Sekma diena“ – savotiškas orumo sugrąžinimas regionų temai, – teigia menininkai, nuotraukomis bylojantys paprastumo grožį, kaimo žmonių gyvenimo autentiškumą.
Fotografijas iš ciklo „Sekma diena“ iki pat spalio 31 d. galima išvysti Kaune, paskutinę savaitę veikiančioje fotografijos ir medijų meno festivalio IPMA parodoje „Gyvenimo istorija“.
– Festivalyje IPMA pristatomi darbai iš projekto „Sekma diena“ pasakoja apie lėtą, laiko nepaliestą Lietuvos kaimo kasdienybę. Kodėl jums buvo svarbu užfiksuoti šią realybę?
Tadas: Nykstančio kaimo vaizdus fiksuojame nuo pat savo, kaip fotografų, kelio pradžios. „Sekma diena“ leido susitikti žmogų, kai to padaryti galimybės nebuvo – pandemijos laikotarpiu. Keliavome per Lietuvos kaimus ir po mišių fotografuodavome pasipuošusius jų gyventojus. Pagalvojome, kodėl neišbandžius senoviško formato, kuris, ko gero, egzistavo tiek, kiek ir pati fotografija. Anksčiau būdavo ateljė, keliaujantys fotografai – tapome kažkuo panašiu, tik moderniame amžiuje.
Artūras: Kurdami šį projektą išgyvename tikrą fotografų svajonę – susipakuoji techniką, pasiruoši maisto ir porai ar kelioms dienoms išvažiuoji į ekspediciją, nuotykį, gauni galimybę pasikalbėti ir susitikti. „Sekma diena“ atnešė supratimą apie trapumą – kiek nedaug belikę senbuvių, gyvybingų kaimo bendruomenių.
– Kaip atrodo pats tokio fotografavimo procesas? Kaip reaguoja jūsų fotografuojami žmonės?
Tadas: Santykis su žmonėmis įdomus, po mišių dažnai jie negalvoja apie fotografavimąsi, nori pabėgti, nes namuose laukia pietūs, susitikimai su giminaičiais.
Bet yra labai daug žmonių, kuriuos procesas užburia. Sigitas Parulskis, važinėdavęs kartu su mumis, yra pastebėjęs, kad žmonėms archetipiškai ir įdomiai atrodo kamera, stovinti ant kojų, fotografas, užsidengęs užuolaidėle. Kuo mažesnis kaimelis, tuo labiau žmonės linkę pasilikti, pasipasakoti, pasikviesti į svečius. Ir atvirkščiai, kuo miestas didesnis, tuo akivaizdžiau jaučiamas susvetimėjimas.
Artūras: Mažame miestelyje žmogus jaučiasi esantis šeimininkas, gali daugiau papasakoti apie istoriją, parekomenduoti, kur apsilankyti. Visada fotografijas atvežame žmonėms, paklausiame, kaip jie laikosi, kuriame nuoširdų, sveiką santykį.
– Ko „Sekma diena“ išmokė jus, kaip fotografus ir žmones? Ar projektas padarė įtaką jūsų asmeninėms refleksijoms apie laiką, vietą ir bendruomeniškumą?
Artūras: Projekto metu suvokiau, kadi fotografija yra labai nutolusi nuo žmogaus. Pamatęs fotografą žmogus pasimeta, neretai įtaria klastą, stebisi – “kuo gi aš galiu būti įdomus”? Galbūt tai neigiamas žurnalistų įdirbis. Bet man kiekviena kelionė yra pažintis, fantastiškas išgyvenimas.
Tadas: Su šia tema susiduriame labai ilgai, todėl mums kaimo žmogus, jo mąstymas, ritmas yra artimi. „Sekma diena“ atnešė naują požiūrio kampą. Nors kūryboje vengiame tikėjimo klausimo, suprantame, kad dažname kaimelyje bažnyčia yra pagrindinis bendruomenių susitikimo taškas. Todėl jei nori sutikti senosios kartos žmonių, verta pradėti nuo sekmadienio mišių. Tai leidžia ne tik išgirsti įvairių istorijų – kalbinome Antazavėje gyvenantį chorvedį ar visus langus bažnyčiai gaminusį gyventoją, bet ir pamatyti kaip kaimo žmonės pasitempia, pasipuošia.
