Tuo metu, kai jos bendraamžiai savo objektyvus nukreipė į kasdienybės mažmožius bei buities detales, V.Bubelytė savo namuose ėmė kurti renesansiškas mizanscenas, spektaklius, kuriuose pati buvo ir viską fiksuojantis autorius, ir personažas.
„Išsinerti iš bet kokių socialinių bei kultūrinių stereotipų ir kurti savąjį monospektaklį“ – šitaip menininkė įvardija žymiausios savo autoportretų serijos kūrimą tiek sovietmečiu, tiek ir šiandien. Ir nors gyvenimo aplinkybės beveik dviem dešimtmečiams ją buvo atitraukusios nuo aktyvios kūrybinės veiklos ir panardinusios į spaudos fotografiją, šiandien V.Bubelytė džiaugiasi laisve žaisti naujų personažų gyvenimus ir pasakoti nesibaigiančias jų istorijas.
– Kalbamės jūsų namuose. Ar gerai suprantu, kad čia ir gimsta jūsų fotografijos?
– Taip, tai ir mano namai, ir dirbtuvė, ir scena kartu. Pirmuosius darbus taip pat kūriau savo namuose – komunalkėje, kur turėjau presuoto kartono lakštais atskirtą 3,5 x 2,5 metrų asmeninę erdvę. Tinkuotos kambario sienos, tradicinių raštų parketas, veidrodis, kartono lakštai, baltas audeklas – tokia buvo pirmoji mano scenografija.
Prisipažinsiu, mano kūrybos procesas kiek keistokas.
Mėgstu dirbti namuose – niekas neblaško, turiu galimybę susikaupti ir man tai patinka. Prisipažinsiu, mano kūrybos procesas kiek keistokas. Būna, sugalvoju temą, mąstau, kaip mintį paversti vaizdu. Kartais tai užtrunka. Ir staiga pajuntu, kad štai jau atėjo, dabar žinau, kaip reikia daryti. Ir jei nepulsi iškart įgyvendinti, viskas dings, ištirps. Arba dabar, arba niekada. Uždelsk ir nebeliks to jausmo, vidinės nuojautos kaip daryti. Idėja be emocijos – tuščia. Žinoma, viską galima mechaniškai užfiksuoti, bet tai tebus nuogas faktas. Tačiau man to maža. Kūrinys turi plėsti, o ne siaurinti tikrovę.
– Susikūrėte sau laisvę kurti nepaisant jokių išorinių aplinkybių – scenografija, fotografas ir modelis visada yra po ranka.
– Per keturis dešimtmečius įpratau dirbti viena, todėl nematau jokio reikalo į šį man pačiai vientisą ir intymų procesą įtraukti ką nors iš šalies. Abejoju, ar kitas žmogus suvaidintų tai, ko man reikia.
Aš puikiai susišneku su savo modeliu, nors ji ir ne visada paklūsta režisierei. Sugalvoju viena, o improvizuojant vyksta kitaip, atsiranda naujų niuansų. Tačiau tai ne visada blogai. Kartais personažas nustebina režisierę. Man tai savotiškas žaidimas. Beje, per pastaruosius trejus metus, turėdama užtektinai laisvo laiko, padariau daugiau nei per trisdešimt metų. Ir tam, kad įgyvendinčiau savo idėją, nereikėjo išeiti iš namų.
Kūrinys turi plėsti, o ne siaurinti tikrovę.
– Lyginat su dabartiniais skaitmeninės fotografijos laikais, vėlyvuoju sovietmečiu fotografavimas nebuvo toks populiarus. Kita vertus, tai nebuvo ir kažkas labai prabangaus: fotoaparatai, juostos, fotopopierius įperkami, o galimybė savo rankomis atsispausti nuotrauką – labai intriguojanti ir smagi pramoga. Kokia buvo jūsų pažinties su fotografija istorija?
– Mano dėdė buvo fotografas mėgėjas, fotografuodavo savo gimines, mus, vaikus, – mane, mano seserį ir pusbrolį. Atsimenu, kaip vakarais jis aklinai uždengdavo kambario langą, išjungdavo šviesas ir darydavo nuotraukas čia pat kitiems šeimynykščiams ramiai miegant lovose. Tai nebuvo dažnas įvykis, bet aš visuomet dalyvaudavau sėdėdama šalia ir stebėdama šią alchemiją. Kartais dėdė leisdavo iš ryškalų ištraukti nuotrauką ir įmerkti į fiksažą. Labai džiaugdavausi tokiu pasitikėjimu. Tai buvo mano pirmoji pažintis su fotografija.
Vėliau, pamenu, sykį namuose radau dumplinio fotoaparato objektyvą ir man baisiai parūpo pažiūrėti, kas slepiasi jo viduje. Ir neatsiklaususi dėdės jį išardžiau. Diafragmos lapeliai išbyrėjo, o sukišti atgal – nemoku. Tuomet išmontuotą objektyvą paslėpiau toliau nuo akių, mat bijojau gauti pylos. Mane išgelbėjo tai, kad namuose kaip tik vyko remontas ir objektyvo dingimas buvo nurašytas šioms aplinkybėms.
Tiesą sakant, buvau smalsi mergiotė – man visada rūpėjo kišti nagus ten, kur negalima. O ir mūsų kiemas buvo berniokiškas: duodavomės po kiemus, laipiodavome tvoromis, karstydavomės medžiais, o žaidžiant kvadratą ar kokius jėgos žaidimus, niekas nežiūrėjo mergaitė ar berniukas – pliekdavomės iš visų jėgų. Taisyklės visiems buvo vienodos. Tas berniokiškumas, matyt, ir išliko manyje.
