Dailininkai Pablo Picasso, Salvadoras Dali, Marcas Chagallas, Andy Warholas, muzikantai Igoris Stravinskis, Philipas Glassas, rašytojas Allenas Ginsbergas, Henry Milleris, Trumanas Capote, fotografas Henri Cartier-Bressonas, aktorė Marilyn Monro, politikai Johnas F.Kennedis, Ronaldas Reaganas – tai vos keletas asmenybių, palikusių ryškų pėdsaką pasaulio istorijoje, o jų išskirtinius – ikonomis tapusius portretus – sukūrė šis ypatingo talento ir jautraus matymo meistras.
Kauno fotografijos galerijoje šiuo metu veikia ilgai laukta, retrospektyvinė šio pasaulinio garso portretisto paroda „Arnold Newman: Masterclass“, kurioje eksponuojami vintažiniai ir keletas darbinių spaudinių. Daugelis jų eksponuojami pirmą kartą.
Žmogus savo vietoje
Kiekvienas modelis, atsidūręs priešais A.Newmano objektyvą, pasakoja savąją istoriją unikalios kompozicijos, aplinkos bei psichologijos kalba. Neatsitiktinai pats menininkas yra vadinamas naujo žanro fotografijoje – aplinkos portreto – pradininku. Nors jis pats ir ne itin mėgo tokio savęs apibrėžimo, mat aktyviai dirbo ne tik portreto žanre: kūrė ir abstrakčią fotografiją bei natiurmortus, tačiau būtent portretai jį pavertė vienu ryškiausių ir reikšmingiausių XX a. fotografų.
Menininkas yra vadinamas naujo žanro fotografijoje – aplinkos portreto – pradininku.
Iki A.Newmano niekas garsenybių nefotografavo natūralioje jų gyvenimo, kasdienybės ar darbo aplinkoje. Fotografas labai įžvalgiai atkreipė dėmesį į tai, kad būtent savoje, artimoje aplinkoje konkretus žmogus ne tik jaučiasi savo vietoje, vadinasi, drąsiai, saugiai, atvirai, bet ir pati aplinka, detalės, atmosfera padeda geriau išryškinti daugialypę jo asmenybę.
Neabejotinai šios idėjos ištakos – dailė, kurios pagrindus būsimasis fotografas gavo kelerius metus studijuodamas tapybą ir piešimą Majamio universitete. A.Newmanas ne kartą yra sakęs, kad „atėjo iš tapybos“, kur portreto žanre ypač svarbus yra kompozicijos vientisumas. Paveikslo detalės privalo pasakoti apie objektą, o ne tik jį fiksuoti – būtent tai ir tapo fotografo sukurto žanro pagrindu.
Paveikslo detalės privalo pasakoti apie objektą, o ne tik jį fiksuoti – būtent tai ir tapo fotografo sukurto žanro pagrindu.
Šis principas, dailėje savaime suprantamas ir naudojamas jau nuo seno, A.Newmano padarė tikrą perversmą ir fotografijoje leido visiškai naujai pažvelgti į žmogų ir jo vaizdavimą.
Kaip atskleisti asmenybę?
Kalbėdamas apie savosios kūrybos principus, pats fotografas pavyzdžiu dažniausiai minėdavo flamandų dailininkus. Jų portretams pozuojantys žmonės buvo vaizduojami smulkiausių detalių, kurios savaip apibūdino jų asmenybę, apsuptyje. Kambario baldai, laivas, matomas pro langą, aukso maišelis ant stalo ar sienos detalės – visa tai atspindėjo žmogaus veiklą, gyvenimo būdą ar visuomeninį statusą.
Kiekviena šio meistro sukurta fotografija – tartum mažytis biografinis eskizas, kuris apie žmogų pasakoja esminius ir pačius įdomiausius dalykus.
Tačiau A.Newmanas ne tik perėmė klasikinę portreto vaizdavimo tradiciją, bet ją pritaikė ir savaip praplėtė fotografijos kalba. Daugelis jo darbų yra juodai-balti, tiesa, esama ir vieno kito spalvoto. Jo nuotraukose dominuoja žmogaus psichologizmas, kuris atskleidžiamas, visų pirma, per jo veidą, rankas. Tuo tarpu supanti aplinka portretą papildo subtiliais ir daugiaprasmiais niuansais, papildomais siužetais. Štai kodėl kiekviena šio meistro sukurta fotografija – tartum mažytis biografinis eskizas, kuris apie žmogų pasakoja esminius ir pačius įdomiausius dalykus.
