2019 metais pasirodė trečioji fotografo Vilniaus ciklo knyga „Fotorefleksijos. Vilnius, 1990–2019“, kurioje menininkas tyrinėja dviejų centrinių sostinės gatvių metamorfozę. Kaip teigia pats autorius, „tai nėra meniška, bet asmeniška fotografija, užrašau sau tiesiog vaikštant ir mąstant apie gyvenimą“.
Naujausiame albume „Fotografuota Vilniuje 1960–1970 metais“, pasirodžiusiame 2020 m. (išleido Lietuvos nacionalinis muziejus) fotografas į dienos šviesą iškelia savo archyvus, kuriuose – jauno žmogaus, neseniai apsigyvenusio sostinėje ir pradėjusio fotografuoti, įspūdžiai bei ikoniniai Vilniaus vietovaizdžiai. Pasak A.Kunčiaus, „ši knyga – tai scenarijus septintojo dešimtmečio Vilniui. Pats miestas, jo pastatai, erdvės yra tartum fonas, scenografija gyvenimo veiksmui, kasdienybės išsiskleidimui“.
Knygoje menininkas, lyg džiazo muzikantas, derina skirtingus fotografijų žanrus, anuomet suteikusius galimybę ne tik laisvai pasijusti gatvėje stebint nuolatinę gyvenimo tėkmę, bet ir savaip perteikti to laikmečio atmosferą bei savo paties potyrius.
– Į Vilnių iš Kauno persikraustėte gyventi 1958 metais, o dar po kelerių metų jau pradėjote fotografuoti miestą. Gal pamenate pirmuosius Vilniaus įspūdžius, kas čia jums labiausiai krito į akis?
– Bėgdami nuo Sibiro, iš Klovainių į Kauną pervažiavome po karo 1946 metais. Tuomet mokiausi „Saulės“ gimnazijoje. Mano tėvas buvo vargonininkas, todėl bendravau su Kauno inteligentijos vaikais. Mes gyvenome netoli Ožeškienės laiptų, o ten, visai šalia Čiurlionio muziejus, Daukanto, Donelaičio, Putvinskio gatvės su įspūdinga prieškario architektūra. Nors aš buvau marginalas, atėjęs čia iš mažo miestelio, tačiau turėdamas įgimto jautrumo mačiau tos architektūros grožį, kuri man kėlė nuostabą ir žavesį. Taip pat nuolatos lankiausi draugų ar tėvo pažįstamų namuose, tuose moderniose butuose, kur mačiau ir įdomius interjerus, ir neįprastus man daiktus, baldus, muzikos instrumentus, radiją ar filmus. Be jokios abejonės, tai darė nepaprastą įspūdį.
Pirmą kartą į Vilnių atvykau 1956 ar 1957 m. aplankyti sesers, kuri tuo metu studijavo Konservatorijoje. Mano pagrindinė užduotis buvo – nepasiklysti mieste. Kaune susigaudyti buvo paprasta, o Vilniaus senamiesčio gatvių raizgalynė galėjo susukti galvą. Todėl eidamas pasivaikščioti, susirasdavau atskaitos tašką – Gedimino kalno bokštą ar Katedros varpinę ir pagal tai orientuodavausi, kur atsidūriau ar kur toliau keliauti. Žinoma, ta gatvių netvarka, atsitiktinės sankirtos sudarė paslapties įspūdį, kuri mane, jauną žmogų, labai traukė. Kita vertus, šalia romantiško jaudulio ir smalsumo, tos gatvės bei kiemai kėlė ir tam tikro baugumo jausmą.
Pirmą kartą į Vilnių atvykau 1956 ar 1957 m. aplankyti sesers, kuri tuo metu studijavo Konservatorijoje. Mano pagrindinė užduotis buvo – nepasiklysti mieste.