Pamenu, vėlesniais metais atsirado testų, kurie įvertindavo, kiek žmoguje yra moteriškumo ir kiek vyriškumo. Žinoma, rimtai į tai nežiūrėjau, bet... man visada išeidavo po lygiai... (juokiasi). Gal todėl vieno bičiulio juokais mestelėtą komplimentą „Tu geras bičas, Violeta“ priėmiau ir gerokai nustebusi, tačiau pagalvojusi – ir kaip dalį tiesos. Nežinau, ar tai lemia prigimtis, ar gyvenime susiformavęs charakteris. Išties, matyt, svarbūs abu veiksniai: gimdami mes atsinešame programą, kurią paskui gyvenime, gal ir nesąmoningai, pildome veikiami aplinkybių.
– Ar dėdė jus ir išmokė fotografuoti?
– Taip. Paaiškino, kas yra fotoaparatas, kaip veikia, kokie ekspozicijos nustatymai, kaip įdėti juostelę. Paauglystėje pradėjusi lankyti jojimo mokyklą šalia Žalgirio stadiono, į treniruotes, neatsiklaususi dėdės pasiimdavau ir jo fotoaparatą „Zorkij“. Matydamas mano susidomėjimą, galiausiai jį man atidavė. Šia kamera aš ir padariau pirmąsias savo menines fotografijas.
Jojimas man davė daug pamokų, kurios pravertė tiek gyvenime, tiek ir kūryboje.
– Nieko sau – jojimo būrelis? Šiandien tokia veikla asocijuojasi su prabanga.
– Taip, bet anuomet mes eidavome ne tik pajoti. Tai buvo sporto mokykla. Prabangos tais laikais nebuvo. Trūko inventoriaus: balnų, kamanų, neturėjome jojimo aprangos. Mes rūpindavomės žirgais, reikėjo ir šakėmis pasidarbuoti – valydavome jų gardus. Čia išlikdavo tik mylintys žirgus ir užsispyrę, ne lepūnėliai. Dauguma buvo iš vadinamųjų prastų šeimų. Gal todėl ir pritapau čia – kitaip nei mokykloje.
Jojimas man davė daug pamokų, kurios pravertė tiek gyvenime, tiek ir kūryboje. Gali labai mylėti žirgus, bet jei bijosi, nedrįsi ar nesistengsi– nieko nebus. Senieji raiteliai sakydavo: „Jeigu tu nejosi ant žirgo, tuomet jis jos ant tavęs“. Žirgas – ne šuo, prieš tave uodegos nevizgins. Štai kodėl būtina parodyti, kas yra padėties šeimininkas, o kartu ir atrasti ryšį su žirgu. Ir jei pradėjai daryti – stenkis padaryti tai kaip įmanoma geriau. Nesigręžiok į šalis ir nezyzk, kad neišeina. Pamenu, vienu metu man nesisekė „susitarti“ su savo žirgu. Kai vyresniam raiteliui dėl to pasiguodžiau, jis pasakė: „Tai ką tu ant to žirgo veiki? Nepatinka, lipk žemėn ir eik namo.“ Man tai buvo labai gera pamoka: jei pradėjai – stenkis užduotį atlikti taip gerai, kiek pajėgi šiandien.
Šias treniruotes pas trenerę Judrą Kašariną lankiau aštuonerius metus. Tačiau ir paskui gyvenime prie žirgų vis sugrįždavau. Tai visiškai kitas ir man labai artimas pasaulis.
Menas mane traukė – matyt, vidinėje programoje įrašyta, jog esu pusiau sportininkė, pusiau menininkė.
– Kokie jūsų gyvenimo planai buvo baigus mokyklą?
– Kad didelių planų neturėjau. Dar pradinėse klasėse svaičiojau apie dailę, bet kai klasiokė pasakė, kad menininkai žmonėms jokios naudos neduoda, tik susigėdau ir nieko nebesakiau. Tačiau menas mane traukė – matyt, vidinėje programoje įrašyta, jog esu pusiau sportininkė, pusiau menininkė. Bet apie žirgus ir jojimą aš šį bei tą nutuokiau, o apie meną neturėjau jokio supratimo. Man tiesiog tai buvo smalsu.
Kita vertus, gyvenome labai skurdžiai, todėl nebuvo galimybių mokėti nei už piešimo pamokas, nei už priemones. Ką tuomet daryti? Nežinau, gal ir buvo kitų variantų, bet jau tada svarsčiau – o ką aš veiksiu pabaigusi studijas? Darysiu tai, ko nemėgstu? Su aukštuoju, bet be jokio džiaugsmo? Tokia perspektyva man neatrodė priimtina. Beje, tolimesniame gyvenime ne kartą susidūriau su iškreiptu žmonių mąstymu: „Jūs nebaigusi aukšto mokslo, tik mokyklą? Eeeee...Ooooo...o atrodo, kad baigusi...“ Ir iškart matai, kaip tavimi nusiviliama ir ritiesi žemyn jų akyse. Nors išties juk čia nieko bendra su tavimi nėra – tai paprasčiausias etiketės klijavimas ir susikurtų įvaizdžių griūtis.
Po mokyklos baigimo negalėjau sėdėti namiškiams ant sprando ir nuolatos klausytis priekaištų, kad esu nei šiokia, nei tokia, tad pradėjau ieškotis darbo. Šiek tiek dirbau žirgų prižiūrėtoja toje pačioje sporto mokykloje, kuri tuomet jau buvo persikėlusi į Belmontą. Paskui – Kurortų tarybos tiekimo bazės sandėliuose. Vėliau – Buitinio aptarnavimo ministerijos Skaičiavimo centre, kur su perforatoriumi skylutes kortelėse bedžiojau. O barškėjimas, o triukšmas! Po kiek laiko už gerą darbą mane pervedė į didžiulę patalpą prie skaičiavimo mašinos „Minskas 32“. Ką aš ten dariau – tiksliai negaliu paaiškinti (juokiasi). Darbas vyko trimis pamainomis ir po trečios naktinės pamainos nelabai suprasdavau, kas aš esu.
– Ir jokios kūrybos?
