„Šio projekto atspirties tašku tapo heterotopijos sąvoka, kuri, pažodžiui išvertus iš senovės graikų kalbos, reiškia „kitokia erdvė“. Šio projekto tikslas – išsiaiškinti, ką sąvoka „kitokia erdvė“ reiškia man pačiai, ir atrasti konkrečias vietas, kurios man yra heterotopijos“, – rašoma projekto anotacijoje.
G.Vingraitė interviu 15min pasakoja apie projekto idėją ir kūrybos procesą.
– Kaip fotografija atsirado jūsų gyvenime?
– Fotografija mane lydėjo nuo studijų laikų. Mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, greta buvo ir visa Fotografijos katedra su studija bei laboratorija. Vis užsukdavau pas kaimynus, pradėjau eksperimentuoti. Susidomėjimas fotografija neišblėso ir baigus studijas.
– „Debiuto 2018“ konkurse pristatėte projektą „Pasivaikščiojimas heterotopija“. Kodėl jus sudomino ši tema? Kaip kilo kūrinio idėja?
– Viskas prasidėjo, kai gyvenau Vokietijoje, kur išvažiavau per „Erasmus“ praktiką. Studijoje, kurioje dirbau, man pasiūlė likti ir čia praleidau vienerius metus. Aplink buvo vien maži miesteliai ir kaimeliai, todėl jaučiau erdvės tuštumą ir begalybę. Kasdien turėdavau pereiti tam tikras tuščias erdves – tuščią lauką arba mišką, persikelti į kitą ežero pusę – norėdama pasiekti kokius nors civilizacijos objektus, nueiti į darbą ar į parduotuvę. Tai man tapo tam tikru ritualu, kasdienybės dalimi.
Tuomet atradau sąvoką „heterotopija“, kurią pirmą kartą pavartojo Michelis Foucault. Kadangi tai buvo magistrinio darbo dalis, galiausiai sujungiau visus taškus – sąvoką, lauką, jame buvusius medžius, savo patirtį – į vieną projektą.
– Fotografavote medžius. Ar jie ir buvo vieninteliai objektai toje erdvėje?
– Iš pradžių fotografavau praktiškai viską, kas man buvo įdomu. Kai pernai pristačiau savo magistrinio darbo parodą, nuotraukų ir skirtingų tų pasivaikščiojimų detalių buvo daugiau. Tačiau medžiai galiausiai tapo pagrindiniu objektu – jų buvo dešimt, jie buvo prie pat tuščio lauko krašto ir susodinti buvo labai tvarkingai, vienodu atstumu, kas man atrodė keista, nes Lietuvos kraštovaizdžiui tai būtų nebūdinga. Man tai padarė įspūdį ir taip, išgryninus projekto idėją, nusprendžiau pristatyti medžių nuotraukas.
– Kokias būsenas jums pačiai kėlė buvimas šioje erdvėje?
– Tai buvo labai keistas periodas, nes buvau tarsi atsiskyrusi nuo viso pasaulio. Žmonių aplink buvo mažai, tai buvo etapas, kai daug laiko praleidau su savimi pačia. Vaikštant tomis erdvėmis vyko daug pokalbių su savimi, apmąstymų, aplankydavo ir vienatvės jausmas. Kita vertus, ši patirtis turėjo ir savotiško archajiškumo, mistiškumo.
– Ar planuojate toliau plėtoti šį projektą, toliau nagrinėti šią temą?
– Man ši tema įdomi. Įdomu, kada erdvė pasikeičia, kada ji išeina už tavo komforto ribų ir tampa labai specifine. Dabar tiek į šią sąvoką, tiek į pačias erdves gal ir pati žvelgiu kiek kitaip. Keliaudama į jas vis pasižiūriu iš kito kampo. Manau, būtų smagu, jei tą temą pavyktų plėtoti ir ateityje.
– Kokie menininkai įkvepia jūsų kūrybą?
– Man visada atrodė įdomūs Gintauto Trimako darbai. Apkritai mane domina eksperimentiniai kūriniai, stengiuosi su jais susipažinti keliaudama po užsienio šalis. Kalbant apie užsienio autorius, žavi Anish Kapoor skulptūros.
– Kokį įspūdį paliko „Debiuto 2018“ paroda ir kolegų darbai?
– Buvo labai smagu vien dėl paties fakto, kad dalyvauji parodoj ir su kažkuo susipažįsti, pamatai naujų darbų. Visada labai įdomu stebėti, ką daro, kaip kuria dabartinės kartos menininkai. Šis konkursas buvo puiki proga pasižiūrėti, kas fotografijos lauke vyksta šiuo metu. Man pačiai tai buvo įkvepianti patirtis.
