Algimantas Aleksandravičius: „Dar vis svaičioju išrašyti debesis“
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius garsus savo gausia ir išraiškinga Lietuvos kultūros, meno, visuomenės žmonių portretų kolekcija, taip pat per penkerius metus sukurtu penkių albumų ciklu, skirtu skirtingiems Lietuvos regionams, jų istorijai, žmonėms, įspūdingiausiems kraštovaizdžiams bei vietovėms. Pastaraisiais metais šis nenuilstantis šviesos gaudytojas, neišsitekdamas vien dokumentine faktografija, savo nuotraukas įvardija poetiniais tekstais, kurie žaviai ir romantiškai praplečia vaizdą iki neaprėpiamų tolių.
– Kartais man atrodo, jog niekas niekada net mirties patale nepasakys, kad savo gyvenime pažino, išbandė, patyrė ir padarė viską, ko jam norėjosi ir ką manė galįs padaryti. Bet esi jau pakankamai brandus žmogus, vienas žymiausių Lietuvos menininkų, ar nemanai, kad jau įgyvendinai viską, ko siekei ir troškai? Gal jau pasirašei ant debesies? Gal jau nurimo tavo siela, ir džiaugiesi arba liūdi tik dėl tėkmės ir srovių tau jau gerai pažįstamos upės vagoje?
– Niekada nebuvo taip, kad ilgoje perspektyvoje konkrečiai kažko siekčiau, nebent mylėti ir būti mylimu. Visi kiti siekiai – tai sprinterinės atkarpos nuo taško A iki taško B. Ne visada viskas vyksta, kaip suplanuoji, retai kada pasroviui, dažniausiai – į kalną, prieš savo „Aš“, su šekspyrišku „Būti ar nebūti“.
Manau, kad visas gyvenimas surėdytas iš šviesių ir tamsių pustonių: meilės, džiaugsmo, nusivylimų, nuopuolių. Su metais supranti, kad labiausiai save turėjai investuoti į Aukščiausiąjį. Guodiesi, kad tai dar ne vėlu.
Ne visada viskas vyksta, kaip suplanuoji, retai kada pasroviui, dažniausiai – į kalną, prieš savo „Aš“.
Visi gražiausi būdvardžiai yra dėl vieno šauksmininko – Viešpatie! (kursyvu autorius cituoja savo anksčiau parašytus tekstus – red. pastaba). Tai parašiau jau suprasdamas, kad Jis ir yra Ta Šviesa, Ta Meilė, Ta Paguoda. Be Jo esu neveiksnus. Džiaugiuosi, kai bažnyčioje ar kur nors kitur žmonės linki man ramybės, nes mano sielai to reikia (manau, kad jos reikia daugumai).
Dar vis svaičioju išrašyti debesis, dangaus tuos bevardžius gėlynus, ir jaučiuosi be galo laimingas, kai myliu – kai medžio pumpuras sukrautas, kai žydi moterys ir laukas, kai bitė saldžiai koryje užanka... Trūksta laiko. Jo vis mažiau. O ant melsvo skliauto vis dar maga pasirašyti.
– Nė vienas nesame apsaugoti nuo kelių ir klystkelių, nuo skausmo ir euforijos, nuo amžinos gėrio ir blogio priešpriešos. Kokią skaudžiausią gyvenimo pamoką kaip menininkas esi gavęs, o kokia tave nustebino ir pradžiugino? Ko pasimokei iš vienos ir kitos?
– Daugiausia gyvenimo pamokų gavau neakivaizdžiai. O dėl tų skaudžių pamokų pasakysiu taip: su manimi kaip ir visiems, artimesni skaudina, svetimesniems būnam mielesni. Nors tame pasakyme yra ir išimčių.
Mes kasdien mokomės. Mus nuolat moko. Kai kurie suvokimai jau tapo maldomis, mantromis: išmokyk į metusį akmenį mesti duoną; išmokyk atleisti, kad atleistų; išmokyk tarnystės, kad puikybei vietos nebūtų; išmokyk būti laisvu (pasak budistų: išsilaisvinsi tik tada, kai nebereaguosi į kalbas apie save).
Ne tiek svarbu, kur Lietuvoje gyvenu, svarbiausia, kas yra šalia manęs ir ar pats turiu ką pasakyti.
