„Galime tik įsivaizduoti, ką jautė žmonės, ką tik išgyvenę Holokaustą, sužinoję apie savo artimųjų netektis ir staiga atsidūrę savo šalyje, kur ir dabar negali kurti ateities projekcijų, nes jie ir čia negali būti tikri dėl nieko. Viskas priklausė nuo priežiūros institucijų malonės“, – sako šios parodos kuratorė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Natalija Arlauskaitė.
Pasak profesorės, parodoje eksponuojamas 335 žmonių veidų fotografijas bei trumpas jų biografijas visų pirma derėtų sieti su tuo, kas visuotinai yra vadinama „istoriniu teisingumu“.
„Atminties skolos grąžinimo tradicija iš esmės remiasi kiekvienos konkrečios biografijos apmąstymu ar bent prisilietimu prie jos. Pastanga sužinoti ir suprasti, kas gi nutiko šių Lietuvos piliečių gyvenimuose iki, per ir po Holokausto, yra ir mūsų istorijos dalis. Būtent tai ir kviečia patirti K.Grigaliūnas“, – teigia N.Arlauskaitė, su kuria ir pasikalbėjome apie šią parodą bei kartu pasirodžiusį to paties pavadinimo leidinį.
– Tai toli gražu ne pirma K.Grigaliūno paroda, kurios pagrindu tampa žmonių fotografijos iš sovietinių bylų. Tad kaip šis naujasis darbas, kurio centre yra iš konclagerio grįžę Lietuvos žydai, atrodo menininko darbų kontekste?
– Archyvinį darbą K.Grigaliūnas dirba jau nuo 2008-ųjų, kai pradėjo savo projektą, dabar žinomą „Mirties dienoraščių“ vardu. Kai kas tai vadina ilgalaikiu performansu: menininkas eina į represinių institucijų archyvus, perfotografuoja vizualią medžiagą ir iš to rengia parodas bei leidinius. Jo darbų ciklai iš esmės yra susiję su naujosios sovietinės valdžios vykdyta pačios įvairiausios rūšies kontrole.
Europiniame ir pasauliniame kontekste archyvinis darbas, susijęs su politinių režimų veikla, yra svarbi ir pastebima meninių projektų dalis. Paprastai toks menas kelia įvairių klausimų. Vieni jų tiesiogiai susiję su santvarkų keitimu ir archyvuose atskleidžiama nematoma režimų veiklos dalimi, kuri atsispindi konkrečių žmonių likimuose.
K.Grigaliūno darbų ciklai iš esmės yra susiję su naujosios sovietinės valdžios vykdyta pačios įvairiausios rūšies kontrole.
Kitas svarbus aspektas yra tai, kad bet kokio archyvinio meno dalis yra susijusi su vaizdais. Prikelti naujam gyvenimui, išnešti iš archyvo į dienos šviesą – parodą ar leidinį – šie vaizdai ima kalbėti naujai. Tad svarbu yra klausti, koks yra mūsų žvilgsnis į šias fotografijas ir juose įamžintus žmonių veidus? Ką reiškia juos eksponuoti naujomis sąlygomis? Ką mes norime ir galime tokiu būdu suprasti?
Reikia pažymėti, kad ir pats parodos autorius su archyvine medžiaga elgiasi dvejopai. Visų pirma, kaip ir šiuo atveju, jis lakoniškai, minimalistiškai eksponuoja nuotraukas, tartum atverdamas duris į archyvų ir istorijos tylą.
Kitas etapas – tai meninės išmonės reikalaujantys sprendimai, kurių pagrindu ir tampa archyvinė medžiaga. Pavyzdžiui, užbaigęs ciklą „Mirties dienoraščiai“, K.Grigaliūnas parengė parodą, kurioje išdidintas fotografijas susuko į ritinius ir sukabino tartum kekėmis ant sienų. Tai buvo naujas įspūdingas archyvas, primenantis torų ritinius ar vargonų vamzdžius ir jo perskaitymui vėl buvo būtina žiūrovo pastanga.
– Iš pradžių menininkas tiesiog parodo, kad tai išties buvo, kad šios istorijos nutiko su realiais žmonėmis. O vėliau ima interpretuoti ir kurti. Šia prasme pirminė jo užduotis yra ne meno kūrinys, bet nutylėtos istorijos paviešinimas.
