaip tik noriu, flirtuoti su kuo tik noriu. Ir niekas manęs nelaikys kekše dėl to. Galimybė gyventi atviroje ir laisvoje visuomenėje keičia ir tai kaip fotografuoju. Dabar grįždama į Turkiją jaučiuosi ten dar blogiau – klausiu kaip galėjau ten gyventi, kai dabar turiu tokį atvirą ir laisvą gyvenimą čia?
– Sakėte, kad pradėjote fotografuoti, nes norėjote save išreikšti ir atsikratyti baimių, blogų dalykų savo viduje. Ar jums tai pavyko?
– Kai grįžtu į Turkiją, tos baimės ir nesaugumas grįžta. Jeigu niekada ten nebegrįžčiau, turbūt niekada taip ir nebesijausčiau. Turiu visokių baimių ir dažnai neramiau jaučiuosi. Visi tokių turi. Mano atveju daugelis tų baimių yra susijusios su įvairiomis patirtimis.
Kai gyvenau Stambule, prie manęs dažnai kabinėdavosi vyrai. Galėjo prieiti prie manęs ir griebti už užpakalio, sekti paskui ir t.t. Ten gyvendama visuomet bijodavau. Bijojau vyrų apskritai, niekada jais nepasitikėjau. Gyvendama čia atsikratau šių baimių. Dabar turiu dar vieną idėją fotografijų serijai, kuri vadintųsi „Besileidžianti naktis“ (angl. „Descending Night“). Tai toks momentas, kai tik pradeda temti.
Kai gyvenau Stambule, tai buvo laikas, kai turėjau grįžti namo, nes būtent tada moterims tapdavo pavojinga vaikščioti gatvėmis. Norėčiau fotografuoti moteris, kai jos eina gatve ir temstant. Dabar kai gyvenu čia, galiu vystyti šią idėją nebijodama ir nenerimaudama. Kai esi moteris tokioje situacijoje, nėra labai lengva iš jos išeiti ir pažvelgti į ją kaip į galimybę ar meninį projektą. Tuomet neturėjau prabangos pasižiūrėti į tai kaip į idėją, nes tai buvo pernelyg didelė gyvenimo dalis. Kiekvieną dieną patirdamas baimę, nenori dar ir dirbti ties tokia idėja, kuri tą baimę tik toliau gromuliuoja.
