Įsigytą A.Rohrbacho fotografijų kolekciją sudaro seniausios žinomos Kauno fotografijos, taip pat ankstyvi geografiškai ir istoriškai Lietuvai artimų įvairių Latvijos ir Baltarusijos vietovių, inžineriniai geležinkelių infrastruktūros statinių vaizdai. A.Rohrbachas buvo pirmasis Kauno fotografas, kurio darbai pasiekė mūsų dienas. Kitų autorių Kauno vietovaizdžių fotografijos sukurtos tik po 5-erių metų – 1866 m. Į
Fotografijos muziejaus rinkinį patekusios A.Rohrbacho fotografijos yra vieninteliai Lietuvoje esantys autoriaus darbai, kiti rinkiniai, kuriuose esama Lietuvos vietovaizdžių, saugomi Lenkijos ir Ispanijos nacionalinėse bibliotekose ir privačiame rinkinyje Madride.
Muziejaus įsigytoje kolekcijoje yra Kauno, Rėzeknės, Gardino, Daugpilio, taip pat tiltų per Dauguvos, Dubnos, Bugo, Rėzeknės upes vaizdai. Kauno ciklą sudaro 3 fotografijos. Šiame mieste fotografas fiksavo tilto per Nemuną statybą ir jos metu pritaikytus netradicinius, to meto pažangiausius inžinerijos sprendimus. 1861 m. spalio 14 d. sukurtoje fotografijoje užfiksuotos tilto statybos per Nemuną, netoli išraustos Kauno tunelio angos (tunelis baigtas statyti po mėnesio), įrengtos šalia jau iškilusios geležinkelio stoties. Šiame vaizde atsiveria tuo metu dar mažai pakeistas senosios Kauno centrinės dalies grožis (Adomo Mickevičiaus slėnis, giraitė).
Centrinė dalis, atsidūrusi ant svarbių permainų slenksčio, greitai pradėjo transformuotis į visai kitokią, šiandieniniam žmogui pažįstamą, erdvę: atsirado geležinkelių tinklas, kuris pakeitė plento į Vilnių kryptį, tiltas per Nemuną. Kitoje apie 1861 m. rugpjūtį sukurtoje fotografijoje matome Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio linijos tiesimo valdybos, įsikūrusios Kaune, pastatą su jos personalu. Už šio pastato stovi Karmelitų bažnyčia, tolumoje galima įžiūrėti tiesiamą geležinkelio tiltą per Nemuną.
Trečioje fotografijoje užfiksuotas Aleksotas ir Kauno senamiestis, kuriuos skiria Nemuno vaga nuo Karmelitų priemiesčio. Šalia plyti priemiesčio pievos ir daržai. Nemune matosi žvejybiniai laiveliai, kurie rodo upėje buvus gausią ir populiarią žvejybą ištisus metus. Fotografijoje atsiveriantį gyvenvietės peizažą išvysdavo keliautojai, kurie miestą pasiekdavo laivu arba keliaudami plentu iš Vilniaus. Panašų vaizdą matė pro Karmelitų priemiestį Kauną pasiekęs Napoleonas savo karinės kampanijos į Rusijos imperiją metu.
Įspūdingos Daugpilio miesto tilto statybos fotografijos, kuriose A.Rohrbachas dar kartą įrodo esąs panoraminių vaizdų kūrėjas. Kolekcijoje turima panorama, kurią sudaro 4 fotografijos, jas sudėjus atvaizduojamas visas baigiamas statyti tiltas. Į panoramą patenka ir iki šių dienų išlikusi Daugpilio tvirtovė. Kitoje fotografijoje, manoma, vaizduojamas to paties tilto vidaus statybų epizodas. Daugpilio fotografijų ciklą papildo atskirai užfiksuota Daugpilio geležinkelio stotis, kuri buvo Rygos–Daugpilio geležinkelio linijos galutinė stotis. Fotografijoje vietos rasta ir didelei daliai miesto, kuris nusidriekęs antrame plane.
Latvijos fotografijų ciklą pratęsia kelionė į Rėzeknę, pakeliui stabtelint užfiksuoti tilto per Dubną. Fotografuojant tiek Dubnos, tiek Rėzeknės tiltus, pasirinktas žemesnis taškas, tad liko nedaug galimybių atskleisti šių vietų panoramą, bet tai atperka kita šio ciklo dalis – užfiksuotas Rėzeknės miestas. Kaip ir Kauno atveju, tai pirmoji šios gyvenvietės fotografija istorijoje. Kartu tai labai gerai sukomponuotas traukinio laukiančio miesto vaizdas.