Praūžus Antrajam pasauliniam karui, sovietai buvo pasamdę fotografą Bulhaką ir jo sūnų išfotografuoti karo pasekmes šiam miestui. Iki šeštojo dešimtmečio pradžios miestas buvo išvalytas, užkonservuotas ir paliktas sau. Tad atvykęs čia, pamačiau Vilnių, kuriame dar buvo gausu prieškario miesto bei praėjusio karo ženklų. Pavyzdžiui, akmeninis grindinys senamiestyje ar nutekamieji vandens kanalai gatvės pakrašty – senieji miesto reliktai.
Tik aštuntajame dešimtmetyje imta rekonstruoti ir keisti senamiestį – senąjį bruką keitė asfaltas, plynose vietose iškilo nauji statiniai, o vietoj kai kurių senųjų pastatų ar net kvartalo – taip nutiko su dabartiniais Vyriausybės bei Kongresų rūmais – iškilo naujoji architektūra. Tad šeštas–septintas dešimtmetis – tai ne tik mano jaunystės Vilnius, bet ir miestas, įstrigęs tarpinėje būsenoje tarp pokario ir kito, naujojo, laiko.
1958 metais po vidurinių mokslų atvykęs čia gyventi bei studijuoti, teisės studijas bei muziką netrukus iškeičiau į fotografiją. Tuomet, iš to paties smalsumo, bandžiau sau atrasti miestą landžiodamas po jo kiemus, apgriuvusius namus, karstydamas po stogus ir kalvas. Kadangi turėjau muzikanto patirties, man buvo reikalingas instrumentas, kuriuo galėčiau „sugroti“ šį miestą ir tokiu būdu jį išgyventi. Tuo instrumentu man ir tapo fotoaparatas.
Beje, iki manęs tais pačiais stogais karstėsi Antanas Sutkus ir Romualdas Rakauskas. Jų albume „Vilniaus šiokiadieniai“, pasirodžiusiame 1965 metais, kaip tik ir atsispindi miestas daugiausia iš šitokių perspektyvų.
– Senieji Vilniaus fotografai Juozapas Čechavičius, Stanislovas Filibertas Fleris, Janas Bułhakas bei kiti savo laiku sukūrė romantinį, sakralinį šio miesto vaizdinį. Ar sovietmečiu jums teko matyti jų darbus? Ir jei taip, ar jie turėjo kokios nors įtakos jūsų paties miesto įsivaizdavimui, vizijai, kokį norite jį „įamžinti“?
– Taip, tuomet būta knygų, kuriose dominavo miesto architektūra, bažnyčios, kiemai, žodžiu, gražioji Vilniaus pusė praktiškai be žmonių. Tačiau mano pamatytas miestas buvo visiškai kitoks. Žinoma, bažnyčios išliko stovėti ten, kur ir stovėjusios, bet po karo ir atėjusios okupacijos daugelis jų buvo apleistos, išdaužytais vitražais, užmūrytais langais ir užrakintos. Tad to romantiško miesto vaizdinio reikėjo gerokai paieškoti. Vis dėlto man į akis labiau krito kiti dalykai, kuriuos ir bandžiau apmąstyti.
Pirmoji mano matyta Vilniaus fotografijų knyga buvo dar prieškariu išleistas Jono Griniaus albumėlis, kuriame sudėtos daugiausia Bulhako fotografijos. Jose, kaip ir ankstesnių laikų fotografų darbuose, miestas romantizuotas ir sudvasintas – tokiam likti abejingu tiesiog neįmanoma. 1955 metais išleistas įspūdingas albumas „Vilnius“, kuriame sostinė išfotografuota klasikine samprata, daugiausia vėlgi dėmesį kreipiant į jos architektūrą, interjerus, fragmentus, aplinką. Šis leidinys daro įspūdį tiek meistriškai sukurtomis miestovaizdžio fotografijomis, tiek ir poligrafija, kuri tiems laikams atlikta labai kruopščiai.