– Taip. Ir čia tampa svarbus dar vienas aspektas – žiūrovo noras ar nenoras pamatyti ir sužinoti. Menininkas savo darbą atliko: iš archyvo ištraukė dalį istorijos ir parodė ją savitu būdu. Jo parodoje „1941“ buvo eksponuojami išdidinti portretai, jie buvo sukabinti palubėje. Žiūrovai patekę į parodos erdvę turėjo patys nuspręsti, kaip ir kiek eilių portretų žiūrės. Nors visa tai skamba labai techniškai, tačiau tai susiję su konkretaus žmogaus noru įsitraukti į šios istorijos pasakojimą ir susitikimą su žmonėmis iš sudėtingos ir dažnai itin dramatiškos praeities.
Filtracija buvo taikoma visiems be išimties žmonėms, po karo į Sovietų Sąjungą grįžtantiems iš Vakarų.
– Nupasakokite šių konkrečių fotografijų atsiradimo kontekstą – kodėl sovietinės institucijos užvesdavo bylas žmonėms, grįžusiems į Lietuvą iš nacių koncentracijos stovyklų?
– Visos šios fotografijos yra iš vienos rūšies bylų, vadinamųjų „filtracinėmis“. Tokia tikrinimo procedūra buvo vykdoma laikotarpiu tarp 1944 vasaros pabaigos ir šeštojo dešimtmečio pradžios. Filtracija buvo taikoma visiems be išimties žmonėms, po karo į Sovietų Sąjungą grįžtantiems iš Vakarų. Priežastys, kodėl žmogus atsidūrė Vakaruose, nebuvo svarbios: filtraciją turėjo pereiti tiek Raudonosios armijos kariai atsidūrę vokiečių nelaisvėje, tiek išvežti priverstinių darbų, tiek ir Lietuvos žydai, rusai, lenkai bei lietuviai, išgyvenę koncentracijos stovyklose.
Filtracijos procedūros tikslas buvo suprasti, ar asmuo bendradarbiavo su naciais. Be kita ko, buvo tikrinamas ir kitoks lojalumas arba potencialus nelojalumas sovietinei valdžiai.
– Koks skaičius tokių bylų yra Lietuvoje?
– Apie 30 tūkstančių. Faktas tas, kad šių bylų buvo daugiau, tačiau dėl kanceliarinės tvarkos pagal kurią buvo nustatyta, kad suėjus tam tikram terminui, susijusiam su asmens, kuriam užvesta byla, amžiumi, automatiškai tokie dokumentai buvo sunaikinami. Tiesa, taip nutikdavo ne visada, tačiau tvarka buvo būtent tokia.
Iš visų „filtracinių bylų“ K.Grigaliūnas išskyrė iš koncentracijos stovyklų grįžusių žydų bylas. Šioje parodoje eksponuojamos 335 žmonių nuotraukos iš visų 2700 bylų, kuriose aptiktos fotografijos. Taip pat pridėtos ir trumpos asmenų biografijos, atkurtos remiantis šiomis bylomis. Tuo tarpu knygoje, pasirodžiusioje kartu su paroda, yra pateikiamos visos šios fotografijos bei 2700 asmenų trumpi gyvenimo aprašymai.
Galima net klausti – kada šiems asmenims pasibaigė Holokaustas?
– Kokias istorijas pasakoja šios bylos?
– Iš esmės čia susiduriame su žmonėmis, kurie išgyvenę Holokaustą, grįžta į savo tėvynę, tačiau čia taip pat negali gyventi prieš tai buvusio gyvenimo. Visų pirma, Lietuvoje jie sužino apie tragišką savo artimųjų likimą, prarastus namus, pasikeitusią šalį. Viską jie turi pradėti iš naujo, bet jau paženklinti kančios, netekties ir nepasitikėjimo jais žyme.
Galima net klausti – kada šiems asmenims pasibaigė Holokaustas? Ar tuomet, kai sąjungininkams sutriuškinus nacius jie buvo išlaisvinti iš koncentracijos stovyklų? Bet tuomet jiems prasidėjo tarpinė būsena, kurią sunku būtų pavadinti grįžimu į ankstesnį gyvenimą. Juk buvęs laimingas gyvenimas prasideda toli gražu ne kiekvienam žmogui. Tuo tarpu akistata su tuo, kas nutiko jų artimiesiems, namams, buvusiam gyvenimui, dažniausiai buvo itin tragiška.
Šie žmonės iš vieno kontrolės mechanizmo pateko į kitą – sovietinį. Būta ir tokių, kurie įtarti bendradarbiavimu su kitų šalių žvalgybomis, nelojalumu sovietinei santvarkai ar antisovietiškumu, netrukus vėl atsidūrė lageryje, tik šį kartą jau Sibiro. Arba pas žmogų suradus prieškario sionistinį žurnalą, kaipmat padidėdavo ir specialiųjų struktūrų dėmesys jam. Tai buvo pagrindas nepasitikėjimui, papildomiems tikrinimams, o tai toli gražu nereiškė gyvenimo ramybėje.
