Kaimo vaikų portretas išgarsino fotografijų ciklą „Tai, ko nebebus“ – čia menininkas išsaugojo šiandien dar esančią kasdienybės natūralumo estetiką. Ji, matyt, bendra ir paveiki visiems žmonėms. Pašnekesyje su fotografu Tadu Kazakevičiumi – apie tai, kas matyti žvelgiant pro fotoobjektyvą, kokia fotografijos realybė ir ką ji byloja apie gyvenimo tikrovę šiandien.
– Fotoaparatą įsigijote atsitiktinai ir pradėjote fotografuoti klausydamasis intuicijos, vidinio balso. Kas yra fotografija – lemtingas atsitiktinumas, fotografo atida ir akimirkos pajauta atsiduodant aplinkai, improvizacijos žaismei, laisvei ar vis dėlto tai daugiau sąmoninga kūryba, technikos išmanymas?
– Neromantizuoju savo fotografijos atradimo. Deja, bet ją atradau ganėtinai mechaniškai, žavėjo daugiau techniniai jos akcentai, tad natūralu, kad iš pradžių tokiais kadrais ir užpildydavau atminties kortelę. Bandymai, eksperimentai, testavimai, filtriukai, objektyvai ir kitokie dabar, rodos, neesminiai dalykai. Bet, matyt, reikia nueiti tą ne tokį romantišką kelią, kad rastum tai, kas būtent dabar varo mane į priekį.
– Šiandien fotografuoja labai dažnas. Jums, kaip profesionaliam fotografui, kaip atrodo – koks (post)postmodernizmo laikais yra fotografas?
– Dabar jau, ko gero, aiškiai galiu suformuluoti šį atsakymą. Fotografas yra daugiau ieškotojas, entuziastingas mokinys, žurnalistas, sociologas, tyrinėtojas nei fotografas. Būti fotografu, matyt, yra kur kas daugiau, nei būti „fotografu“. Be to, fotografuodamas privalai turėti, ką pasakyti, nes gražus kadras dėl gražaus kadro yra bevertis.
– Dabar fotografuoti ir fotografuotis – lengva ir elementaru. Tokia jau (post)postmodernizmo vaizdo kultūra. Jūsų manymu, ar vaizdų perteklius kuria ir lemia beskonį, bereikšmį chaosą, ar priešingai?
– Vis augantis, rodos, techniškai vis kokybiškesnių kadrų skaičius suprimityvina fotografuojamus dalykus. Čia kaip tas aukštos raiškos ir spartos vaizdas televizoriaus ekrane – dingus tam tikriems vizualiniams elementams viskas pradeda rodytis tarsi filmuota buitine kamera, nors tai begalinės investicijos. Priartėjame taip arti realybės, kad tai tampa primityvu.
– Jūsų akimis, kokios reikšminės dominantės šiuolaikinėje fotografijoje?
– Grįžtant prie to fakto, kad per dažnas ir per aiškus rodymas suprimityvina fotografuojamą objektą, reikia pastebėti, kad tomis pat priemonėmis dirbantys du skirtingi žmonės gali pasiekti labai skirtingus rezultatus, tad pats svarbiausias dalykas – turėti, ką pasakyti. Dargi apie kokią fotografiją šnekame: socialinių tinklų realijas ar fotografinės dokumentikos sritį pasauliniu mastu? Tačiau ir vienur, ir kitur aiškiai matau, kad žmogus kuo toliau, tuo labiau yra paveikiamas negatyvių vaizdų, tad, matyt, tai ir yra dominantė.
– Jums asmeniškai, kas įdomiausia, novatoriškiausia šių dienų fotomene?
– Tikriausiai galimybės fotografija jungti visas medijas, jos galimybė būti analitinei, tačiau ne tik vizualine, bet ir platesne prasme. O galvojant tik apie fotografiją veikiausiai mane visados stebins žmogaus kūrybingumas pasakojant žmogaus, kaip fotografijos subjekto, istorijas. Kai kurie autoriai tai pavaizduoja ne tik analitiškai ir linijiškai, tačiau ir būdais, pilnais alegorijų bei simbolikos. Šios kelionės labai įdomios.
– Kokia šiandien yra išskirtinė, įdomi ir vertę turinti fotografija? Kokiomis ypatybėmis pasižymi savitas fotografas, fotografas menininkas? Kiek tokio vertę turinčio fotomeno pastebite Lietuvos vaizdų horizonte?
– Visais laikais žmogaus istorija buvo ir yra įdomi, keičiasi tik būdai tai parodyti. Deja, esu labai šališkas humanistinei fotografijos krypčiai, socialinėms temoms, pačiam portreto žanrui, tad labai sunku atsakyti už kitus fotografus.
Bet, matyt, dabartinės fotografijos sėkmė yra galvoti netipiškai, ieškoti kitokių priėjimų ar būdų kalbėti apie kartais, rodos, jau šimtus kartų analizuotas temas. Tad natūralu, kad savitas kūrėjas yra tas, kuris mato kiek toliau ir kitaip, kliaudamasis intuicija ir siekdamas aiškumo. Žiūrovas nemėgsta pasijausti menkesnis už kūrėją, tad sėkmingas darbas dažnai privalo būti intuityvus.
Kaip ir pasaulyje, taip ir Lietuvoje, nuolatos yra žmonių, randančių savus subjektus ir turinčių savą meninę kalbą.
– Esate humanistinės fotografijos atstovas ir kūrėjas. Papasakokite, kokia tai fotografija šiais atvaizdų pertekliaus laikais?
