Apie visus šiuos klausimus – šventes, jų ritualus, per šventes išgyvenamus pokyčius bei apie fotografijos vaidmenį švenčių metu pasakoja būsimos MO muziejaus fotografijos parodos „Permainų šventė“, kuri atsidarys rugsėjo 4 dieną, kuratorius Tomas Pabedinskas.
Kas yra šventė?
Universaliai atsakyti tikrai nelengva. Dar sunkiau būtų įvardyti, kokių gyvenimo įvykių švente laikyti nederėtų. Vis dėlto įvairios šventinės patirtys turi bendrų bruožų.
Pirmiausia, šventė kuria priešpriešą kasdienybei – nusiteikiame artėjančiam įvykiui, puošiamės, tam tikru laiku vykstame į šventės vietą. Ką žymi šventė? Įprastai ja pradedami ar užbaigiami svarbūs gyvenimo etapai, galbūt įtvirtinamas pasikeitęs statusas visuomenėje ar tapatybė. Pavyzdžiui, šventės metu galima tapti jaunikiu ar nuotaka, jubiliatu ar absolventu. Vėliau šventės metu įvykusios permainos tampa mūsų kasdienybe.
Būtent dėl šventei būdingų tam tikrų etapų, atliekamų ritualų, įvykstančios permainos galima sugretinti, regis, visai nesusijusius ir netgi prieštaringus dalykus: ir sovietiniai paradai, ir tuomet valdžios nepripažintos religinės šventės turėjo savų ritualų. O minias pritraukdavę Sąjūdžio laikų „Roko maršo“ koncertai ir pusiau pogrindinės vakarietiškos muzikos plokštelių perklausos siaurame draugų rate sovietmečiu taip pat buvo šventiniai įvykiai. Lygiai kaip ir gimtadieniai, vestuvės, laidotuvės, valstybinių sukakčių minėjimai.
Kaip šventės mus keičia?
Kad ir kokia būtų šventė, ji visada ženklina kaitą: atlaidai tikintiesiems reiškia nuodėmių atleidimą, protesto demonstracijos jos dalyviams – simbolinį pasipriešinimą vyraujančiai santvarkai ir naujos steigimą, koncertai ir bendraminčių vakarėliai – įsiliejimą į subkultūrines grupes, pagoniški ritualai – gamtos ciklų pasikeitimą, mitinio pasaulėvaizdžio įtvirtinimą, paskutinis skambutis – žengimą į suaugusiųjų pasaulį, o vestuvės ir laidotuvės – žmogaus perėjimą iš vieno būties etapo į kitą.
Vykstant pokyčiams švenčiama tam, kad juos būtų lengviau išgyventi, kad kaitai būtų suteikta simbolinė prasmė. Tačiau švenčiama ir tam, kad tie pokyčiai įvyktų, siekiant išsilaisvinti nuo įsitvirtinusios tvarkos bei statusų ir kurti kitokias visuomenės grupes, socialinius modelius, individualias tapatybes, naują simbolinę pasaulio tvarką.
Kodėl fotografuojamės?
Taip, per šventes įprasta fotografuotis. Fotografija įamžina šventę, taip pat tampa ir jos dalimi. Nuotraukos lyg įtvirtina tai, kas vyksta, ir garantuoja šventės metu įvykstančių pokyčių ilgaamžiškumą. Nesvarbu, šventė yra asmeninė ar visuomeninė.
Švenčių vaizdavimas ir šventiškumo pojūtis Lietuvos fotografijoje vyravo ne vieną dešimtmetį. Tai būdinga ir modernistinei tarpukario fotografijai, ir XX a. 7-ajame dešimtmetyje susiformavusios humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos atstovams, ir šiuolaikinio meno kūrėjams.
Bet fotografų požiūris į šventes kito! Vienų akis žvelgė į didingas skirtingų santvarkų ideologines šventes, kiti fiksavo pasipriešinimą sovietinei valdžiai. Buvo ir romantizuojamos tradicinės kaimo šventės, ir žvelgiama į tamsesnę šventimo kaime pusę. Jaunoji karta iš arti parodo beatodairiškus miesto pasilinksminimus bei privačius vakarėlius.
Pirmas bandymas Lietuvoje taip plačiai pažvelgti į šventės temą fotografijoje?
Nors šventės tematika jau yra sulaukusi fotografijos kuratorių ir tyrėjų dėmesio, tačiau rugsėjo 4 d. MO muziejuje atsidarysianti fotografijos paroda „Permainų šventė“ bus pirmasis bandymas Lietuvoje į šventę pažvelgti taip plačiai – ką, kaip ir kodėl šventėme bei švenčiame ir kaip tai fiksuojama fotografijoje.
Taip pat keliamas klausimas, kada fotografija tampa meno kūriniu, kas lemia jos meniškumą? Autoriaus požiūris, fiksuojamų akimirkų ir objektų pasirinkimas, vaizdinė forma ar konceptualus sumanymas? O galbūt fotografijos meniškumas nėra tik pačios fotografijos savybė ir priklauso nuo konteksto?
Parodą taip pat papildys dokumentinė vaizdo ir garso medžiaga, suteiksianti progą tiesiogiai, be meninio „filtro“ pažvelgti į autentiškas ir alternatyvias subkultūrų šventes.