– Jokios... Po kelių mėnesių patyliukais svarstant, ar jau ne laikas sprukti iš to skaičiavimo centro, vieną dieną sutikau savo klasiokę ir kiemo draugę Audrą Baranauskaitę, kuri pasakė, kad fotografas Julius Vaicekauskas ieško laborantės. Žinoma, aš ilgai mykiau, kad nieko apie meną nesuprantu, tačiau jau truputį mokėjau fotografuoti ir toks darbas intrigavo. Tad, Audros įkalbėta, leidausi į šią avantiūrą neturėdama ko prarasti.
Pamenu, kai savo bendradarbėmas iš Skaičiavimo centro užsiminiau, kad einu dirbti pas menininką, jos išsigandusios ėmė mane atkalbinėti ir raginti likti savo vietoje. Suprask, visi menininkai – kiaulės ir atsarga gėdos nedaro... O man buvo smalsu pamatyti, kaip jie gyvena – patirti, suprasti ir išgyventi tai savo kailiu.
Taip 1980 metais atsidūriau fotomenininkų kompanijoje. J.Vaicekausko studijoje ryškinau juostas, spausdinau nuotraukas ir jas retušavau. Tai buvo mano pirmoji praktika. Užsakymų netrūko, uždarbis – geras, o laisvė – absoliuti.
Žinoma, netrūko ir baimės – juk buvau mergelė nuo arklių ir perforatorių peršokusi į fotografiją. Aš žinojau, kas yra arklininkai, sandėlininkai, darbininkai ir kaip su jais kalbėtis. O čia – visiška nežinia. Todėl iškart gavau „tyliosios“ pravardę, nes sėdėdavau ir klausydavau, apie ką ir kas kalbama. Šitaip bandžiau susivokti kontekste.
Didžiausia šventė būdavo tuomet, kai į laboratoriją užsukdavo Algimantas Kunčius ir „atlikdavo“ nuostabius rečitalius apie fotografiją, filosofiją, meną, literatūrą. Aš tik nebyliai klausydavausi gerdama į save visus jo žodžius.
O kai pirmą kartą nuvykau į Nidos festivalį, man staiga atsivėrė nuostabi fotografijos įvairovė – nuo klasikinės iki modernistinės. Čia susipažinau su savo amžiaus fotografais, su jų darbais, kurie man buvo labai įdomūs. Taip pat Fotomeno draugijoje buvo labai gera biblioteka – vartydavau tuos albumus bei katalogus ir bandžiau užčiuopti fotografijos meno esmę.
Nors reportažo daryme neturėjau jokios patirties, tačiau čia pravertė ankstesnės jojimo pamokos – tarsi turėjau lipti ant nepažįstamo žirgo ir joti.
– Ir tais pačiais 1980 m. jūs jau debiutavote parodoje kartu su tokiais modernistais kaip Vytautas Balčytis, Alfonsas Budvytis, Remigijus Pačėsa, Algirdas Šeškus. Kokius darbus pati rodėte?
– Tuomet aš buvau dar labiau arklininkė, nei menininkė, todėl rodžiau žirgus. Prieš keletą metų Niūronyse, Anykščių rajone, buvusiame kolūkyje, prof. Petras Vasinauskas įkūrė Arklio muziejų. Vasaromis studentai iš Kauno veterinarijos instituto čia leido laiką privalomose darbo ir poilsio stovyklose. Jie padėjo įrengti muziejų, rūpinosi aplinka, prajodinėdavo žirgus, bastydavosi po pievas, maudydavosi Šventojoje, važiuodavo arkliais į Anykščius maisto pirktis, žodžiu, smagiai leido jaunas dienas. Dalį jų pažinojau dar iš jodinėjimo laikų Vilniuje. Sykį jie pakvietė mane atvykti pasisvečiuoti.
Taip jau sutapo, kad tuo metu P.Vasinauskui šovė į galvą mintis surengti parodomąją kelionę arkliais su muziejinėmis bričkomis, kalamaškomis, gurguolės vežimu bei karietomis po Anykščių apylinkes. Tokiu būdu jis norėjo pareklamuoti Arklio muziejų. Pasivadinę „Niūronių kaubojais“ gerą savaitę žvangėjome vieškeliais po tą kraštą užsukdami į Kupiškį, Pasvalį, Biržus bei mažesnes gyvenvietes ir kaimus. Profesorius buvo žinomas veikėjas, todėl kolūkių pirmininkai labai stengdavosi mūsų karavaną pasitikti iškilmingai – su kalbomis, muzika ir vaišėmis.
O aš buvau šios ekspedicijos metraštininkė – turėjau visa tai įmažinti fotojuostoje. Šitaip ir susidarė kelionės fotopasakojimas, su kuriuo ir debiutavau. Nors reportažo daryme neturėjau jokios patirties, tačiau čia pravertė ankstesnės jojimo pamokos – tarsi turėjau lipti ant nepažįstamo žirgo ir joti. Šitaip ir nujojau iki parodos... Beje, čia, kaip toje pasakoje apie dvylika brolių ir sesytę Elenytę – buvau viena mergina tarp dvylikos debiutantų vaikinų.
– Tai labai įdomi ir nevienareikšmiškai tema. Lietuvos fotomeno draugijos kūrėjai, kurių absoliuti dauguma buvo vyrai, šiandien kartais yra kaltinami moterų diskriminacija, sąmoningu jų darbų nerodymu, nepublikavimu kataloguose ir pan. Kaip jūs pati matėte šią situaciją?
– Manau, vyrai čia niekuo dėti. Fotografuojančių moterų tada buvo labai nedaug. Mano kartos kompanijoje buvo Milda Drazdauskaitė, aš, dar viena kita, kurios kažkaip tyliai išnyko iš fotomeno sferos. Pati diskriminacijos jokios nejutau, atvirkščiai, sulaukdavau dėmesio ir patarimų.