– Humanistinė fotografija ir jos principas, ko gero, nėra pakitę nuo pat momento, kai fotografija imta nagrinėti patį žmogų, tad nežinia, ar ją galėčiau kitaip apibūdinti, negu, tarkime, tai būtų padarę mūsų fotografijos klasikai. Tačiau, matyt, šiandieniame vaizdų pertekliuje pastebiu neretą fotografijos paskirties supainiojimą. Ji dažnai naudojama ne edukaciniais, kultūriniais tikslais, rodant ne žmogaus, kaip asmens, gyvenimo paieškas, kovas, bandant tai perteikti menišku būdu. Šiuolaikinė fotografija, mano akimis, vis dažniau atlieka įrodymo, patvirtinimo funkciją – buvau ten, pažįstu tą, veikiau aną.
Vis augantis, rodos, techniškai vis kokybiškesnių kadrų skaičius suprimityvina fotografuojamus dalykus.
– Esate fotografijų serijos „Nepažįstamieji“ autorius. Pasidalykite jums ypatingiausia žmogaus įamžinimo patirtimi.
– Šioje serijoje pasitaikė ne vienas įdomus herojus, tačiau, matyt, visada atsiminsiu Juozo Pilies gatvėje atvejį. Tai šaukštų drožėjas, tiesa, jo ten jau keletą metų nebematau. Ir išvaizda, ir pasidalytomis mintimis, rodos, užfiksuotas tas pats – gilaus, nuoširdaus ir kiek liūdno – žmogaus portretas, tačiau su visiškai atvira širdimi.
– Kalbant apie portretines nuotraukas, jomis siekiama užfiksuoti, įamžinti kitą. Kiek laisvės kaip portretinių fotografijų autorius patiriate fiksuodamas kitą asmenį? Kiek čia sau leidžiate per kito portretą išreikšti save?
– Nesuklydote sakydama, kad fotografuojant kitą atspindima ir dalelė savęs. Tačiau fiksuodamas portretus, ypač gyvenimiškus savo serijos „Tai, ko nebebus“, neretai jaučiuosi apdovanotas. Mano herojai tarsi dovanoja man savo kasdienybę, nuoširdumą. Tačiau čia jau fotografo atsakomybė šias dovanas paversti kokybišku, gyvu vaizdu. Matyt, čia ir pasireiškia mano, kaip kūrėjo, sugebėjimas. O ribas labai aiškiai nubrėžia fotografuojamas žmogus, jei nuoširdžiai ir atidžiai jo klausai.
– Jeigu turėtumėte galimybę įamžinti tris žmones, kas jie būtų?
– Visada sakau, kad be proto norėčiau sugrįžti laiku, pamatyti ir, žinoma, užfiksuoti tai, ką atgal žiūrėdamas galbūt kiek per daug idealizuoji. Tikriausiai tai būtų ne konkretūs žmonės, bet tipažai, kad ir kasdienio praeivio. Norėčiau sutikti tikrojo lietuviško archetipinio kaimo žmogų šviesuolį, tarpukario miesto, tarkim, Kauno, inteligentą ir gal dar kokį pasaulietį, nesvarbu, kas jis būtų. Ko gero, subtilumas net ne juose, o jų aplinkoje, pasaulėjautoje, detalėse. Kartais rodosi, net šviesą matyčiau kitokią.
– Galvodamas apie fotografiją kaip žmogaus, jo aplinkos, gyvenimo ir istorijos išsaugojimą, kaip manote, ką (post)postmodernizmo nuotraukos bylos ateityje apie mūsų šiandieną?
– Mes nenoromis įžvelgiame praeityje žavesio, matyt, įžvelgsime jo ir žiūrėdami šiuolaikines fotografijas. Juk neisime per ištisus instagramo paskyrų archyvus. Atpažįstamos ir įsimintinos fotografijos liks tik kelios, kaip ir iki šiol. Žavėsimės tuometiniu (dabarties) mūsų primityvumu, juk ir praeityje, rodos, istorija šuoliavo nenusakomu greičiu, o dabar juokiamės iš senovės progreso, palyginę su dabartimi.
– Kokiam verta būti fotografui apskritai?
– Būti fiksuotoju ir žinios skleidėju – kiekvieno įdomaus žmogaus, kuris vertas, kad jis liktų istorijoje, kad ir kas jis būtų, siekiamybė.
– Vaizdų kultūra – tai daugiaspalvė mirganti aplinka. Kokia paletė jums iškalbingesnė – nespalvota ar įvairiaspalvė?
– Šiuo klausimu mano mintys prieštaringos. Nors tikrąją fotografiją laikau tokią, kokia ji buvo per pastaruosius pusantro šimto metų – nespalvotą, tačiau turiu pripažinti, kad iš fotografijos atėmus spalvas dingsta labai daug informacijos ir unikalumo, tad, matyt, svarbu rasti, kur ir kas turėtų būti (likti). Asmeniškesnė fotografija gali būti ir nespalvota, platesnėms auditorijoms, pažintinė – verčiau spalvota.
– Kokia jums yra fotografijos kalba, iškalba, grožis?
– Man fotografija – tarsi tapyba. O šviesa ir žmogus – esminiai dažai paletėje. Pavydžių galima rasti daug, tik nemanau, kad tai gali parodyti vienas kadras.
– Kurie fotografai jums yra autoritetai? Ir kokią nuotrauką laikote unikalia, žodžiais nenusakoma?
– Nežinia, ar esu regėjęs įtaigesnį kadrą už Dorotheos Lange migrantę motiną. Šis portretas man yra esmių esmė: asmenybės tragedija, atsispindinti jos akyse, pačios fotografijos kompozicija, simbolika.
– Kas šiuo metu jums yra fotografija?
– Būdas kalbėti.