Vienas iš filtracijos procedūrų tikslų buvo ne tik atskirti lojalius sovietinei santvarkai asmenis nuo nelojalių, bet ir įsukti juos į biurokratinių leidimų karuselę: reikalingas gyvenamasis plotas – turi ateiti į vieną kabinetą, reikalingas darbas – į kitą, sveikatos pažyma – į trečią ir t.t. Iš esmės tai yra sistemos sugalvotas kontrolės mechanizmas.
– Šalia fotografijų matome lakoniškas šių žmonių biografijas, kuriose metodiškai fiksuojamos svarbiausios gyvenimo datos, geto bei lagerio vietovės, giminystės ryšiai, išskirtiniai faktai. Kokį bendrą šių žmonių paveikslą piešia sovietinių tyrėjų fiksuoti faktai?
– Šiandien visi šie faktai mums leidžia bent fragmentiškai pažvelgti į konkretaus žmogaus veidą, jo gyvenimo istoriją ir už Holokausto bei jo išgyvenimo patirties pamatyti žmogų bei jo asmeninio gyvenimo liniją, kasdienius pasirinkimus iki tragedijos.
Viena iš svarbiausių šios parodos temų yra mąstymas apie tai, kaip mes įsivaizduojame auką. Visuomenėje yra nusistovėjęs „gerosios aukos“ vaizdinys, nukentėjusį žmogų piešiantis kaip išsilavinusią, taurią asmenybę, kurią ištiko nuožmus likimas ir neteisybė. Tačiau auka atsilaikė, išsitiesė ir sugrįžo į gyvenimą.
Realios istorijos neprivalo atitikti mūsų lūkesčių: jos neturi būti ypač spalvingos ar kažkaip mus užkabinti, sužavėti, sudominti.
Tačiau šios fotografijos bei gyvenimo aprašai liudija ne skambias, didingas, bet labai žmogiškas, kasdienes biografijas. Pavyzdžiui, jų specialybės. Visi jie yra labai skirtingų profesijų, tačiau tarp jų daug darbininkų ir amatininkų. Tai žmonės, kurie į Vilniaus ar Kauno getus pateko iš pačių įvairiausių Lietuvos vietovių.
Šiame sąraše yra berniukas, kuris gete atsidūrė vos vienuolikos ir iš karto buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą Lenkijoje. Jo byloje yra užfiksuotas išsilavinimas – penkios klasės. Galima galvoti: koks menkas yra jo išsilavinimas... tačiau jam pačiam tai buvo maksimalus, kokį tokiomis aplinkybėmis galėjo gauti.
Arba štai istorija apie gydytoją, kuris į koncentracijos stovyklą pateko per Tolimuosius Rytus. Prieš tai dalyvavęs Ispanijos pilietiniame kare, galiausiai jis atsidūrė Kinijoje, kur net leido žurnalą „Tarybinė medicina“ kinų kalba.
Tačiau noriu pabrėžti, kad realios istorijos neprivalo atitikti mūsų lūkesčių: jos neturi būti ypač spalvingos ar kažkaip mus užkabinti, sužavėti, sudominti. Žmogus, grįžęs iš koncentracijos stovyklos, ieško darbo pagal savo galimybes ir tos galimybės, tarkime, tabako fabrikas Aguonų gatvėje. Štai tokia istorija, kurios vieta taip pat yra tarp visų šių istorijų.
– Ar iš šių bylų galima spręsti apie sovietų požiūrį į Holokaustą apskritai?
– Ne, pačios bylos jokių duomenų apie tai nepateikia.
Tačiau yra kitas svarbus aspektas – kaip patys žmonės pasakoja savo istorijas jausdami valdžios žvilgsnį. Visose bylose yra standartinė klausimų ir atsakymų forma. Tačiau kai kuriose yra ir papildomos pačių žmonių ranka surašytos autobiografijos. Šią temą planuoju nagrinėti detaliau, tačiau iš pirmo žvilgsnio man įdomu pastebėti, kaip žmonės pasakoja savo istoriją nejausdami kaltės, tačiau dar nežinodami, kaip pasakoti, kai dar nėra nusistovėjusios istorijos traktuotės. Tuomet iškyla klausimas – ar šie pasakojimai yra veikiami autokontrolės ar net savicenzūros, ar yra maksimaliai tikslūs?