Kodėl buvo mažai fotografuojančių moterų? Mano manymu, tai galėjo lemti ilgas kūrybinis procesas: reikėjo suvokti ekspozicijos niuansus, išmokti valdyti aparatą, nustatyti ryškumą, atskirti objektyvus bei jų panaudojimą, sugalvoti, ką fotografuoti ir tai – tik pirmas etapas. Toliau – tamsus kambarys ir juostelių ryškinimas, nuotraukų spausdinimas – ir vėl patamsyje. Esu bandžiusi ne vienai merginai paaiškinti fotografavimo pradmenis, tačiau jos mesdavo tai vos man prabilus apie išlaikymą ir diafragmą. Gal joms pritrūkdavo kantrybės, užsispyrimo, gal pačių moterų neryžtingumas, bailumas pakišdavo koją. Tad jei koks fotografas būtų norėjas užsiimti diskriminacija, pirma būtų turėjęs gerokai pavargti ieškodamas aukos.
Na, o aš, būdama tyliai įžūli, galiausiai atsidūriau Fotomeno draugijos administracijoje ir čia išdirbau beveik dešimt metų. Tai buvo labai geras ir įdomus laikas. Turėjau ne tik stabilų uždarbį, smagią kompaniją, bet ir kūrybos laisvę.
– Į kūrybą atėjote tuo metu, kai čia jau buvo įsitvirtinusi vyresnioji karta, padėjusi pamatus Lietuvos fotografijos mokyklai bei jos kūrybos principams. Savo objektyvus jie dažniausiai nukreipė į kaimą, savo vaikystės aplinką bei išeinančius tipažus. Koks buvo jūsų kartos santykis su šia, dabar, sakytume, klasikine fotografija?
– Aš esu miesto, asfalto vaikas, todėl nejaučiu jokių sentimentų kaimo romantikai. Pamenu, buvau jau vienuolikos, kai mama nusivežė į kaimą ir man ten visiškai nepatiko: visur pilna karvių „blynų“, šienas duria, aplinkui smirda. O kur mano miesto kiemai, tvoros, tarpuvartės? Nėra, aplinkui tik Pakruojo rajono lygumos, nėra net kur įlįsti... Ne, tai visiškai ne mano pasaulis.
Na, o grįžtant prie jūsų klausimo... Nepaisant to, kad su kaimu neturėjau nieko bendra, tačiau tai neprieštaravo mano požiūriui į vyresniosios gvardijos darbus. Fotografijoje buvau visiškai žalia, viskas buvo įdomu, todėl juos priėmiau tokius, kokie jie ir buvo. Kodėl būčiau turėjusi jiems prieštarauti? Bet Nidos festivalyje pamačiusi savo kartos fotografų darbus, supratau, kad galima matyti ir visiškai kitaip. Tai buvo ne maišto, bet lygiagrečiai einantis kelias.
Beje, sklando ir dar viena istorijos versija, kad vyresnieji engė, cenzūravo ir diskriminavo ne tik moteris, bet ir jaunuosius modernistus. Tačiau abejoju ir tuo. Na, bent jau pati nesu to patyrusi.
Aš dirbau Fotografijos meno draugijoje ir žinau, kaip būdavo sudarinėjamos nuotraukų kolekcijos parodoms bei salonams užsienyje. Gavus kvietimą, būdavo skambinama visiems Draugijos nariams ir jie kviečiami pateikti savo darbus. Vieni atnešdavo, kiti – ne. Tuomet tekdavo skambinti antrą, trečią, penktą kartą ir vis priminti, tempti, prašyti... Kažkas pamiršdavo, kažkas tingėdavo, kažkam išvis tai mažai rūpėjo.
Sutkus reguliariai liepdavo pildyti Draugijos fondus ir užpirkdavo ne tik vyresniųjų, bet ir jaunesniųjų fotografų darbus sakydamas, kad reikia remti ir jaunimą.
Žinoma, buvo rengiamos ir proginės parodos, kur nuogų žmonių arba kasdienybės objektų nereikėjo: čia buvo laukiama dainų švenčių, smagių darbininkų, rūkstančių kaminų... Toks buvo laikas, reikėjo drakonui į nasrus atiduoti duoklę. Bet ją atidavus galėjai daryti tai, ką norėjai. Tačiau užsienio parodoms buvo atrenkama tiek klasikinė, tiek ir moderni fotografija.
Maža to, Antanas Sutkus reguliariai liepdavo pildyti Draugijos fondus ir užpirkdavo ne tik vyresniųjų, bet ir jaunesniųjų fotografų darbus sakydamas, kad reikia remti ir jaunimą. Jis žiūrėjo labai toliaregiškai: gal tam laikui modernistinė stilistika ir nebuvo labai tinkama, tačiau fonduose tai turėjo išlikti.
– Tuo metu Lietuvos dailėje vyko tai, kas buvo pavadinta „tyliuoju modernizmu“. Tačiau panašios tendencijos buvo ir literatūroje bei muzikoje. O pažvelgus į jūsų kartos darbus, akivaizdžiai matyti, kad ir čia atėjo karta su visiškai kitokiu matymu, kita estetika bei meno samprata. Įdomu, kaip pati įvardytumėte, kuo jūsų karta buvo kitokia?
– Kad ir kaip banaliai tai nuskambėtų, tačiau mes išties buvome kita karta, su visiškai kitokiu mąstymu ir kitokia patirtimi. Mūsų pirmtakai – pokario vaikai. O mes – post hipiai, pasinėrę į džiazą, roką ir alternatyvią muziką. Ištremti ar pasodinti už kūrybą jau niekas mūsų nebegalėjo, matyt, todėl ir turėjome daugiau drąsos ir įžūlumo.
Fotomeno draugijos kūrėjai – Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, iš dalies Algimantas Kunčius – daugiausia fiksavo tai, ką apibendrintai galima būtų pavadinti „savojo laikmečio portretu“. Žmonės, jų kasdienybė, aplinka, santykiai – visa tai fotografams buvo svarbu dokumentuoti ir įamžinti. Tam tikra prasme jie tai priėmė kaip savo misiją, tarnystę. Fotografai daug keliavo po Lietuvą, sugalvoję kokią temą, stengėsi ją atskleisti kaip įmanoma plačiau ir išsamiau. Žinoma, tai nebuvo vien tik grynoji dokumentika, socialiniai reportažai. Jie sugebėjo užfiksuoti ir žmonių emocijas, vidines buvimo struktūras. Tačiau pirminė programa – išsaugoti savo senelių ir tėvų praeinantį laiką.
