„Romams beveik visada atstovauja pašaliniai žmonės, todėl norėjau, kad bent kartą jie kalbėtų patys už save“, – sako A.Miksys ir prisipažįsta, jog nuo pat parodos kūrimo pradžios siekė, kad joje būtų girdimi šios bendruomenės balsai. Apie tai bus kalbama ir rugpjūčio 11 dieną „BAXT“ uždarymui skirtame renginyje, kuriame, be parodoje nerodytų fotografijų pristatymo, susirinkusieji galės išgirsti kultūros geografo Laimono Briedžio, kultūros antropologės Agnieškos Avin, A.Miksio ir romų bendruomenės nario Gopalo Michailovskio pasakojimus.
– Projektas „BAXT“ gyvuoja jau 20 metų – būtent tiek laiko fiksuojate Lietuvos romų gyvenimą. Ar dar prisimenate, su kokiais stereotipais jums teko susidurti prieš pradedant geriau pažinti šią etninę grupę? Kaip jie keitėsi ir kokios priežastys lėmė pokytį?
– Užaugau Jungtinėse Amerikos Valstijose ir iki atvykimo į Lietuvą neturėjau jokio kontakto su romų tautybės žmonėmis. Kaip ir daugelis, buvau girdėjęs pačius populiariausius stereotipus, dažniausiai ne itin gerus – pavyzdžiui, kad romai mėgsta vogti.
Tačiau aš į juos žiūrėjau teigiamai, gal šiek tiek romantizuodamas – kaip į žmones, kurie yra daug laisvesni už kitus, nuolat keliauja, dėvi originalius drabužius. Tuo metu buvau didelis Emiro Kusturicos filmų gerbėjas, studijų metais man labai patiko Josepho Kodelkos fotografijos, vaizduojančios romus buvusioje Čekoslovakijoje.
Todėl kai Šnipiškėse pirmą kartą nufotografavau romų šeimą, labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad šios tautybės žmonių yra Lietuvoje. Parodęs nuotraukas savo draugams lietuviams, sulaukiau standartinių komentarų, kad romai yra pavojingi, gali pavogti mano fotoaparatą ir panašiai. Tai paskatino mane dar labiau juos patyrinėti. Gana greitai sužinojau, kad ir didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos prisidėjo prie rasistinių stereotipų apie šią etninę grupę stiprinimo, rašydama neigiamą požiūrį į romus kuriančius straipsnius.
Dar didesnį nerimą man kėlė politikai, kurie praktiškai demonizavo romus, ypač gyvenančius Kirtimuose, tam, kad sulauktų visuomenės palaikymo ir balsų. Iš dalies dėl šio rasizmo Vilniuje nebeliko ištiso romų kvartalo. Todėl man buvo labai svarbu eksponuoti parodoje esančią skulptūrą, padarytą iš medžio nuolaužų, likusių iš namų, kurie tabore buvo nugriauti ir sudeginti.
– Kaip, jūsų akimis, per tuos metus keitėsi patys romai? Kaip kito jų pasaulėžiūra, elgsena, papročiai?
– Manau, svarbiausia – prisiminti, kad romai yra Lietuvos piliečiai. Dažnai mes visi esame linkę matyti juos kaip atskirą žmonių grupę, gyvenančią visiškai kitokį gyvenimą nei likusieji. Tačiau romai, kaip ir visi kiti, susidūrė su dideliais pokyčiais, atsiradusiais Lietuvoje po Sovietų Sąjungos žlugimo.
Daugeliui šeimų buvo sunku rasti savo kelią, jos išsiskyrė, dalis šeimos narių išvyko dirbti į Jungtinę Karalystę ar kitas šalis. Emigracija išlaisvina, tačiau tuo pat metu atplėšia nuo artimųjų ir tradicijų. Žagarėje, kur fotografavau „BAXT“ ir esu įsigijęs namą, yra daugybė jaunų žmonių, užaugusių Jungtinėje Karalystėje ir puikiai kalbančių angliškai. Tačiau matau, kad grįžę į Lietuvą, jie patiria kultūrinį šoką. Esu įsitikinęs, jog daugelį lietuvių sieja panašūs išgyvenimai.