Skaudžios pamokos mums užaugina šarvus: Didžiausią kalną savyje supyliau, / Pasistatydinau aukščiausią pilį, / Kad apgint galėčiau savo Dangų, / Mintis – netyčia paukštėm virtusias...
– Man miestai ir vietovės, kuriose gyvenome, gyvename arba dar gyvensime primena gyvus organizmus, o, tiksliau, žmones, kuriuos įsimylime arba ne. Dar daugiau, primena antrąsias obuolio puseles, antrąsias mūsų porų puses, prie kurių pratinamės, derinamės, iš kurių mokomės, bandydami geriau pažinti ir jas, ir save. Kartais imame neapkęsti, arba nei iš šio, nei iš to skiriamės ir išsikraustome... Augai, mokeisi Klaipėdoje, ilgai gyvenai Panevėžyje, jau nemažai metų tavo miestas – Vilnius, daugybės Lietuvos periferijos menininkų traukos taškas. Kodėl ne Maskva, Paryžius, Niujorkas? Kiek apskritai tau svarbi gyvenamoji vieta ir ką manai apie sąvoką Namai? Kaip manai, kiek Namai veikia žmogaus kūrybingumą ir pačią kūrybą?
– Kristus, kamantinėjamas Piloto, yra pasakęs: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18,36). Sekant Aukščiausiojo žodžiais, nuolankiai pratęsčiau – tikrieji mūsų namai yra ne šioje Žemėje, o tolimoje Karalystėje, už mūsų žmogiškojo proto ribų. Tos Karalystės dažniausiai ir ilgimės.
Ne tiek svarbu, kur Lietuvoje gyvenu, svarbiausia, kas yra šalia manęs ir ar pats turiu ką pasakyti. Labai svarbu ir tai, kaip tave priima miestas. Man pasisekė – tapau Panevėžio ir Vilniaus neatsiejama dalimi. Klaipėda – mano gimtasis miestas, Panevėžys – gimtasis kūrybine prasme. Šiame mieste mokiausi fotografuoti, jame sulaukiau tarptautinio pripažinimo.
Panevėžys man buvo lyg gaivus šaltinis, lyg mane plukdanti upė, o Vilnius – kur kas gilesni vandenys. Čia didžiulis vyksmas – jis gundo, įtraukia. Vilnius – tai ne Paryžius ir ne Niujorkas, bet jis – Dangaus man dovanotas miestas, nesibaigianti pasaka, apsigyvenusi many: Į miestą pasakų ateisiu / Paklausyt gatvelių – žodžių tekančių. / Pro bokštus – sugeriančius Dangų, / Pro bažnyčias – besimeldžiančias už žmogų...
Važinėdamas po Lietuvą ir ją fotografuodamas, sutikau labai įdomių žmonių, kurie mane žavėjo prigimtiniu gebėjimu būti savimi.
Vilnius labai gyvas organizmas, auginantis savyje jame esančius. Šiame mieste gyvena ir mano Dievas. Dėkoju, Dieve, / Kad augini mane būt akmeniu prie miesto vartų, / Kur elgeta prisėst galėtų, pasimelstų – / Už miestą ir už mane – / Tą akmenį, sukniubusį prie vartų, / Už akmenį – įaugusį į miestą...
Na, o Klaipėdos senamiesčio gatvelės, namai, kuriuose prabėgo vaikystė, paauglystė – neištrinamai pasilikę atminty. Jų buvimas manyje yra didžiausia perpetum mobile.
– Teko patirti, kad dažnam dailininkui, fotografui, rašytojui sunku sugalvoti savo kūriniui pavadinimą. O tu greta savo darbų rašai ištisus tekstus: sentencijas, esė. Kada ir kodėl tai prasidėjo? Ar nesvarstai išleisti tekstų knygos? Gal net be nuotraukų?
– Važinėdamas po Lietuvą ir ją fotografuodamas, sutikau labai įdomių žmonių, kurie mane žavėjo prigimtiniu gebėjimu būti savimi. Pradėjau užsirašinėti pokalbius. Taip apie 2013 m. pirmąkart supiršau fotografiją su žodžiu. Tokių jungtuvių mano kūryboje vis daugėjo. Ne kartą rašyti skatino poetas Rimvydas Stankevičius. Bet nelabai stengiausi, tiesiog rašikliu surinkdavau žodžius, iš Dangaus nupuolusius.