– Dokumentinė fotografija neretai neša socialinę, politinę žinutę. Kiek jums svarbu, kad jūsų darbai darytų įtaką, atneštų pokytį? O gal matote save kaip tam tikrus visuomenės kronikus?
Artūras: Fotografai visuomet stengiasi užfiksuoti tai, kas trapiausia, kas kinta. Kaimas nenyksta, bet jis keičiasi. Matydamas žmones, kurie pasipuošę keliauja į bažnyčią, negali nefotografuoti – jų veiduose, veiksmuose, kalboje matai daug dramos, gyvenimo patieties, o tai traukia. Pradėję fotografuoti šį projektą, atvėrėme daug platesnį Lietuvos regionų portretą.
Tadas: Savęs nematau kaip žinutės nešėjo, mano tikslas visuomet yra užfiksuoti paskutinius dalykus, prieš jiems pasikeičiant arba dingstant. Pavyzdžiui, šia antropologinių portretų serija kuriu išeinančio senojo tipažo žmogaus bruožų rinkinį. Žvalgymasis į užmiestį – savotiškas išeinančių vertybių įprasminimas, tačiau neturiu siekio populiarinti tokį gyvenimo būdą, kaimą. Norėčiau manifestuoti kasdienybės ir paprastumo grožį, kuris slypi paprastuose dalykuose – darbe, ramybėje, neskubėjime.
Artūras: Sakyčiau, kad tai yra savanaudiškas projektas, nes keliaujame pirmiausia dėl to, kad mums tai išties įdomu. Žinoma, ilgainiui supranti, ką darai ir ką nori akcentuoti. Šiandien visas gyvenimas traukiasi į Vilniaus centrą, todėl paribiai plečiasi, kinta. Norisi žiūrovui parodyti kaime gyvenantį žmogų, bendruomenes, kurias sutinkame. Mūsų visuomenė gana suaižėjusi, tačiau žiūrėdamas į kito žmogaus portretą niekuomet nepavadinsi jo įžeidžiu epitetu – greičiausiai, jausi empatiją, susitapatinsi. Jaučiu šį poveikį iš parodų lankytojų, tad „Sekma diena“ – savotiškas orumo sugrąžinimas regionų temai.
– Kas jums yra geras kadras? Kiek jums svarbi estetika ir kompozicija? Ar siekiate tam tikro vizualinio grožio, ar svarbiau yra pats turinys ir istorija, kurią norite papasakoti?
Artūras: Geras kadras yra tas, kuomet pavyksta įžengti į belaikiškumi jausmą. Nenaudojame fotografinių triukų, dirbant pasitelkiame klasikinę juodai baltą fotografiją, kurios centre – žmogus. Manau, kad geras kūrinys yra tas, kuris veikia universaliai, gali kaboti Vokietijoje, Ispanijoje ar Lietuvoje, tačiau taip pat jaudinti žmones, sukelti jausmus.
Tadas: Šiame projekte bandau įamžinti žmogaus veido tipažą, kuris, mano nuomone, antropolginiame žmogaus matyme egzistuoja vis mažiau, yra rečiau sutinkamas kasdienybėje, o ypač miesto gatvėse. Nors čia nėra siužetinės linijos, į tai žvelgiu kaip į gyvenimo įrašą, man svarbi tekstūra, akys, paveikumas. Visai kaip operatoriui ir režisieriui, fotografui taip pat tenka pasirinkti tinkamą nuotraukai veikėją, rasti veidus, kurie kalba, kurie keičiasi.
– Čia labai svarbus jautrumas, nuoširdumas, gebėjimas užmegzti pokalbį. Šie dalykai atėjo savaime, ar teko jų mokytis?