Žinojome, kokiame liūne gyvename, todėl ir prisigalvodavome pramogų, kad gyvenimas būtų šviesesnis.
O mūsų laikmetis jau turėjo kitą veidą. Jaunajai kartai rūpėjo ne kitų praeinantis laikas, o mūsų pačių buvimas. Be abejo, mus veikė to laikotarpio atmosfera – brežnevizmo liūnas. Sėdėdami virtuvėse juokdavomės iš viso šio spektaklio absurdiškumo sakydami, kad Brežnevas neabejotinai gyvens amžinai, o mums teks prasimanyti kokių nors linksmybių.... Ironijos, sarkazmo ir juoko niekas iš mūsų negalėjo atimti. Žinojome, kokiame liūne gyvename, todėl ir prisigalvodavome pramogų, kad gyvenimas būtų šviesesnis.
– Kai jūsų bendraamžiai savo objektyvus nukreipė į „banalius“ kasdienybės objektus, jūs – į save pačią. Kaip tai nutiko?
– Po žirgų ėmiausi fotografuoti kiemus, miesto fragmentus, kasdienybės detales ir netrukus užstrigau. Jutau, kad tai kažkas pasiskolinta iš kitų, o juk kuriančiam žmogui visada norisi padaryti taip, kad būtų aišku – štai čia yra mano. Nuo nieko nenusižiūrėta, nenukopijuota, nepavogta, bet išjausta.
Nieko neišmaniau apie akto kūrimą, bet man labai parūpo tai išbandyti. Ir padaryti savaip. O kaip – dar nežinojau.
Tuo metu jau dešimtmetį žurnalas „Nemunas“ spausdino fotoaktus. Jų taip pat galėjai pamatyti ir Lietuvos bei užsienio fotografijų parodų kataloguose. Su tam tikromis išlygomis, per daug nemojuojant ir nešaukiant, akto žanras buvo leidžiamas. Įprastai čia buvo vaizduojama jauna panelė romantiškoje gamtos apsuptyje: vėjas plaukuose, merga laukuose... Viskas gražu ir aišku: forma, šviesa, linijos, šešėliai. Ir švelni erotika. Toks šio žanro kanonas.
Nieko neišmaniau apie akto kūrimą, bet man labai parūpo tai išbandyti. Ir padaryti savaip. O kaip – dar nežinojau. Kai apie tai užsiminiau J.Vaicekauskui, jis sureagavo paprastai: „Iš pradžių išmok fotografuoti apsirengusius žmones.“ Toks atsakymas manęs visiškai netenkino ir neatmušė noro pamėginti.
Sykį vienos bičiulės iš jojimo dienų paprašiau man papozuoti. Dabar tai prisiminus apima juokas, nes nei fotografė žinojo, ko jai reikia, nei pozuotoja – kur rankas ir kojas dėti. Improvizavome Renesanso tapybos – kurią jau tuomet labai mėgau – dvasioje, pasitelkdamos baltas paklodes ir iš spintos išluptą veidrodį. Taip mes ir pažaidėme, pafotografavau... Galiausiai, kai draugė išėjo, aš jutau būtinybę tai dar pratęsti. Tuomet ir įlipau į kadrą. Tai buvo visiškas eksperimentas – padarysiu, o tada pažiūrėsiu, kas iš to išeis... Na, ir „prisidirbau“... (juokiasi)
Psichiatras tame ieškotų nukrypimų nuo normų, vaikystės traumų ar užslėptų kompleksų. Tačiau man pačiai tai paprasčiausiai buvo įdomu.
– Kaip jūs pati sau paaiškinote tai, ką tuomet darėte?
– Tenka pripažinti, kad nuėjau labai slidžiu keliu. Koks nors psichiatras tame ieškotų nukrypimų nuo normų, vaikystės traumų ar užslėptų kompleksų. Tačiau man pačiai tai paprasčiausiai buvo įdomu.
Tie pirmieji autoaktai – grynas eksperimentas ir ieškojimai. Nei sau, nei kitiems tada negalėjau paaiškinti savo kūrybos, man trūko žinių ir informacijos. Dariau intuityviai. Mokėjau jausti, bet paaiškinti, ką ir kodėl darau – ne. Fotografijoje man, visų pirma, rūpėjo dvasia, o ne tik kūnas ir graži poza. O kaip kitam, pozuotojui, nupasakoti savo jausmą, kaipo žodžiais įvardyti, ko man reikia? Šito aš nežinojau. Maža to, prieš keturiasdešimt metų apsinuoginti prieš kamerą reikėjo turėti įžūlumo – o kur tokių galėjau rasti? Tad gerai, kad po ranka pasitaikiau pati (juokiasi).
Žinoma, buvo ir gerokai pragmatiškesnių niuansų. Juk butas buvo bendras, o mano buveinė – atitvertas kambario ketvirtadalis, kuriame trūko vietos man pačiai apsisukti, o ką jau kalbėti apie renesansines pozas... Pozuotojų nepažinojau, bohemiškų draugų neturėjau. Tad visa tai sudėjus pamatai, kad tokia kūryba atsirado ne iš kokių neurozių, o iš paprasčiausio neturėjimo. Ir, žinoma, noro padaryti savaip.
