Manoma, kad paveikslas nutapytas nežinomo Florencijos menininko. Atvaizdas sukurtas XVII a., greičiausiai privataus pamaldumo tikslais (34 x 30 cm). Jis priklausė Violų šeimos kolekcijai. Šv. Kazimieras vaizduojamas iki pusės, dramatiško dangaus fone, su skaistybės simboliu lelija rankoje. Karalaičio portretui suteikti asketiški bruožai: įdubę skruostikauliai, tamsios į dangų pakeltos akys, juodi plaukai. Pro debesis ir raudoną užuolaidą auksiniame danguje į karalaitį žvelgia du angelai. Jaunas vyras pavaizduotas su tamsiu drabužiu ir šermuonėlių mantija, jo veido išraiška liudija, jog šventasis išgyvena mistinę patirtį. Šv. Kazimiero atvaizdo istorijoje šis kūrinys išsiskiria psichologizmu ir dramatizmu, taip pat barokiniams karalaičio portretams nebūdingu itališku juodbruvumu.
Paveikslą susirinkusieji galės pamatyti dovanojimo šventėje ir jį apžiūrėti iki spalio 4 d. Bažnytinio paveldo muziejuje. Vėliau paveikslas bus saugomas muziejaus saugyklose ir eksponuojamas kitomis progomis. Atvaizdas dovanojamas Vilniaus arkivyskupijai, o jį saugos ir eksponuos Bažnytinio paveldo muziejus.
Pažymėtina, kad prieš metus Bažnytinio paveldo muziejuje buvo rodomas didelis ir prabangus XVII a. Florencijos auksakalio Massimiliano Soldani Benzi sukurtas šv. Kazimiero relikvijorius, priklausantis Šv. Lauryno bazilikos lobynui, ir šv. Kazimiero relikvijos autentiškumą patvirtinantis vysk. Mikalojaus Stepono Paco dokumentas, taip pat saugomas Šv. Lauryno bazilikos archyve. Deimantais padabinta šv. Marijos Magdalenos relikvijos brangenybė iš Vilniaus katedros lobyno – eksponuojama nuolatinėje muziejaus ekspozicijoje – yra tos pačios istorijos dalyvė: gauta iš Cosimo III Medici, atsidėkojant už šv. Kazimiero relikviją.
Anuomet atidarymo kalboje mons. Viola lygino dviejų šventųjų – Florencijos globėjos šv. Marijos Magdalenos de Pazzi ir Lietuvos globėjo šv. Kazimiero – gerbimo tradicijas: „Mūsų kraštus jungiantis ryšys driekiasi kaip tik tarp šių dviejų šventųjų ir legendos, susiejančios Pacų ir Florencijos Pazzi gimines. Turiu pasakyti, kad Florencijoje nėra ir, manau, niekada nebuvo išskirtinai garbinamas šv. Kazimieras, tikriausiai ir Vilniuje nėra šventosios Marijos Magdalenos de Pazzi kulto. Vis dėlto šie du šventieji yra neabejotinai svarbūs Bažnyčios istorijai ir tikinčiųjų pamaldumui. Prisimenu, kaip šv. Jonas Paulius II, 1986 m. spalio 19 d. lankydamasis Florencijoje, atvyko į Šv. Lauryno baziliką, kad pagerbtų šv. Kazimiero relikvijas.“
Mons. Viola tąkart pabrėžė, kad šių dviejų šventųjų kulto svarba atsiskleidžia istoriniame kontekste, paaiškinančiame, kodėl šventųjų Kazimiero ir Marijos Magdalenos de Pazzi relikvijos yra saugomos tokiuose tolimuose nuo jų istorinės aplinkos miestuose. 2018 m. paroda „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija. Tarptautinė paroda, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui“ ir ją lydintis katalogas kaip tik pasakojo šią įdomią istoriją, kuri, kaip matome, nesibaigė: rugsėjo 3 d. paveikslo „Šv. Kazimieras“ dovanojimo įvykis yra mūsų laikų draugystės ženklas.
Mons. Marco Domenico Viola senelio vardas buvo Kazimieras. Šeimos rinkiniuose taip pat saugomas XVIII a. vario raižinys su šv. Kazimiero atvaizdu.
