Jį teprisimena keletas senbuvių, kurie vis dar stebisi, kad Zaharia Cusniras, vargšas ūkininkas su keturiais vaikais, skirdavo tiek daug laiko fotografavimui gremėzdišku sovietiniu fotoaparatu.
„Jis su tuo daiktu dalyvaudavo visose vestuvėse ir laidotuvėse“, – prisiminė Viačeslavas Bulčiakas, vienas iš kelių dešimčių pensininkų, vis dar gyvenančių dabar beveik ištuštėjusiame Rosieticio kaimelyje prie upės, į šiaurę nuo Kišiniovo.
Vienintelis kitas dalykas, kurį gyventojai prisimena apie Z.Cusnirą – kuris įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais buvo ir mokytojas, ir kolūkio darbuotojas ir kalvis – buvo tai, kad jis mėgo išgerti, nors tai vargu ar neįprasta šiame Moldovos regione, kuriame gausu vynuogynų. Jis pats augino vynuoges ir gamino vyną.
Tačiau iš tikrųjų jį iš kitų išskyrė jo aistra fotografijai. Jis nebuvo baigęs jokių mokymų ir neturėjo jokios įmantrios įrangos, tik „Lubitel“ – rusišką mėgėjišką, pigų, bet tvirtą dviejų objektyvų refleksinį fotoaparatą, sovietinę kopiją vokiško fotoaparato, kuris pirmą kartą buvo pagamintas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Dabar, beveik visų, įskaitant jo artimuosius, nuostabai, Z.Cusniras yra vertinamas kaip reto talento menininkas, kompozicijos meistras, kurio darbų stulbinantis intymumas kelia lankytojų ir kritikų susižavėjimą parodose Prancūzijoje, Italijoje, Moldovoje, Lenkijoje ir Rumunijoje.
