Matyti pasaulį tokį, koks jis yra, tikrą, su visais jo atspalviais, skauduliais ir netektimis, karais ir žūtimis, V.Balkūno vertinimu, yra svarbu kiekvienam mūsų.
Būtent dėl šios priežasties nuo spalio 29 d. verta užsukti į daugiau nei šešias dešimtis metų organizuojamo fotografijos konkurso „World Press Photo“ parodą Lietuvoje.
Apie tai, ką pasakoja geriausios šių metų spaudos fotografų nuotraukos – pokalbis su fotožurnalistu V.Balkūnu.
– „World Press Photo“ parodos fotografijų akimirkos užgniaužia kvapą: jose ir Ukrainos karas, ir vaikų kapavietės, taigi, ir skausmas, ir netektys, ir juodžiausios nevilties akimirkos. Atrodytų, paskutinius kelerius metus visi tuo persisotinę. Tad kodėl reikia pamatyti šią parodą?
– Suprantu, kad dažnai gali skaudėti, būti nemalonu, norėsis nusukti akis nuo nuotraukų... Bet čia ir yra tikrasis gyvenimas. Ne tas, kuris mums patogus, ne tas, kuris mums komfortiškas, taip pat ne tas, kurį kas vakarą matome per vietines žinias.
Suprantu, kad dažnai gali skaudėti, būti nemalonu, norėsis nusukti akis nuo nuotraukų... Bet čia ir yra tikrasis gyvenimas.
Pasaulis daug platesnis. Daug platesnis, be to, tą kasmet rodo „World Press Photo“ paroda. Tikrą gyvenimą. Todėl nereikia bijoti jo pamatyti bent nuotraukose. Nebijokime gyventi.
Sunku net įsivaizduoti, ką fotožurnalistams tenka praeiti, patirti ir išgyventi norint užfiksuoti „World Press Photo“ parodoje matomus vaizdus. Kasmet pasaulyje žūsta dešimtys spaudos fotografų vien tik todėl, kad bandė visiems parodyti gyvenimą, kad neužsidarytume vien savo burbule, kad nors akies krašteliu suvoktume tai, kas vyksta už mūsų saugaus pasaulėlio ribų.
– Vidmantai, kaip manai, koks lūkestis keliamas žiūrovui šioje ir panašiose parodose?
– Žiūrint į visas šias nuotraukas, norėtųsi, kad žiūrovai ne tik matytų, kas jose pavaizduota. Fotografų užfiksuoti vaizdai yra labai svarbu. Tačiau vis dėlto aš norėčiau, kad žmonės, žiūrintys į nuotraukas, kuriose matome, pavyzdžiui, Graikijos liepsnojančių miškų ir namų fone už širdies sugriebusią raudančią moterį, pagalvotume apie ją, o paskui ir apie tą žmogų, kuris stovėjo anapus kameros. Tą, kuris turėjo kažkaip įtikinti ugniagesius, kad jį įleistų į gaisro epicentrą. Tą, kuris daug metų kaupė patirtį, kad tokiose situacijose galėtų išgyventi. Tą, kuris turėjo atsidurti „laiku ir vietoje“.
Tą, kuris turėjo užmegzti kad ir trumpą kontaktą tokiomis aplinkybėmis su nuotraukoje esančiu žmogumi.
Galų gale ir, svarbiausia, – pagalvokime apie tą fotografą, kuris tikriausiai matė daugybę tokių įvykių, mirčių, skausmo, neteisybės ir turėjo su tuo toliau gyventi kiekvieną dieną. Kiek jis turi pakelti emocinių išgyvenimų grįžęs namo.
– Kuo svarbi ir ypatinga ši paroda fotožurnalistų bendruomenei?
– „World Press Photo“ paroda – tarsi „Oskarų“ apdovanojimai fotožurnalistų pasaulyje. Čia gali ginčytis, nesutikti, prieštarauti, kad yra geresnių, tačiau kasmet parodoje išvystame pačias geriausias praėjusių metų pasaulio nuotraukas. Jas vertina pasaulinių leidinių fotoredaktoriai ir garsiausi fotožurnalistai.
Išvysti geriausias šių metų pasaulio spaudos fotografijas Vilniuje bus galima nuo spalio 29-osios „Kilo health“ erdvėje.
Netyčia patekti čia reikštų tą patį, kaip netyčia gauti Nobelio premiją (kasmetinė premija, skiriama žmonėms ar organizacijoms už svarbius pasiekimus tam tikro mokslo srityje arba už ypač svarbią visuomeninę veiklą).
– Vidmantai, esi pelnęs 6 „Auksinius kadrus“, kuriais kasmet apdovanojami Lietuvos spaudos fotografai. Matyt, tau nebus sunku apibūdinti, kuo ypatinga fotožurnalisto profesija?
– Yra kategorija žmonių, savo gyvenimą aukojanti dėl pinigų ir turtų. Taip pat yra žmonių, kurie tai daro dėl įtakos ar garbės. O fotožurnalistai savo gyvenimą aukoja, kad pasaulis pamatytų tai, ko absoliučiai didžioji dalis pasaulio žmonių niekada savo akimis neišvys. Jų tikslas yra parodyti tikrą gyvenimą su visomis esamomis jo spalvomis. Labai dažnai neskanų, nepatogų ir skausmingą.
– Kaip manai, kokiai auditorijai skiriami „World Press Photo“ parodos fotografų darbai?
– Manau, kad bet kuriam žmogui, kuris negyvena vien tik savo 4 tarybinio kambario sienų apsuptyje. Taigi mažų mažiausiai pravartu kiekvienam pamatyti pasaulio fotožurnalistų darbus.
