Kieno nuotrauka?
Fotografui Kęstučiui Žilioniui neretai tenka susidurti su atvejais, kada naudojant jo nuotraukas autorystė nėra nurodoma.
„Jeigu tai komercinis projektas, kai kada yra išsiperkama galimybė nerašyti autoriaus vardo. Jeigu taip sutarta, tada viskas gerai, bet jeigu ne, reikia rašyti vardą, pavardę. Deja, kai kurie fotografų tikrai dažnai nenurodo“, – dalijosi patirtimi K.Žilionis.
Tokius pažeidimus regi ir naujienų agentūrų fotografai. Štai, kaip pasakoja BNS fotožurnalistas Paulius Peleckis, neretai nuotraukos be leidimo yra „paimamos iš naujienų portalų ir neaišku kur, kokiais tikslais naudojamos“. Taip kartais elgiasi ne tik skaitytojai, bet ir politikai.
„Tiesiog paima ir pasiskelbia tas nuotraukas savo soc. tinkluose. Dažnai dar ir autorystę prie nuotraukos nurodo su klaida arba jos visai nenurodo“, – paminėjo P.Peleckis.
Karjeros pradžioje į tokius autorių teisių pažeidimus jis reaguodavo jautriai. Kai pastebėdavo, kad kas nors naudojasi jo nuotraukomis be leidimo, o dar ir autorystės nenurodę, jis visada tokiems asmenims parašydavo ir atkreipdavo į tai dėmesį.
Tačiau metams bėgant ir nuotraukų kiekiui stipriai augant visus tokius atvejus pastebėti darėsi sudėtinga, o ir kovoti su visais neužtektų laiko.
„Ką aš galiu padaryti? Paprašyti ištrinti nuotrauką? Tas žmogus gali mane užblokuoti ir tiek. Nepakovosiu su šitais vėjo malūnais, o ir visų atvejų neįmanoma man pamatyti“, – pripažino fotožurnalistas.
Laužo susitarimus
Autorystės nenurodymas – ne vienintelis pažeidimas, su kuriuo K.Žilioniui tenka susidurti. Kaip jis pasakojo, vis pasitaiko atvejų, kai klientai laužo panaudos susitarimą. Iš pradžių sutariama, kiek reikia nuotraukų, kiek laiko ir kur, kokiose medijose jos bus naudojamos, tai nurodoma ir sutartyse, mat nuo to priklauso ir kaina. Bet nuotraukų naudojimo terminams pasibaigus retas kuris grįžta ir pareiškia, kad nori laiką pratęsti, susitarti dėl atitinkamo atlygio už tai.
„Jeigu kuris nors klientas grįžta ir tariasi dėl termino, norisi nuoširdžiai jam paploti, nes tai – tik vienas iš daugelio. Kiti tiesiog toliau naudoja nuotraukas, nepaisydami susitarimų“, – teigė pašnekovas.
Per karjerą nemalonių patirčių būta ir daugiau.
„Aš visada darau taip – išsiunčiu visas nuotraukas, kad klientas galėtų išsirinkti norimas pats, bet kartu pateikiu ir savo, kaip profesionalo, pasiūlymą, kurias vertėtų naudoti, atsižvelgiant į situaciją. Tada klientas iš tų visų turi atsirinkti sutartą kiekį nuotraukų ir aš jas retušuoju.
Bet yra buvę taip, kad vietoje kelių nuotraukų klientas panaudojo daugiau, nors jos buvo siųstos tik atsirinkimui, ir vietoje sklaidos tik soc. tinkluose jos išėjo ir kaip spauda į gatves. Apie tai nesitarėme, nei el. laiškuose, nei žinutėse nebuvo apie tai rašyta“, – prisiminė atvejį pašnekovas.
Gaila, bet daugelis tokių situacijų baigiasi tik atsiprašymu arba net ignoravimu. Kodėl? Fotografo nuomone, tai lemia įsišaknijusi blogoji praktika.
„Jeigu kažkada taip darė anksčiau ir išsisuko, jie tuomet nutaria, kad išsisuks ir dar vieną kartą. O atsakomybė, kuri ateina su taisyklių nesilaikymu, yra tokia minimali, kad daugelis net nekreipia dėmesio. Jeigu dėl tokių pažeidimų reikėtų sudeginti labai daug laiko ir biudžeto, manau, tikrai situacija pasikeistų“, – kalbėjo K.Žilionis.
„Kadangi teko dirbti ir kitų šalių rinkose, mačiau, kad ten yra kitaip. Daugelis besikreipiančiųjų iškart pasakydavo, kiek nuotraukų reikia, kur ir kiek laiko jas naudos, o man likdavo tik kūrybiniai sprendimai. Čia, Lietuvoje, atrodo, jog kai kurie pirmąkart girdi apie autorių teises, nors aš manau, kad tai melas. Bet užsienyje tikrai ilgesnė praktika, didesnis įdirbis šioje srityje, ten suvokiama, kad jeigu padarys pažeidimą, jis kainuos daug laiko ir pinigų. Lietuvoje dar taip negalvojama“, – papildė jis.
Nėra lengvas darbas
Anot P.Peleckio, pokyčiai turėtų vykti ir iš kitos pusės – edukuojant žmones apie autorių teises, o ne tik baksnojant pirštu į kiekvieną pažeidėją.
„Visi pagarbiai žiūri į paveikslus, bet į fotografiją – nelabai. O jeigu dar nuotrauka yra internete, tada išvis kai kuriems atrodo, kad galima ją laisvai imti ir naudoti, niekuo nebesirūpinti. Bet taip nėra. Reikia apie tai kalbėti ir aiškinti žmonėms apie autorių teises.
Juk prieš kelis metus daugeliui buvo visiškai normalu siųstis filmus iš nelegalių svetainių, o dabar lietuviai jau rado legalius kanalus, išmoko ir muzikos klausytis legaliai. Jau žmonės mąsto apie šitų kūrėjų autorių teises, bet apie fotografiją – dar, atrodo, niekam niekas neaišku. Žmonės net nepagalvoja, kad reikėtų bent pasiklausti autoriaus, ar galima jo nuotrauką naudoti, niekas tam negaišta laiko“, – kalbėjo P.Peleckis.
Dar vienas kelias – parodyti, kad fotografų darbas nėra lengvas ir turi būti vertas pagarbos, mat, kaip pastebi P.Peleckis, dažnas galvoja, jog tai tik fotoaparato mygtuko paspaudimas. Nors štai fotožurnalistų darbas neretai būna net ir fiziškai, ir psichologiškai varginantis.
„Visada turi būti laiku ir vietoje, greitai suprasti situaciją, išmanyti daug skirtingų temų, žinoti ir apie politiką, ir apie sportą, ir pramogų pasaulį, nuolat sekti aktualijas. Privalai atpažinti svarbiausius šalies žmones, veidus, kad žinotum, ką nufotografuoti. Tai turi žinoti ir visus nuomonės formuotojus, ir visus politikus, o po Seimo rinkimų atėjus į politiką naujiems veidams turi greitai ir juos įsiminti.
Tai, kai žmonės supras, kad šitas darbas nėra tik mygtuko paspaudimas, kad tai iš tiesų nėra lengva ir verta pagarbos, tada nesinorės nuotraukų autorių apvogti“, – sakė fotožurnalistas.