Tadas: Šių dalykų išmokti sunku, tai – žmogiškieji svertai. Galbūt mūsų su Artūru tipažai tokie, kad nekeliame pavojaus jausmo, mokame žmogų pagirti, pamaloninti, suteikti jam svarbos, paaiškinti, kodėl jis įdomus, ką čia darome. Tai nėra taip jau paprasta, nes visada prisibijai žmogaus, nenori trukdyti, išmušti iš kasdienybės rimto. Prireikia laiko, kol įeini į tam tikrą jausmą.
Artūras: Kai esi arti žmonių, su jais kalbiesi, tau natūraliai pradeda rūpėti. Jei minėtų vertybių neturi, greičiausiai, tokio ciklo ir nesiimsi kurti. Daug įkvepia vyresnioji karta, tokie fotografai kaip A. Sutkus, A. Macijauskas, R. Požerskis jų važiavimai į ekspedicijas, Lietuvos fotografijos mokyklai būdingas jautrumas žmogui, dėmesys jo gyvenimui, buičiai.
Tadas: Pritarčiau, kad daug išmokome iš senosios kartos, buvome įkvėpti tų kūrėjų, kuriuos stebėdavome, istorinių momentų, kėlusių žavesį.
– Kiekvienas fotografas turi savo unikalų požiūrį į pasaulį. Kaip jums pavyksta dirbti kartu?
Artūras: Kaip kūrėjai esame lavinami būti individualistais, mąstyti savitai, saugoti kūrybinę teritoriją. Bet bendrystė gali praturtinti – mūsų požiūriai į temą sutampa, papildome vienas kitą, o kiekviena kelionė yra tas laikas, kurio laukiame. Mūsų darbai skirtingi, tačiau kalba apie tą patį. Esu tikras, kad po vieną tokio ciklo nesukurtume.
Tadas: Su Artūru mums gan paprasta, nes nors liečiame tas pačias temas, mūsų kūrybinis braižas nepersipina. Baigiame vienas kito sakinius, tačiau pečiais nesistumdome. Mus itin vienija panašus jautrumas šiai temai. Smagu suprasti, kad yra tavo kartos žmogus, kuriam svarbūs tie patys dalykai.
– Jūsų nuomone, šiandieninė fotografija keičiasi? Kokia ateitis jos laukia naujausių technologinių galimybių, socialinių tinklų eroje?
Artūras: Fotografija ir keičiasi, ir ne. Pastebiu socialinių tinklų daromą įtaka, daug fotografijų tampa beveidėmis – sunku suprasti, ar tai brito, ar vokiečio kūrinys. Viskas supanašėjo, pasaulis globalėja, išryškėja naujos tendencijos, technologinės galimybės, mados. Atsisukimas į klasikinius procesus, juostą, triukų ir įrankių atsisakymas, minimalistinius prisilietimus, tampa savotišku protestu.
Tadas: Fotografija, kaip ir viskas aplink, panašėja. Juk ir restoranas Berlyno centre bei Vilniuje šiandien atrodo kone identiškai. Galbūt todėl klasikinis priėjimas prie fotografijos savaime tampa tam tikru manifestu.
Apie parodą „Gyvenimo istorija“
Spalį M. Žilinsko galerijoje atidarytoje IPMA festivalio parodoje iš viso dalyvauja per 40 menininkų iš viso pasaulio. Atsiliepę į organizatorių kvietimą tema „Gyvenimo istorija“, kūrėjai, pasitelkdami įvairias meno formas, pasinėrė į autentiško – kartais sudėtingo, o kartais, lengvai ironiško, gyvenimo paieškas. Pagrindinėje programoje: fotografai ir medijų meno kūrėjai: Antanas Sutkus, Nina Röder, Karolina Wojtas, Julija Goyd, Mario Wezel, Ivonne Thein, Artūras Morozovas, Tadas Kazakevičius.