– Viename interviu sakėte, kad romų kalbos žodis „baxt“ (tariama „bacht“) – taip pavadinta ir paroda – reiškiantis sėkmę, labai gerai apibūdina šį projektą ir romų užimamą vietą Lietuvos visuomenėje.
– Žodis „baxt“ romų kalboje turi labai gilią prasmę. Jis reiškia sėkmę, bet kartu ir likimą. Parodai sukūriau kelis vaizdo įrašus, kuriuose klausiau žmonių, ką jiems reiškia „baxt“. Kai kurie pasidalijo, kaip likimas priklauso nuo gyvenimo būdo ir kaip galima sulaukti sėkmės. Dirbdamas su projektu „BAXT“ ir mąstydamas apie romų likimą Lietuvoje, šį žodį vartojau kaip savotišką mantrą. Nors romai dažniausiai žmogaus sėkmę sieja su jo priimamais sprendimais, mane taip pat domino šių žmonių patiriamas spaudimas iš išorės. Lietuvos romų likimas priklauso ne tik nuo jų pačių.
Man buvo labai svarbu eksponuoti parodoje esančią skulptūrą, padarytą iš medžio nuolaužų, likusių iš namų, kurie tabore buvo nugriauti ir sudeginti.
Stereotipai ir rasizmas tampa ypač žiauriais, kai yra nukreipiami į pažeidžiamiausius visuomenės narius. Tokios neigiamos patirtys vienareikšmiškai paveikė Lietuvos romų, kaip grupės ir kaip pavienių asmenų, gyvenimus. Labai tikiuosi, kad žmonės mano fotografijoje įžvelgs romų ištvermę ir stiprybę.
– Užsiminėte apie fotografijas – romams labai svarbi jų šeimos ir tautos istorija, kurią jie dažniausiai fiksuoja ne rašytine forma, bet būtent nuotraukomis. Jums, kaip fotografui, turbūt labai suprantama tokia išraiškos forma. Kaip manote, kuo ji pranašesnė už kitas?
– Kurdamas „BAXT“ daug fotografavau, o padarytų nuotraukų kopijas dažnai atiduodavau jose užfiksuotiems žmonėms. Iš pradžių tą dariau norėdamas susipažinti, parodyti, ką veikiu, galbūt palengvinti priėjimą prie jų. Tačiau vėliau pastebėjau, kad žmonės vertina nuotraukas daug labiau, nei tikėjausi. Romų bendruomenėje šeima ir šeimos istorija yra labai svarbios.
Supratau, kad mano fotografijos padeda ją išsaugoti. Lankydamasis tabore, dažnai ant sienų matydavau savo nuotraukas, ten pat būdavo pakabinti išplėšti mano fotografijų knygos „BAXT“ puslapiai su kadrais. Parodoje irgi galima pamatyti daugelį fotografijų, kurias taboro gyventojai pakeitė, papildydami savais, jiems svarbiais elementais.
– Paroda „BAXT“ leido visuomenei ne tik iš arčiau pažinti romų bendruomenę, bet ir suteikė platformą bei pagrindą diskusijoms, kuriose dalyvavo romų bendruomenės nariai, galų gale – užmegzti dialogą, kurio vis dar trūksta. Kaip jūs pats vertinate šį parodos aspektą?
– Prieš keletą metų buvau beveik nuleidęs rankas, bandydamas surengti parodą „BAXT“ Lietuvoje. Tačiau tęsiau šią kelionę, nes žinojau, jog romams reikia didelės platformos. Taip, labai malonu rodyti savo darbus tokiame muziejuje kaip MO, bet norėjau kuo daugiau dėmesio nukreipti į romų bendruomenę, suteikti galimybę kalbėti jiems rūpimais klausimais.
Romams beveik visada atstovauja pašaliniai žmonės, todėl norėjau, kad bent kartą jie kalbėtų patys už save. Niekada nedrįsčiau tvirtinti, kad projektas „BAXT“ yra tik mano – mes nuolat bendradarbiavome su romų bendruomene. Per daugelį metų ji mane daug ko išmokė, todėl norėjau rasti būdą, kaip tuo pasidalinti su kitais žmonėmis. Labai noriu padėkoti MO muziejui už sukurtą nuostabią erdvę, kurioje lankytojai gali apsilankyti ir susipažinti su paroda. Fotografijų paroda gali taip ir likti tik nuotraukomis, pakabintomis ant muziejaus sienos, tačiau ši paroda suteikia daug daugiau – atskleidžia įvairiapusį Lietuvos romų portretą.