Dalis šių autobiografijų kaip tik ir yra dokumentas to, kaip žmonės, išgyvenę Holokaustą, dėlioja esminius savo gyvenimo įvykių akcentus
Iš kelių mano perskaitytų tekstų susidarė įspūdis, kad žmonės naudojosi galimybe papasakoti apie save, nes pats pasakojimas yra būdas įvardyti, kas su tavimi nutiko, tai taip pat susiję ir su prasmės kūrimu. Dalis šių autobiografijų kaip tik ir yra dokumentas to, kaip žmonės, išgyvenę Holokaustą, dėlioja esminius savo gyvenimo įvykių akcentus, kaip pirmą kartą patys sau, o kartu ir kitiems, įvardija, kas su jais nutiko.
– Svarbiausiu parodos akcentu tampa žmonių fotografijos iš bylų. Pirmiausia kas krenta į akis, tai šių nuotraukų įvairovė: šie žmonės nebuvo mechaniškai fotografuojami, dalis nuotraukų yra akivaizdžiai asmeninės, arba ištrauktos iš kitų dokumentų, gal net kitų bylų. Tad ką galima pasakyti apie šias fotografijas?
– Išties, nuotraukos yra labai skirtingos. Tikėtina, kad dalis jų buvo padaryta stovykloje, tačiau kokioje – ar filtracijos, ar konclagerio, ar tarpinėje – nežinia. Reikia pastebėti, kad iš esmės neegzistuoja konclagerių fotografijos istorija.
Gali būti, kad dalis fotografijų paimta iš buvusios kanceliarijos, kitos – daromos vietoje, miesteliuose, kuriuos žmonės laukė savo likimo arba paimtos iš pačių filtracijos procedūrą pereinančių asmenų. Kai kurios jų studijinės, kai kurios – tiesiog iš privataus gyvenimo.
Atminties skolos grąžinimo tradicija iš esmės remiasi kiekvienos konkrečios biografijos apmąstymu ar bent prisilietimu prie jos.
Būtent tokia fotografijų įvairovė kelia labai įdomių klausimų apie pačią represinę to meto struktūrą. Paprastai mes įsivaizduojame, kad tokios institucijos veikia kaip laikrodis – tiksliai, aiškiai, metodiškai. Tačiau šiuo konkrečiu atveju susiduriame su labai netikėtu struktūros principu, kai nuotraukos daromos nevienodai, maža to, yra priimamos ir iš pačių tiriamųjų. Kodėl ir kaip tai galėjo vykti – galima tik spėlioti.
– Įdomu, gal teko domėtis – ar yra likusių gyvų iš tų, kuriems buvo užvestos šios bylos ir jų nuotraukos kabo šioje parodoje?
– Ne, specialiai tuo domėtis neteko. Iš dalies galima sakyti, kad ši paroda yra apie įvairius nežinojimo laipsnius. Tarkime, istorikai yra labai mažai dėmesio skyrę tarpiniam laikotarpiui tarp paskutinių Antrojo pasaulinio karo savaičių ir dienų ar savaičių karui tik pasibaigus.
Taip pat mažai domėtasi įvairių tautų žydais, grįžtančiais iš savo tėvynes po konclagerių patirties – kaip tai vyksta, kokios procedūros vykdomos, kaip jie įsilieja į kasdienį gyvenimą ir pan.
Šis nežinojimas susijęs su skirtingu dėmesio paskirstymu: mes daug žinome apie karo eigą, taip pat yra begalė Antrojo pasaulinio karo atsiminimų. Tačiau taip pat esama pilkųjų zonų, kurioms to dėmesio iki šiol labai trūksta. Viena tokių kaip tik ir yra ši K.Grigaliūno atverta tema, daugelį metų pragulėjusi sovietiniuose archyvuose.
Pastanga sužinoti ir suprasti, kas gi nutiko šių Lietuvos piliečių gyvenimuose iki, per ir po Holokausto, yra ir mūsų istorijos dalis.
Šios medžiagos paviešinimas, mano galva, visų pirma yra susijęs su tuo, kas vadinama „istoriniu teisingumu“. Atminties skolos grąžinimo tradicija iš esmės remiasi kiekvienos konkrečios biografijos apmąstymu ar bent prisilietimu prie jos. Pastanga sužinoti ir suprasti, kas gi nutiko šių Lietuvos piliečių gyvenimuose iki, per ir po Holokausto yra ir mūsų istorijos dalis. Būtent tai ir kviečia patirti K.Grigaliūnas.