Gerokai vėliau antikvariate radau 1923 metais – Vilniaus 600 metų jubiliejui – išleistą knygą, kurią sudarė garsusis poetas Kazys Binkis ir Tarulis. Joje buvo publikuotos jūsų minėtų Čechavičiaus bei Flerio fotografijos, o šalia – įvairių dailininkų graviūros, piešiniai. Šie kūriniai paliko nepaprastą įspūdį. Ir nors aš nesiekiau atkartoti jų darbų, eiti tais pačiais takais, tačiau jų fotografijos man padėjo atrasti ir suprasti Vilnių – stebuklų miestą.
Ir dabar yra puikių meistrų, darančių įspūdingus šio laikmečio Vilniaus atvaizdus – panoramas, senąją bei naująją architektūras, gyvenimo ritmą ir visa kita. Tai fotografija iš serijos „Visit Vilnius“. Super, gerai. Tačiau tai ne mano tikyba (juokiasi).
– Knygos įžangoje prisipažįstate, kad anuomet išeidavote į miestą „kur akys veda“ ir fotografuodavote pasitikėdamas intuicija bei saulės brėžiamomis kryptimis. Tačiau nemažai vaizdų kelia slogų apleistumo, nykumos įspūdį, o žmonės, rodos, tik bevardžiai šešėliai, prasilenkiantys gatvėse. Kaip apibūdintumėte to laikmečio atmosferą?
– Knygoje rasite labai daug žiemos vaizdų ir tai ne atsitiktinumas. Viena vertus, šaltuoju sezonu miestas labiau atsidengia, apsinuogina, medžių lajos atveria jo vaizdą ir fragmentus. Kita vertus – tai ir laikmečio metafora – amžinas įšalas bei gyvenimą sukaustęs ledynmetis... Visiškas sąstingis. Tad žiema čia ne tik metų laikas ar miestovaizdžio dalis. Tai užslėpta, sustingdyta, slegianti emocija, kuria gyveno ir pokarinis Vilnius, ir jo žmonės.
Ši atmosfera buvo justi visur ir nuolatos. Pavyzdžiui, marksizmo paskaitose arba gatvėje, kai pamatydavai kariškius, o pavasarį bei rudenį prasidėdavo naujokų rinkimas į kariuomenę. Koks siaubas tuomet apimdavo jaunus vyrus: slapstydavomės, miegodavome ne namuose, o pas draugus arba dirbtuvėse. Jei jau visai riesta – eidavome į Vasaros gatvės psichiatrinę, kur mano artimas jaunystės bičiulis Denbinskas ar Radavičius turėjo „inteligentų“ palatą ir ten mus laikinai išgelbėdavo. Iki kito karto...
Žiema čia ne tik metų laikas ar miestovaizdžio dalis. Tai užslėpta, sustingdyta, slegianti emocija, kuria gyveno ir pokarinis Vilnius, ir jo žmonės.
Tad nerimo, įtampos tame laike išties netrūko. Bet gal kaip tik todėl išėjęs fotografuoti gatvės, aš pasijausdavau laisvas ir leisdavau sau džiazuoti įvairiais žanrais. Net ir tokiais, kurių anuomet nebuvo kur rodyti. Žmonių judėjimas, prasilenkimai, susitikimai, pasilabinimai – tai buvo gyvybės žaižaravimas. Pats įdomumas. Todėl ši knyga – lyg dvipusė: rūsti žiema ir nykuma, o kartu ir kanonų neapibrėžtas, laisvas, įvairus, suimprovizuotas septintojo dešimtmečio gyvenimas.
– Pavadinime labai sąmoningai akcentuojate fotografavimo laikotarpį. Čia dar nėra naujų rajonų, o visa fotografavimo erdvė išsitenka senamiestyje. Susidaro įspūdis, kad jūs ne tik labai sistemingai, kaip koks gidas, vedžiojate žiūrovą po praeities miestą, tačiau pats fotografavimas jums buvo būdas pažinti miestą, jį patirti, prisijaukinti ir paversti savu?