Pasak parodos Kaune kuratoriaus Williamo A.Ewingo, „būdamas uolus tokių iliustruotų žurnalų kaip „Harper's Bazaar“ ir „Vanity Fair“ skaitytojas, A.Newmanas kaupė jį įkvėpusių menininkų fotografų portretų iškarpas. Kalbėdamas apie tokius fotomenininkus kaip Edwardas Steichenas bei Manas Ray, jis pripažino, kad jų darbai jam atvėrė akis. Vis dėlto, A.Newmanas padarė išvadą, kad šie visi fotografai dirbo kitaip, nei norėjo jis: jie fotografuodavo menininkus arba jų studijas, bet retai kada – menininkus studijoje. A.Newmano požiūriu, iš tokių nuotraukų išslysdavo gyvybiškai svarbus dėmuo; jose nebuvo „jokios sąmoningos pastangos parodyti, kur jie gyveno, kur dirbo, jokios sąmoningos pastangos sujungti visa tai į kūrybinę visumą… kuri ne tik vizualiai kaustytų dėmesį, bet ir komunikuotų turinį“.
A.Newmanas ne tik perėmė klasikinę portreto vaizdavimo tradiciją, bet ją pritaikė ir savaip praplėtė fotografijos kalba.
Nors A.Newmanas kūrė ne tik įžymybių, bet ir pačių įvairiausių žmonių portretus, kiekvieną kartą jis stengėsi atrasti labai asmenišką, individualų sprendimą, kuris vizualiai pasakotų apie konkretaus žmogaus profesiją bei charakterį, padėtų atskleisti jo unikalumą bei vidinę patirtį.
Savo darbui menininkas rinkdavosi aplinką, kuri jo portretuojamam asmeniui būtų artimiausia – muzikantais jam pozuodavo nuo scenos, dailininkai – studijoje, politikai – darbo kabinetuose.
Keli štrichai A.Newmano portretui
Gimęs 1918 metais Niujorke, savo jaunystę būsimasis fotografas praleido iš pradžių Atlantik Sityje, vėliau Naujajame Džersyje, galiausiai Majami Biče. Čia jis Majamio universitete 1936–1938 metais studijavo dailę, tačiau dėl finansinių sunkumų mokslus turėjo nutraukti.
Taip prasidėjo stulbinama fotografo karjerą – nuo standartinių portretų, už kuriuos gaudavo vos po 49 centus.
Persikėlęs į Filadelfiją, netrukus pradėjo dirbti fotografijos studijoje. Būtent taip prasidėjo stulbinama fotografo karjerą – nuo standartinių portretų, už kuriuos gaudavo vos po 49 centus. Nepaisant to, kad pats darbas buvo gan nuobodus, būtent tai A.Newmanui padėjo perprasti dokumentinės bei abstrakčiosios fotografijos techniką, suformuoti įgūdžius, vėliau padėjusius meistriškai darbuotis įvairiomis aplinkybėmis.
1941 m. birželį jį „atrado“ parodų kuratorius Beaumont’as Newhallas iš Modernaus meno muziejaus bei fotografas ir galeristas Alfredas Stieglitzas. Jau po kelių mėnesių galerijoje „A-D“ A.Newmanas drauge su fotografu Benu Rose’u surengė pirmąją parodą. 1942 m. jis grįžo į Floridą vadovauti portretinės fotografijos studijai Vest Palm Biče, o po trejų metų, 1946 m., pradėjo savo verslą Majami Biče.
Nuo to laiko jo žinomumas kasmet vis labiau augo. A.Newmano paroda „Artists Look Like This“, kurioje eksponuoti žinomų menininkų portretai, patraukė visos Amerikos dėmesį. 1946 m. jis persikraustė į Niujorką: čia jis atidarė dar vieną savo studiją ir ėmė bendradarbiauti su tokiais leidiniais kaip „Life“, „Newsweek“, „Time“ ir daugeliu kitų.
Naują fotografo požiūrį į portretą vertino ne tik žiūrovai, kolegos, bet ir meno ekspertai bei kritikai, o A.Newmano darbus graibstė svarbiausi pasaulio muziejai ir galerijos. Net ir likus keliems metams iki mirties, fotografas aktyviai dirbo ir kūrė naujus portretus, rengė parodas bei sudarinėjo savo fotografijų leidinius.