– Ką jums pačiam – kaip žmogui ir kaip menininkui – davė projektas „BAXT“?
– Kaip fotografas, dažniausiai tiesiog žinau, jog noriu kurti vienokį ar kitokį projektą. Tačiau niekada negaliu būti tikras, kur jis mane nuves ir ką ten eidamas rasiu. Kurdamas „BAXT“ atsidūriau daugybėje netikėtų vietų, o projektas tapo didesniu iššūkiu, nei galėjau įsivaizduoti prieš pradėdamas jį įgyvendinti. Šioje kelionėje buvo daug aklaviečių, aš dariau klaidų. Taip pat nuolat kėliau klausimą, ar mano nuotraukos gali atskleisti daugialypę romų tapatybę. Esu labai dėkingas už visas išgyventas patirtis ir draugystes, užsimezgusias visoje Lietuvoje.
– Kokią įsimintiniausią istoriją ar akimirką nešiojatės savo atmintyje iš bendravimo su romais?
– Prieš kelerius metus su žmona nusipirkome namą Žagarėje, kur nuo 2006 m. fotografuoju projektui „BAXT“. Mūsų kaimynai romai, Vytautas ir Rasma, turi arklių, augina avis, vištas ir kalakutus. Kaip pasveikinimo dovaną mums, atvykusiems į Žagarę, Joninių proga jie norėjo padovanoti kalakutą.
Nors JAV įprasta Padėkos dienai kepti kalakutą, niekada nebuvau susidūręs su gyvu paukščiu, kurį, norėdamas valgyti, turėčiau nužudyti. Joninių dieną stengiausi kuo daugiau laiko praleisti viduje, tikėdamasis, kad kalakutą Vytautas tiesiog pamirš. Tačiau Rasma, pamačiusi mane, kartu su savo anūke priėjo prie tvoros, skiriančios mūsų namus, ir pamėgino per ją perduoti didžiulį gyvą paukštį.
Bandžiau jo atsisakyti, sakydamas, jog esu tik fotografas ir nežinau, ką su juo daryti. Rasma pamanė, kad nežinau, kaip nukirsti galvą. Taigi ji nusinešė kalakutą namo ir po kelių minučių grįžo nešina negyvu, be galvos paukščiu, įgrūstu į didelį kibirą. Nežinau, ar tai istorija apie mano projektą „BAXT“, ar apie kaime pasiklydusią miesto fotografiją.
MO parodai ėmiau interviu iš savo kaimyno Vytauto ir jis sakė, kad jam nerūpi žmonių tautybė – jis daug labiau vertina tai, kaip žmonės elgiasi, ar jie yra geri kaimynai, ar ne.
MO parodai ėmiau interviu iš savo kaimyno Vytauto ir jis sakė, kad jam nerūpi žmonių tautybė – jis daug labiau vertina tai, kaip žmonės elgiasi, ar jie yra geri kaimynai, ar ne. Projektą „BAXT“ kūriau apie vieną etninę grupę, bet tam tikra prasme norėjau parodyti, kad priklausymas jai dar nieko nepasako apie žmogų. Žinoma, daugelis didžiuojasi savo etnine kilme, kalba ir tradicijomis. Tačiau kartais labai naudinga pabandyti įsijausti į kaimyno kailį, pamėginti pažvelgti į pasaulį iš kito žmogaus perspektyvos. Tą ir darau fotografuodamas.
Lietuva išgyveno labai sunkius laikus, kai priklausymas skirtingoms etninėms grupėms skaldė žmones, jie buvo nusiteikę prieš kaimynystėje gyvenančius kitataučius. Šiandien, labiau nei bet kada anksčiau, esu įsitikinęs, kad svarbu laikytis demokratinių vertybių, kuriomis remiantis visos etninės grupės traktuojamos vienodai. Karas Ukrainoje parodo, kaip Rusija naudojasi rusų etniniu nacionalizmu, norėdama pateisinti savo kaimynų ukrainiečių žudymą. Projektas „BAXT“ ir mano kaimynas Vytautas mane išmokė, kad įžvelgti žmogiškumą savo kaimyno viduje yra svarbiau už bet kokią etninę tapatybę.