– Norėjau, kad šioje knygoje Vilnius būtų parodytas toks, kokį tada jį ir mačiau – be jokių pagražinimų, autentiškas ir tikras. Mano tikslas nebuvo fiksuoti gyvenimo vargo. Ne. Išėjęs į gatvę aš mačiau natūralų gyvenimą, koks jis buvo. Nėra čia nieko pagražinta ar suvulgarinta. Tai tartum skruzdėlynas – gyvas vaizdas to, kas vyksta čia ir dabar.
Knygos formatas suteikė galimybę pasakojimą pateikti konceptualiai, todėl į ją galima žiūrėti kaip į scenarijų septintojo dešimtmečio Vilniui. Jokioje parodoje, kurioje sukabintos pavienės nuotraukos, užbaigtas vaizdas su uždara kompozicija, tokio efekto nepavyktų išgauti. Šia prasme knyga yra dėlionių visuma, siužetinis ir vidinis to meto gyvenimo pasakojimas. Jį sudėti man padėjo Onutė Butkutė, kurią įvardyčiau kaip knygos režisierę, ir dailininkė Vida Kuraitė – knygos operatorė. Jos puikiai matė ir jautė pačią medžiagą, todėl nuotraukų seka sugebėjo atspindėti patį laiką, pasakoti pamirštas ar daug kam išvis nematytas Vilniaus istorijas. Už tai joms esu be galo dėkingas.
Norėjau, kad šioje knygoje Vilnius būtų parodytas toks, kokį tada jį ir mačiau – be jokių pagražinimų, autentiškas ir tikras.
Pats miestas, jo pastatai, erdvės yra tartum fonas, scenografija gyvenimo vyksmui, kasdienybės išsiskleidimui. Kai kuriose fotografijose žmonės yra neapčiuopiami, lyg šmėklos išeinančios iš apgriuvusių, užkaltų Vilniaus bažnyčių... Knygą sąmoningai pradedu nuo Aušros vartų ir leidžiuosi žemyn gatvėmis į patį miestą, įvykių sūkurį, kuriame į akis pirmiausia krinta ne tiek žymieji architektūros paminklai, kiek pats gyvenimo rupumas. Visos detalės, smulkmenos tampa labai iškalbingomis tiems, kas geba skaityti laiko ženklus.
Tarkime, knygoje galima rasti nuotrauką, kurioje įamžinta Šv. Rapolo bažnyčios fasade buvusi Jėzaus, nešančio kryžių, skulptūrą. Dabar jos nebėra, tačiau tai skulptūra iš nugriautos Šnipiškių Jėzaus koplytėlės. Aš tyčia buvau pasiėmęs Čechavičiaus darytas nuotraukas ir lyginau su savo nufotografuota skulptūra – jos identiškos. Kur ši skulptūra dabar – nežinia. Buvo medinė, tai gal sunyko? O gal guli kur nors palėpėje ar visų užmiršta kokiame rūsyje?
– Į akis krinta ir skirtingi žanrai, kuriais pasakojate apie miestą. Čia yra ir tradiciniai kraštovaizdžiai, panoramos, senamiesčio kiemai bei stogai, o šalia – žmonės ir jų judėjimas gatvėse. Kaip šie skirtingi fotografijos žanrai leidžia išgyventi, apmąstyti patį miestą?
– Mane, visų pirma, domino asmeniškas pasakojimas apie tą laiką. Daugelis Vilniaus fotografijų nuo kalvų ar bažnyčių bokštų yra panašūs, o analogiškų fotografijų yra padarę ir iki manęs gyvenę meistrai ir dabar kuriantys fotografai. Tai gražus, romantiškas Vilniaus veidas. Tačiau tik nusileidi nuo tų kalvų ir pamatai tikrą gyvenimą.
