Pasak menotyrininko Tomo Pabedinsko, šioje parodoje dėmesį pirmiausia patraukia neįprastai „minkšti“, švytėjimo įspūdį sukuriantys vaizdai. Tokį efektą autorius išgauna naudodamas paties modifikuotą objektyvą, kuris turi tik vieną lešį – vadinamąjį monoklį.
Tokį pasirinkimą galima laikyti sąmoningu kūrybiniu atsitraukimu nuo šiandieninės fotografijos techninio tobulumo. Fotografuojantys įrenginiai dabar leidžia lengvai ir greitai pasiekti aukštą atvaizdo kokybę, bet mainais reiklauja, kad fotografas taptų tiesiog fotografuojančio įrenginio numatytų funkcijų vartotoju. Taip apribojamas autorinis braižas ir kūrybiško atsitiktinumo galimybė, o fotografija lieka vien tiksliu tikrovės atvaizdu.
Tuo tarpu parodos autorius pasuka priešingu keliu – fotografijoje siekia apibendrinto, meninio vaizdinio, renkasi lėtą analoginės fotografijos procesą ir žiūrovui pateikia paties sukurtus analoginius atspaudus.
Šitaip yra sukuriama visas parodos fotografijas vienijanti bendra stilistika, kuri perteikia ne detales, o bendrą įspūdį ir tuo primena impresionistinę tapybą. Šviesos ir šešėlio žaismas realybę fotografijoje leidžia parodyti kaip neapčiuopiamą viziją – kaip sapną. Čia atsiranda ir paties autoriaus minimas „déjà vu“ jausmas: „kažkur matyta ir girdėta, bet negaliu prisiminti kur“. Fotografijose įamžintas miestas, situacijos, daiktai ir žmonės gali priminti tuos, kuriuos matome kasdienybėje, bet kartu jie fotografijose jau nebepriklauso konkrečiai realybei ir, atrodytų, pasirodo tik akimirkai, bet kartu yra amžini.
Nuo konkrečios vietos ir laiko ženklų autorius dažniausiai atsiriboja ir rinkdamasis fotografavimo lokacijas bei objektus. Paroda pradedama gamtos fotografijomis – tarsi mitinio rojaus sodo vaizdiniais, o miesto fotografijos taip pat primena neapibrėžtos praeities vaizdus. Kitoje dalyje fotografijų gamtos, parkų ar architektūros apsuptyje pasirodo žmogaus figūros, regis, atklystančios iš impresionistų paveiklų, o ne iš mums pažįstamos dabarties. Trečia dalis parodos fotografijų parodo įvairius daiktus, kurie fotografijose atrodo pamiršti, nebeatliekantys savo įprastos, buitinės paskirties ir todėl virsta simboliais: vaikystės, senatvės, išėjimo ir užmaršties.
Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio fotografijos – tai tarsi sapnavimas atviromis akimis, vizijos, matomos dienos metu. Autoriui ne tiek svarbu įamžinti tikrovę, kiek joje įkūnyti savo paties vidinę jauseną, regimybėje rasti vidinių išgyvenimų atgarsių ir juos paryškinti fotografijos estetine raiška. Tačiau tie išgyvenimai nėra tik autoriaus. Jie pažįstami daugeliui mūsų – galbūt kažkada iš tiesų patirti, o gal matyti kitose fotografijose, praeities meno kūriniuose ar įsivaizduoti skaitant knygas ar klausant muzikos. Tokia galimybė patirti autoriaus minimą „déjà vu“ jausmą, laikinai grąžinantį į šviesius prisiminimus ar nukeliantį į nepasiekiamas svajones, ko gero, ir yra vertingiausia šioje parodoje.