Štai dar keli žodžiai apie tradicinį akto žanrą, kuris tuomet vyravo Lietuvoje. Kokiais žodžiais galima būtų apibūdinti tas mergeles, gulinčias pievose ar laukuose? Romantika su trupučiu erotikos, tiesa? Na, ir tuo viskas pasakyta. Tie modeliai gražūs, bet tušti, jie neturi charakterio, individualybės, jausmo. Guli ir tiek. Kartais pabėgioja, pašokinėja. O kas ji yra, ką mąsto, ką jaučia – visiškai nesvarbu. Tokia yra šio žanro specifika, jo tikslas – parodyti kūną. Tuo tarpu man reikėjo daugiau nei tik kūnas, daugiau nei tik erotika, daugiau nei vien forma. Man reikėjo minties.
1981 metų rudenį pirmuosius dešimt darbų iš ciklo „Veidrodis“ parodžiau Nidos festivalyje. Darbuose sąmoningai nerodžiau savo veido – dėl šventos ramybės. Tačiau dar tais pačiais metais nuėjau iki galo – juk kiek gi gali žmogus būti be galvos (juokiasi).
– Skirmantas Valiulis į aktų fotografijas siūlė žiūrėti kaip į visuomenės demokratiškėjimą. Tačiau viena yra Rimanto Dichavičiaus, Romualdo Rakausko ar Vitalijaus Butyrino romantiški merginų aktai gamtoje ir visiškai kas kita jūsų darbai, kuriais, peržengėte visas leistinas to meto moralės ir elgesio ribas. Jūs apnuoginote save – tai turėjo sukelti šoką.
– Savo fotografijas kūriau pamažu niekam per daug nelįsdama į akis ir nieko neaiškindama. Per metus padarydavau apie 10 parodinių darbų, tikrai ne daugiau. Žinojau, kad nėra reikalo tų darbų visur kaišioti, nes kaipmat sulaukčiau kaltinimų paleistuvyste, pornografija, nepadorumu. Štai kodėl šiuos darbus rodžiau išimtinai artimiausiems draugams bei kolegoms. Fotomeno draugijoje šiuo klausimu buvo absoliuti tolerancija. Šitiek dėmesio man visiškai pakako.
Menas be įžūlumo yra nuobodus.
Beje, gerokai vėliau, iš bičiulės, dirbusios „Komjaunimo tiesoje“, esu gavusi laišką, kurį po 1989 metų parodos į redakciją atsiuntė trys „susipratusios“ pilietės. Nežinau, ar jos matė pačią parodą ar tik anonsą televizijoje, bet pasakyti tikrai turėjo ką. Laiškas buvo parašytas griežtu tonu ir skambėjo šitaip: „Kokiu vardu tave pavadinti begėdiška žmogysta nuoga visiems išsistatančia. Visos Lietuvos moterims gėdą užtraukei. Nejaugi esi nuogų viešųjų namų vedėja. Kas gali eiti į jūsų parodą! Tik paleistuviai, paaugliai, alhokolikai ir huliganai“. Šitaip aš ir sužinojau visuomenės nuomonę apie savo kūrybą.
Žinoma, anuomet nugirsdavau kalbų, kad, suprask, apsinuogindama ir save visiems demonstruodama Bubelytė vyro ieško, bet juk tai juokinga. Aš tiesiog dariau ką jutau, o kas ką apie tai galvoja ar sako – man mažai rūpėjo. Taip, tai buvo įžūlu ir man tai patiko. Menas be įžūlumo yra nuobodus.
Svarbu ir dar vienas dalykas. Jei kuri ir bijai kitiems parodyti, kokia tuomet viso to prasmė? Jei jauti, kad tau pavyko pasakyti tai, ką norėjai, kodėl turėtum tai slėpti stalčiuje? Padariau savo, visą širdį sudėjau – imkite ir žiūrėkite... Buvau šimtu procentų tikra, kad tai ne blefas. Gal todėl jaučiausi tvirtai. Tai, matyt, dar viena pamoka, išmokta iš varžybų su žirgais – jei pradėjai, daryk viską ką gali geriausio. Pavyks, nepavyks – tai jau kita problema. Bet šitokiu būdu pamatai savo pačios galimybes šiandien. Tuomet atsispirdama nuo šios patirties, gali eiti toliau, nes jau žinai savo silpnąsias, o kartu ir stipriąsias vietas.
Buvau šimtu procentų tikra, kad tai ne blefas. Gal todėl jaučiausi tvirtai.
– Meno kritikai žvelgdami į jūsų ciklą dažnai kartoja, kad tai savęs fiksavimo bei tyrinėjimo aktas. Įdomu, ar toks jūsų kūrybos apibendrinimas jums pačiai atrodo tinkamas?
– Ne, mane tai erzina, nes tai visiškai ne apie mano darbus. Aš netyrinėju ir nefiksuoju savęs – nesu anatomijos vadovėlio iliustratorė. Kuriu kitą realybę, neidentifikuotus personažus įvairiose būsenose. Juk aktoriui scenoje nusimetus drabužius niekas nepriekaištauja, jog jis žiūrovams rodo savo kūną. Visi priima tai kaip personažo vaidmenį. Savo darbuose aš taip pat kuriu personažus, kurie gyvena savo, o ne mano gyvenimu.
Arba paimkime literatūros pavyzdį. Jei romane arba poezijoje rašytojas kalba savo vardu – ar tai jau priimame kaip autobiografiją? Ne. Bet kai nuotraukose fotografė ir modelis yra tas pats asmuo, vadinasi – „ji fiksuoja save“. Maža to, jei tas žmogus be drabužių, tuomet vienintelis paaiškinimas – čia fiksuojamas nuogas kūnas. Ir toliau nė iš vietos...
Esminė tokio mąstymo problema yra ta, kad įsikibus laikomasi tradicinės fotografijos sampratos – fiksavimo. Čia atkreipiamas dėmesys į mano darbo metodą, tačiau nuošalyje paliekamas rezultatas, idėja. Žinoma, fotografijoje būti ir autoriumi, ir pozuotoju – nėra įprastas reiškinys. Tuo tarpu stereotipai labai gajūs. Tačiau šitaip mąstant visiškai pamirštamas autofikcijos žanras.