Jeigu kada nors pasirodys knyga – ji bus pilna žodžių, asistuojančių fotografijai. Ir ten būsiu visas aš.
Nelaikau savęs rašytoju, juo labiau poetu (girdėjau, kad juo reikia gimti). Mano parašymai yra tik mano fotografijų įvardijimai. O jeigu kada nors pasirodys knyga – ji bus pilna žodžių, asistuojančių fotografijai. Ir ten būsiu visas aš.
– Kad ir kaip žiūrėsi, fotografijos provokuoja jas įprasminti žodžiais, kitaip tariant, įžodinti. O nebūna taip, kad pirma gimsta tekstas, tada ieškai jam vaizdo?
– Kiek pamenu, tai buvo vienintelis kartas, kai iš pasąmonės išplaukusi eilutė: Sulaukė upė debesies ir pasipuošė – privertė ieškoti ją atitinkančio vaizdo. Nupaveikslavau Pravienos upę, kuria plaukė ir taškėsi debesys.
Romualdas Inčirauskas: „Mano tekstai – dailininko aplinkos sukeltos emocijos“
Skulptorius, medalininkas, tapytojas, pedagogas Romualdas Inčirauskas gyvena ir kuria tolokai nuo sostinės, bet yra glaudžiai susijęs tiek su ja, tiek su iš visos Lietuvos į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą studijuoti suvažiuojančiais jaunais kūrėjais. Pernai išleistas solidus jo kūrybą pristatantis ir analizuojantis albumas. Iš jo sužinome ir apie poetinius dailininko viražus, virstančius haiku ir stipriai besiveržiančius iš jo įprastinio darbo rėmų. Kita vertus, ką šiais laikais bereiškia žodis „įprastinis“...
– Esate aukštaitis, anykštėnas. Kas jus įstrigdė Žemaitijoje, Telšiuose?
– Nuo vaikystės svajojau būti dailininku. Specialaus pasiruošimo neturėjau, nelankiau dailės mokyklos, tačiau save prisimenu ankstyvoje jaunystėje su paties pasidarytu molbertu ir aliejiniais dažais vaikštantį paupiu, ieškantį įdomaus vaizdelio tapymui...
Vėliau skaičiau Henri Perruchoti knygas apie impresionistų gyvenimus, tačiau savarankiška praktika nesuteikė pasitikėjimo. Galvojau, kad į Dailės institutą įstoti neturiu šansų. Tad pasirinkau taikomosios dailės technikumą Telšiuose. Meninė metalo apdirbimo specialybė labiausiai man tiko, mat vidurinę baigiau vakarinėje mokykloje. Dirbti pradėjau nuo šešiolikos metų. Darbas buvo susietas su metalu – išmokau tekinti, virinti ir atlikti kitus šaltkalvio darbus. Tad pasirinkimas Telšiuose buvo kryptingas.
Save prisimenu ankstyvoje jaunystėje su paties pasidarytu molbertu ir aliejiniais dažais vaikštantį paupiu, ieškantį įdomaus vaizdelio tapymui...
Dailės mokslai technikume sekėsi, norėjau tęsti studijas aukštojoje mokykloje, tačiau Lietuvoje tokios specialybės nebuvo. Tuomet įstojau į Talino dailės institutą studijuoti metalo meną. Ir nenusivyliau – penkerius metus studijavau pačioje progresyviausioje tais laikais mokykloje visoje Sovietų Sąjungoje.
Jau diplomuotas 1979 metais grįžau dėstyti į Telšių taikomosios dailės technikumą, kuris vėliau, nuo 1998 metų, peraugo į Vilniaus dailės akademijos fakultetą. Ten dirbu iki šiol ir didžioji mano kūrybos dalis susieta su šiuo miestu.
– Daug menininkų kuria ne vienoje srityje. Rašytojai rašo ir prozą, ir poeziją, kai kurie patys iliustruoja savo knygas. Kino kūrėjai kuria scenarijus, kai kurie filmuoja, montuoja. Aktoriai ir vaidina, ir režisuoja. Dažnas dailininkas išbando ne tik tapybą, grafiką ar skulptūrą. Ką jau kalbėti apie tarpdisciplininius ir šiuolaikinius menus. Bet vienas nedidelis dalykas vienija visus – mintis ir žodis. Tik vieni menininkai žodžius pasitelkia, kiti, ko gero, dauguma, pasilieka juos sau. Esate iš tų, kurie savo kūrinius iš metalo, keramikos, medžio kartais apvelkate poezijos rūbu. Iš ko tai gimsta?