Gyvenimo kasdienybę bandžiau fiksuoti pats dalyvaudamas miesto gyvenime, kasdien vaikščiodamas tomis pačiomis gatvėmis iš namų į redakciją, iš redakcijos į Filharmoniją ar parodas. Štai kodėl šioje knygoje tiek daug vaizdų iš tuometinės Gorkio, dabar Pilies gatvės – toks buvo mano kasdienis maršrutas. O pakeliui – gyvenimo vyksmas, tipažai, jų santykiai.
Kiti fotografai to laikmečio žmones fotografavo paviljonuose, o aš ieškojau jų gatvėse. Tokiu būdu intuityviai ėmiau kurti dėliones – pasakojimus ne pavienėmis fotografijomis, bet jų grupėmis. Šitoks žanras Amerikoje vadinamas „fotoesė“ – tai ne reportažas ir ne filmas. Be jokios abejonės, tokiam pamatymui įtakos turėjo mano kaip muzikanto patirtis.
Buvau akylu stebėtoju, kuriam prieš akis vyksta įdomiausi kasdieniai siužetai. Pavyzdžiui, praeivių apžiūrima eglutė vitrinoje, jų santykiai mieste, spaudos kiosko gyvenimas, įvykiai prie parduotuvės... Scenovaizdis lieka tas pats, kadro komponavimas irgi tas pats, bet keičiasi personažai. Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, čia tik fiksuota banalybė – nieko daugiau. Bet čia jokio atsitiktinumo.
– Toks miestas, kasdienybė ir žmonės anuomet, spėju, nebuvo viešai rodomi parodose?
– Taip, mat čia per mažai optimizmo. Kai 1969 metais pasirodė pirmoji mano knyga „Senojo Vilniaus vaizdai“, joje leista publikuoti tik klasikinius miestovaizdžius, tačiau be žmonių. Knyga gavosi gan rūsti, o prasta to meto spauda, žiūrint iš dabarties perspektyvų, savotiškai atspindi to meto miesto apleistumą.
Pateikdamas medžiagą knygai, įtraukiau ir gatvės gyvenimą, tačiau spaudos komitete tai buvo kategoriškai atmesta. Matai, albumas buvo skirtas Tarybų Lietuvos 30-mečiui, tačiau gatvės scenos labai stipriai disonavo su tokia iškilme. Ekspertai žiūrėdami į šias nuotraukas, rodos, ir patys nustebo pamatę, kaip liūdnai atrodo miestas ir jo žmonės.
Buvau akylu stebėtoju, kuriam prieš akis vyksta įdomiausi kasdieniai siužetai.
– Prieš porą metų pasirodė dar viena jūsų Vilniaus fotografijų knyga „Fotorefleksijos: Vilnius 1990–2019“. Tai labai konceptuali knyga, kurioje per tris dešimtmečius tiriate dvi centrines sostinės gatves ir jose vykstančius pokyčius. Įdomu ir tai, kad dabarties fiksavimui imatės skaitmeninio fotoaparato, o juodai baltą fotografiją keičiate spalvota. Ar tokia forma padeda tiksliau įvardyti esamąjį laiką?
– Fotografuodamas aš dalyvauju gyvenime. Eidamas per miestą, matau tai, kas vyksta, o kamera man leidžia „užrašyti“ savo pastebėjimus. Tai mano autorefleksijos – vieni rašo dienoraščius žodžiais, o aš tai darau vaizdais.
„Fotorefleksijos“ – labai įdomi ir, sakyčiau, unikali knyga. Nieko panašaus dar nėra pas mus buvę. Šitokiam sumanymui mane išprovokavo Ernestas Parulskis, kuris pasiūlė vaizdais apmąstyti besikeičiantį miestą – labai nedidelę jo dalį – Gedimino prospektą ir kitą Neries pusę tarp Žvėryno ir Žaliojo tilto. Tokia yra šios knygos geografija. O kiek per tris dešimtmečius čia visko vyko... Iš tų vaizdų, fotografinių dėlionių, akivaizdžiai matyti, kiek transformacijų, metamorfozių išgyveno ne tik miestas, bet ir visa visuomenė.