Aš sutinku, kad fotografijos savybė išties yra fiksuoti. Tačiau tai – tik pirminis veiksmas. Juk net ir dailininkas piešdamas fiksuoja tai, ką mato, ką jaučia, ką galvoja. Tad šia prasme, tarp fotografijos ir dailės nėra esminio skirtumo. Sakysite dailininkas teptuku perkeldamas tikrovę ant drobės, kartu ją perkeičia, transformuoja. Bet juk lygiai taip pat elgiuosi ir aš, tik naujai tikrovei sukurti naudoju ne dailės, o fotografijos priemones.
Man šios nuotraukos yra labiau paveikslai, nei grynoji fotografija.
Tačiau man šios nuotraukos yra labiau paveikslai, nei grynoji fotografija. Nemoku piešti, bet emocijas galiu išreikšti mimika, judesiu, scenografija, santykiu su daiktais. Ir kai tokį jausmą „pagaunu“, kai jaučiu, kad galiu jį atkurti, suvaidinti, sužaisti, tuomet imu į rankas fotoaparatą. Kūnas yra mano teptukas. Ir nors jis pamažu dyla, tačiau jokio kito teptuko aš ir neturiu – piešiu tuo, kas yra po ranka. Tokiu būdu aš ir kuriu personažą, kuris jau gyvena savo gyvenimą.
Na, o jei aš tiesiog fiksuočiau, tai būtų tik „pagyvenusi boba įvairiausiose pozose“. Banalus, vulgarus selfis ir nieko daugiau.
– Jūsų darbuose slypi žavus paradoksas: nusimesdama drabužius jūs „apsivelkate“ personažu ir tokiu būdu nuogumas tampa kauke.
– Mėgstu paradoksus, absurdą bei ironiją. Tai ateina iš mano pačios gyvenimo patirties, kai žinai, kad nebūsi suprasta ir išgirsta, tuomet imi vaidinti. Anksti pradėjau skaityti knygas ir supratau, kad į tą pačią situaciją galima pasižiūrėti įvairiai. Galima raudant kartoti, kokia esu nelaiminga, bet galima ir ironiškai pajuokauti – „ak, kokios juokingos šios raudos“. Tai tiesiog skirtingas požiūris į tą pačią situaciją. Tad juokas ir ironija mane dažniausiai ir gelbsti nuo tikrovės absurdiškumo. Geriau pasišaipyti iš savęs, nei savęs gailėtis.
Personažą net vadinu „ji“ arba „jos“ – tai nėra man tapatūs asmenys.
Vis dėlto gaila, kad mano darbuose daugelis visų pirma mato mano nuogą kūną ir viskas. Tačiau aš pati niekados neidentifikavau, kad štai save fotografuoju, arba – matai, kaip dabar atrodau... Personažą net vadinu „ji“ arba „jos“ – tai nėra man tapatūs asmenys. Tai jos susipyksta, jos nesusikalba, jos rauda. Na taip, jos irgi yra moterys, turinčios mano veidą, tačiau ir tiek. Savo pačios istoriją aš jums pasakoju dabar savo žodžiais, tačiau nuotraukos – tai ne apie mane.
Tai įvardinčiau kaip vaidinimus prieš fotoaparatą. Juk būna vieno aktoriaus spektakliai, tiesa? Skirtumas tas, kad šiame teatre aš atlieku visus pagrindinius vaidmenis – esu ir fotografė, ir režisierė, ir aktorė, ir scenografė, ir apšvietėja, ir retušuotoja. Dirbant man pačiai smalsu pažiūrėti, kiek aš pajėgi dalyvauti toje savo pačios sugalvotoje situacijoje, perteikti mintį vaizdu. O dar įdomiau – ar galėsiu nustebinti režisierę, aktorę, fotografę.
Pamenu, viena garbaus amžiaus dama, niekaip nesusijusi su fotografija, po apsilankymo mano parodoje, padarė išvadą: „čia ne fotografija, čia – teatras! Taip, ji labai tiksliai pastebėjo – tai teatras.
– O santykis su pačiu kūnu, ar tai jus domina? Kūnas – kaip pirminis identiteto ženklas, savosios tapatybės topografija.
– Šlovė kūnui! Gėda kūnui! Mes tiek daug kalbame apie kūną, kad nebesuprantu, ar jis yra mūsų džiaugsmas, ar balastas. Tačiau man – tai tik pakuotė, tik priemonė. Kūnas skirtas tarnauti. Na, o nuogumas ar jo pridengimas fotografijose priklauso nuo siužeto, pasakojimo, o ne nuo mano įgeidžio apsinuoginti.
Truputį pavydžiu Graikijos eksperimentinio teatro režisieriui ir choreografui Dimitris Papaioannou, kuris į klausimą, kodėl jo spektakliuose daug nuogalių, gali atsakyti, jog jis užaugo šalyje kur nuogus žmones vaizduojančios skulptūros yra tūkstantmetės kultūros dalis ir tai jam natūralu. Bepigu jam, o ką daryti man? Beje, 2012 metais jo sukurtame spektaklyje „Primal Matter“ yra panašių detalių kaip ir mano darbuose, sukurtuose 1983 metais: fanera ir žmogaus santykis su šia plokštuma. Beje, mes labai mėgstame lyginti: „jos darbai panašūs į...“. Šiuo atveju reikėtų sakyti – „jo darbai panašūs į Violetos Bubelytės“.
Biblijoje sakoma, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai kuo tuomet netinkami mūsų užpakaliai?
Tuo tarpu mūsų požiūrį į nuogą kūną formavo ne tik sovietmečio ideologija, bet ir krikščionybė. Siela – didinga, o kūnas – gėdinga. Būtent jame slypi visas mūsų nuodėmingumas, nešvarumas ir aistros. Kūnas vertas tik paniekos, plakimo ir bausmės. Bet juk Biblijoje sakoma, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai kuo tuomet netinkami mūsų užpakaliai?