Gardiną A.Rohrbachas aplankė, kai vyko tilto statyba. Čia jis užfiksavo ne tik tilto statybą, bet ir aplink jį plytinčio miesto panoramą. Taip buvo sukurtas vienas iš seniausių šio Baltarusijos miesto vaizdų, leidžiantis pažvelgti į miestą prabėgus jau daugiau kaip 150 metų. Šios šalies ciklą muziejaus įsigytoje kolekcijoje užbaigia bendras įmantriai sumontuoto tilto per Bugo upę vaizdas.
A.Rohrbacho kūryba, atspindinti XIX a. viduryje ir ypač antrojoje pusėje sparčiai besiplečiantį geležinkelių tinklą, naujausius inžinerinius sprendimus, kurie buvo pritaikyti dažnai nelengvai pasiduodančiai geležinkelio tiesimo darbams kai kurių vietovių gamtiniai aplinkai (ypač upių vagoms), supažindina ne tik su geležinkelio, tiltų architektūros, inžinerijos istorija, bet ir nuostabiomis miestų panoramomis, kurios tapo šios vaizdų kronikos vienais iš reikšmingiausių komponentų ir nepraranda aktualumo (nagrinėjant miestų raidą, architektūros kismą skirtingais laikotarpiais) ir žavesio iki šiol.
Ne mažiau įspūdinga Fotografijos muziejaus įsigyta fotografo A.Korzono (1826–po 1874) Vilniaus panorama nuo Tauro kalno, sukurta apie 1860 m. A.Korzono fotoateljė Vilniuje veikė trumpai – nuo 1859 iki 1863 m., tačiau fotografo pavardė įėjo į Lietuvos ir fotografijos istoriją kaip patrioto, 1863 m. sukilimo dalyvio, pirmojo Vilniaus vaizdų fotografo, stereoskopinės fotografijos pradininko Lietuvoje. Muziejaus įsigyta fotografija yra vienas iš pačių pirmųjų žinomų XIX a. Vilniaus fotografinių vaizdų.
Tuo metu Tauro kalnas buvo miestiečių ir atvykėlių pamėgta apžvalgos aikštelė, tad A.Korzono fotografija šiandien leidžia išvysti Vilnių anų laikų reginių mėgėjų akimis. Fotografijos kairėje matome XVII a. Šv. Jonų bažnyčios varpinę. Žvelgiant nuo jos į dešinę, puikuojasi dvibokštė Šv. Kotrynos bažnyčia, pastatyta 1743 m. Šalia jos šiek tiek tolėliau stovi Šv. Dvasios bažnyčia, žinomesnė kaip 1688 m. statyta Dominikonų bažnyčia.
Arčiausiai Tauro kalno matomas išraiškingas pastatas su 6 kolonomis – tai evangelikų reformatų bažnyčia, pastatyta 1835 m. Žvelgiant nuo šio statinio kiek į dešinę, antrame fotografijos plane, matyti 1618 m. pastatyta Šv. Kazimiero bažnyčia (jos bokšto viršūnėje galima įžiūrėti po 1749 m. gaisro eksterjere atsiradusį naują elementą – Jogailaičių karūną).
Šalia bažnyčios matyti ir Vilniaus miesto rotušės stogo viršūnėlė. Du kupolai fotografijos dešinėje – tai Šv. Dvasios vienuolyno katedra (pastatyta 1597 m.) ir varpinė. Pirmame plane matyti keliu traukiantys miesto ar priemiesčių gyventojai, kurie susidomėję stabtelėjo, pakliuvo į objektyvą ir tapo vienais iš pirmųjų Lietuvos žmonių, spontaniškai įsiamžinusių fotografijoje.
A.Korzono vietovaizdžių fotografijų išliko labai mažai – Lietuvoje iš viso yra žinomos 6, užsienyje – 15 fotografijų, tad įsigyta fotografija yra unikali ir neabejotinai viena iš seniausių ir vertingiausių Fotografijos muziejaus saugomų Lietuvos fotografijos relikvijų.
Įsigyta kolekcija prieinama internete.
Projektą „Ankstyvosios Lietuvos fotografijos kolekcijos įsigijimas“ finansavo Lietuvos kultūros taryba.