Tiesa, čia net nebūtina ieškoti meninio vaizdo, tai – asmeniški įspūdžiai, užrašyti šviesa. Niekas man neužsakė tokios ekskursijos po permainų Vilnių – kol vaikštau ir matau, tol ir mąstau. Šiuo atveju fotografija man padeda reflektuoti dabartį.
Eseistinėje vaizdų sekoje galima matyti ir metaforų, ir ironijos, ir simbolių, ir asmeninių įžvalgų, subjektyvių pastebėjimų, ir aktualijų apmąstymų, ir akis badančio kičo. Tai kartu ir istorinė miesto kaita, ir subjektyvus požiūris į tai, ką matau. Tokius dalykus leidžia padaryti tik mažos kameros – jos nepastebimos, todėl galima pagauti unikalių dalykų.
Kai manęs klausia, koks yra tinkamiausias fotoaparatas, visada sakau, kad tas, kuris šią akimirką geriausiai jums leidžia apmąstyti šį laiką. Tai gali būti ir telefonas, ir paprasčiausias skaitmena. Fotoaparatas tik fiksuoja, bet pamatyti ir mąstyti turite jūs pats.
Beje, atsivertus abi šias knygas, akivaizdžiai matyti, jog žanrinius žaidimus, gatvės improvizacijas dariau jau jaunystėje, tęsiu tai ir dabar. Kai kas sako, kad naujaisiais laikais pradėjus fotografuoti spalvotai, pranyko fotografijos gylis, estetika, dvasia. Tačiau spalva nėra tik paletės dažas – tai dokumentas, kuris liudija kaitą, socialinį statusą, kasdienę aplinką. Spalva žymiai geriau atspindi mūsų laiką.
Tą patį galima pasakyti ir apie nespalvotą fotografiją sovietmečiu. Tuomet nebuvo tiek daug spalvų – absoliuti dauguma žmonių dėvėjo vienodo sukirpimo drabužius. Štai, pažvelkite į knygos „Fotografuota Vilniuje 1960–1970 metais“ viršelį – praeivis gatvėje su lengvu lietpalčiu ir niekuo neišsiskiriančia šukuosena. Ten galėčiau būti ir aš, tik gal 10 cm žemesnis (juokiasi). O dabar išėjus į miestą akys raibsta nuo įvairovės – drabužių, stilių, veidų, aksesuarų, iškabų, reklamų, automobilių... Visko yra labai daug ir visa tai yra apie mus ir šį laiką.
– Vis tenka jus ir dabar sutikti Gedimino prospekte ir dažniausiai – su fotoaparatu. Kokius užrašus sau apie miestą ir dabartį rašote šiandien?
– Kai kam gali atrodyti, kad tokie fotografavimai, kaip, pavyzdžiui, „Fotorefleksijose“, yra niekiniai, beverčiai. Juk čia nėra jokio meno... Bet kas tuomet nustato gyvenimo vertę? Kas gali pasakyti, kad štai šis pastatas, šis medis, šis žmogus yra vertingi? Žinoma, yra objektyvūs kriterijai – istoriniai, biologiniai ar dar kokie. Tačiau kokia yra gyvenimo, kokia šios dienos vertė? Sakyčiau, kad tai – asmeninė akimirka: yra ir štai, jau nebėra...
Dabar pasaulyje lyg ant mielių kyla autoarchyvų banga. Skaitmenos era leidžia sureikšminti ir apmąstyti tai, kas anksčiau, rodos, buvo nutylėta, neįdomu, įprasta – tai kasdienybė ir jos praeinamumas.
Man niekada nebuvo įdomu daryti tai, ką jau dariau – nekenčiu klišių ir savęs paties tiražavimo. Mano matymas ir mąstymas keičiasi su bėgančiu laiku ir atspindi asmeninį santykį su tuo, kas vyksta. Štai kodėl ir mano fotografija – vis kitokia ir kitaip.