– Mano kūrybos laukas sietinas su metalo menu: skulptūra, medaliais, objektais architektūroje. Be to, kartais tapau – kartais užeina „koloristiniai priepuoliai“. Esu neabejingas spalvai, tai maloniai išsilieju atsipalaiduodamas nuo pagrindinės veiklos.
Na, o savo tekstų poezija nevadinčiau. Jie gimsta spontaniškai. Kartais ir naktį šauna mintis, bandau minimalizuoti, užrašau trieiliais... Jie tiesiogiai nesisieja su dailės kūryba, bet kartais – gal...
Savo tekstų poezija nevadinčiau. Jie gimsta spontaniškai.
Emociniais impulsais gali būti ir kūriniai, ir technologiniai, ir medžiaginiai vaizdiniai, tarkime: Baltai blizga nugracuota/ Mano pasaulėžiūra/ Aliuminis, arba Guliu žalioj pievoj/Danguj balti aliuminio debesys/Penkių mm žalvariniais varželiais prisukti.
– Esate sakęs, kad turite labai daug tekstų. Ar juos visus išprovokavo jūsų dailės darbai? Jeigu ne, kas tuomet?
– Daugelį metų berašinėjant, nustebau pats – susikaupė keli šimtai tekstų. Dėl kokybės, aišku, ne visi verti viešinimo. Nelaikau savęs poetu. Kartais nedrąsiai kyšteliu vieną kitą parodoj. Va, kelis įdėjo ir į mano monografiją...
Jūsų, kaip profesionalo, įvertinimas maloniai nustebino, nes pats to rašinėjimo rimtai nepriėmiau, nors kartais išgirsdavau komplimentų... Į jūsų klausimą atsakyčiau, kad toli gražu ne dailės darbai įkvėpė šiuos tekstus. Tai mano aplinkos išprovokuota emocija.
– Esate dėstytojas. Ko labiausiai trokštate išmokyti ir ko tikitės iš savo studentų? Gal mokote juos ir užrašinėti savo mintis, įspūdžius, kūrybines fantazijas?
– Dėstytoju dirbu daugiau nei keturis dešimtmečius. Gerbė mane dėl naujo požiūrio, nes baigiau labai pažangias studijas Taline. Ši mokykla buvo orientuota ne į sovietinę, bet skandinavišką tradiciją. Tas naujoves ir diegiau atvykęs į Telšius.
Daugelį metų berašinėjant, nustebau pats – susikaupė keli šimtai tekstų.
Dabartiniame akademiniame mokyme visi studentai privalo atskleisti savo kūrybinį procesą, tai reiškia, atlikti meninį tyrimą, kuris pagrindžiamas idėjos formulavimu – pasitelkiant ir esė, ir meninį rašymą, ir pan. Manęs studijuojant to nemokė.
– Turiu pasakyti, kad jūs pats literato plunksną valdote gana profesionaliai. Ar neturite planų išleisti poezijos knygos?
– Dėl mano tekstų leidinio – buvo kilusi slapta mintis, bet nedrįsau puoselėti. Po jūsų komplimentų – suklusau... O gal tikrai? Jeigu jau taip, tai to leidinio neįsivaizduoju be savo piešinių, kurių turiu irgi nemažai.
Iš „Kasdienybės trieilių“
***
Baltai blizga nugracuota
Mano pasaulėžiūra
Aliuminis
***
Už lango sulyta
Mano buities romantika
Mėlyna Opel Astra
***
Su lapais nukrito eilėraščiai
Parašyti pavasarį
Ruduo
***
Užkliuvęs už šakos mėnulis
Užsibuvo iki ryto
Vėlavau į darbą
***
Negelbsti dygliuoti protektoriai
Slidžiam kely
Minčių
***
Važiuoju į Anykščius
Nežinau ko
Bet man labai reikia
***
Tebegyvenu pasauly
Vaikystėje
Nulipdytam iš plastilino
***
Atsispindėjau šuliny
Tu kibiru nusėmei
Mano veidą