Bet jei pradėčiau fotografuotis apsirengusi, tai jau būtų kitas žanras. O dar svarbiau – abstraktus, mažai identifikuojamas personažas taptų konkrečiu asmeniu. Juk rūbai žmogui suteikia atpažįstamus bruožus, užklijuoja kultūrines bei socialines etiketes. Rūbai leidžia apsimesti kitu, pasislėpti.
Tuo tarpu nuogumas personažui suteikia laisvę – laisvę interpretacijai. Tas personažas išties yra niekas ir kartu bet kas. Viskas priklauso nuo žiūrovo vaizduotės, vidinio bagažo ir drąsos mąstyti.
Nuogumas personažui suteikia laisvę – laisvę interpretacijai.
– Fotografijos tyrinėtojai pabrėžia, kad žmogus ir jo atvaizdas fotografijoje yra skirtingi dalykai. Tuo tarpu mūsų visuomenėje – tai visiškai tapatu. Užtenka paminėti selfius, kurie vertinami kaip tikro, autentiško savęs demonstravimas. Tačiau prieš kamerą mes visi virstame personažais.
– Visiškai teisingai. Dirbdama spaudoje matydavau tą transformaciją: kol kalbiesi su žmogumi paprastai – viskas gerai, o tik pakeli fotoaparatą – smakras į priekį, veido raumenys įsitempia, pečiai susitraukia, akys prisimerkia. Žmogus mato, kad dabar jį fotografuos: pasąmonė tarsi jam sako – „reikia sprukti“, o kūnas – „į kurią pusę?“ ir ieško krypties... Jam ar jai nejauku, nes pats savęs nemato ir nežino, ar fotografas gražiai nufotkins. Žodžiu, visiškas stresas.
Fotografuodamiesi mes kuriame įsivaizduojamų savęs versijas. Jeigu norite – personažus iš geresnio savo gyvenimo. Juk jei tu gerai atrodai nuotraukoje, vadinasi, tu ir gražus, ir protingas, ir geras, ir laimingas, ir sėkmingas. Ir argi ne todėl fotografui yra priekaištaujama, kad jis blogai nufotografavo? Juk aš save matau visiškai kitaip, nei mato kitas. O selfis leidžia save pateikti tokį, kokio pats žmogus nori, t. y. sukurti sau pačiam patinkantį atvaizdą, kai už kameros nėra nieko, kas trikdytų pozavimą.
Tuo tarpu aš savo fotografijose juokiuosi iš visų šitų šablonų – kaip turi gyventi, kaip atrodyti, kaip jaustis. Iš jaunystės, grožio, lieknumo, pozityvaus nusiteikimo, sveiko gyvenimo kulto, iš noro pasirodyti geresniu, nei esi iš tikrųjų. Man visiškai nerūpi fotografijoje atskleisti savo pačios „nuostabaus ir nepakartojamo“ gyvenimo. Aš bandau parodyti buvimą čia, įvairias būsenas – ne tik gražiąsias ir tauriąsias, bet ir nepatogias, liūdnas, skausmingas. Šitokie – ne visada gražūs ir pozityvūs – nestandartinių mano personažų gyvenimai.
– Dabar jūsų fotografijos labai domina feministinių idėjų adeptes, kurios šiuos darbus iškelia kaip moters išsilaisvinimo pavyzdį, drąsą demonstruoti savo moteriškumą ir laisvę nuo bet kokių primestų socialinių vaidmenų. Kaip pati žiūrite į tokią savo kūrybos interpretaciją?
– Atvirai sakant, aš nežinau, kas šiandien yra feminizmas. Vis klausinėju, bet niekas man dorai to nepaaiškina. Anksčiau ši praktinė idėja buvo labai reikšminga – moters teisės į mokslą, nuosavybę, balsavimą, nepriklausomumą, darbą ir t.t. O apie ką tai dabar? Kad vyrai engia? Kad priekabiauja? Bet kodėl tuomet moteris apsisprendžia daugybę metų kęsti viršininko priekabiavimus ir kasdien drebant eiti į to žvėries irštvą? Juk jei tau nepatinka – apsisuki ir eini lauk trenkusi durimis.
Todėl, mano manymu, viskas pirmiausia yra susiję su savigarba. Kas šiame tūkstantmetyje tau gali primesti socialinius vaidmenis, jei pati to nenorėsi? Nežinau. Gal jie tiesiog prisiimami savo noru?
Moterų išsilaisvinimas, drąsa? Taip, moterys atsargesnės, stengiasi daryti taip, kaip reikia, kaip turi būti. Tačiau gal tame slypi baimė, kad jei pasielgsi nestandartiškai, būsi pasmerkta? O jei tas poelgis niekam nekenkia, ko tuomet bijoti? Kaip matote, vieni klaustukai.
Jei mano darbai kažkam padeda išsilaisvinti – nuo bet ko – tebūnie. Aš pati fotografija nei demonstruoju, nei išsivaduoju. Tik kuriu tai, ką noriu ir kaip noriu. Niekas man netrukdo.
– Rodos, Susana Sontag rašė, kad fotografuoti – tai pamatyti kitą taip, kaip jis pats savęs niekados nemato. Ar kurdama šį ciklą jūs kitaip pamatėte save pačią?
– Ne, kitaip save pamatau kituose dalykuose, o ne savo autoportretuose. Mano fotografija nėra nei savianalizė, nei savo kūno demonstravimas, nei savo neurozių gydymas jas viešinant. Gal jaunystėje tai ir galėjo padėti labiau susivokti, kas ir kokia esu. Bet dabar... Dabar aš mąstau ir jaučiu visiškai kitaip.
Na, o savo kūną ir jo pokyčius laikui bėgant tiesiog privalai priimti. Juk tai nepriklauso nuo tavo manymo, kaip turėtum atrodyti. Nori ar nenori, tačiau vis tiek pamažu artėji prie dangaus vartelių, kuriuos anksčiau ar vėliau teks atverti. Su tuo tiesiog reikia susitaikyti. O štai tada gal dar kitaip pamatysiu save.