Jau 7-ąjį kartą vykstantis meno festivalis ir šiemet pristatys plačią sostinės šiuolaikinio meno panoramą.
„Kultūros lauko karma, matyt, tokia, kad vertingo turinio generuojama daug, o komunikuojama apie jį mažai ir nepakankamai efektyviai“, – sako viena kuratorių.
Tam, kad to smalsumo užkulisinei kūrybai ir ateinančio savaitgalio žinojimui netrūktų, kalbamės su šių metų kuratorėmis Jolanta Marcišauskyte-Jurašienė ir Danute Gambickaite.
– Mielos Danute ir Jolanta, šie klausimai Jus pasiekia rugsėjo 1-ąją. Kalendorius mūsų išmaniuosiuose įrenginiuose jau signalizuoja naujas pradžias bei sezonų kaitą. Tačiau ne paslaptis, jog mintyse dar pilna smėlio, jūros bučinių ir žydinčių pievų lengvumo prisiminimų. Įdomu, kaip atrodė Jūsų vasara ir parengiamieji VGS darbai?
J.Marcišauskyte-Jurašienė: Sutinku, kad tai yra perėjimo iš vasaros į rudenį, kuomet nuimame derlių, laikas. Tačiau vasaros man negaila, nes labai smagu tą derlių nuimti. Su Danute esame gerai pažįstamos, praeityje esame kuravusios ne vieną bendrą parodą, kelerius metus dirbome Nacionalinėje dailės galerijoje. Vėliau po metų pauzės susigalvojome sau progą vėl padirbėti kartu. Be galo malonu, nes mums visuomet sekėsi diskutuoti bei sklandžiai pasidalinti darbus.
Pagrindinė renginio idėjinė ašis – empatija - atsirado natūraliai. Iš karto užkabino savo universalumu ir aktualumu. Visų pirma VGS yra meno populiarinimui skirtas festivalis, parodų lankymo šventė, malonių pažinčių mugė, o sostinės galerijos ir muziejai visuomet turi daug ką pasiūlyti.
Kultūros lauko karma, matyt, tokia, kad vertingo turinio generuojama daug, o komunikuojama apie jį mažai ir nepakankamai efektyviai. Todėl labai svarbi VGS komandos dalis yra komunikacija į išorę, kurią vystyti mums visokeriopai padeda Stefanija Jokštytė, Goda Aksamitauskaitė, Eglė Trimalovaitė. Be šių puikių ir profesionalių kolegių nieko nebūtų, esam joms labai dėkingos, kaip ir koordinatorei Nedai Rimaitei.
Labai sklandžiai vyko bendradarbiavimas su meno erdvėmis, sulaukėme daugiau kaip trisdešimties organizacijų paraiškų dalyvauti. Taigi tai yra ženklas, jog renginys yra aktualus ir reikalingas.
D.Gambickaitė: Iš tiesų taip jau susiklosčiusi VGS istorija, kad vasara šio renginio kuratoriams visada gana užimta. Tada ir vyksta visi parengiamieji darbai. Kai 2016 metais LTMKS pirmą kartą inicijavo VGS, jį net ir lydėjo šūkis „Šiuolaikinis menas grįžta iš atostogų“.
Galų gale, šiandienos pasaulis, geopolitinė situacija, kurioje gyvename, irgi verčia atsigręžti į empatijos temą.
Iš tiesų nuo pat studijų metų daug dirbome su Jolanta, ir tik paantrinsiu, kad ypač vertinu diskusijas, į kurias neretai įpuolame. Vis prisimename ir pasijuokiame. Kartą taip įsijautėme, kad dvi valandas itin garsiai įrodinėjome viena kitai savo skirtingus požiūrius. Tiek užsispyrėme ir įsijautėme, kad ant autobuso sėdynės gobeleno braižėme schemas. Sėdėjome autobuso gale, bet turbūt šį pokalbį girdėjo net vairuotojas, o keleiviai gerokai sutrikę ir nedrįso įsikišti. Vis tiek viena kitos neįtikinome.
Buvome gal kiek mažiau empatiškos viena kitai, bet visada vertinau šį mūsų bendradarbiavimo elementą. Šįsyk, kartu kuruojant VGS, diskusijų buvo mažiau. Todėl Jolantos pasiūlytai empatijos temai pasidaviau. Manau, kad tai puiki, daugeliui kūrėjų ypač aktuali tema, kuri apima visus meno lauko dalyvių santykius, ryšius tarp autoriaus ir žiūrovo, menininko ir jo tyrimo objekto. Galų gale, šiandienos pasaulis, geopolitinė situacija, kurioje gyvename, irgi verčia atsigręžti į empatijos temą.
– Ką Jums reiškia būti šio renginio kuratorėms. Koks profesinis raumuo pasijungia suvokiant, kad esate vilniečio ir miesto svečio vedlės po jo patyriminę meno ir kultūros kelionę?
J.Marcišauskyte-Jurašienė: Manau, mums malonu turėti tokią galimybę. Nors savo vaidmens nepervertinu – tai yra tradicinis, jau septintus metus vykstantis renginys, kuris turi savo istoriją, įdirbį, įgytą institucijų pasitikėjimą, tam tikrą formą, kurią norėjosi gerbti ir puoselėti.
Labai vertinu prieš tai VGS kuravusių kolegų įdirbį. Danutė stovi prie jo ištakų, ji ir LTMKS kolegos yra šios VGS misijos kūrėjai ir vystytojai, prie kurių turėjau malonumo prisijungti empatiškam susitikimui. Tokio renginio organizavimas nėra tapatus kitai, ankstesnei mano kuratorinei praktikai, nes čia turinį kuria visa įvairovė sostinės meno institucijų – nuo muziejų iki šviežiai atsiveriančių erdvių, kurioms reikia atrasti bendrą skėtį arba, kaip sakai, kodą.
Bet kuravimas čia yra kolektyvinis, gavę kvietimą į jį įsitraukia visi, kam norisi įsijungti su savo vizija, sumanymais. O tai yra didžiulė bendrystės jėga.
D.Gambickaitė: VGS visada labai svarbus yra sklaidos ir komunikacijos aspektas. Aš VGS laikau gal net labiau šiuolaikinio meno sklaidos ir populiarinimo renginiu, į kurį labai kviečiame ne tik tuos vilniečius bei miesto svečius, kurie ar šiaip, ar taip dažnai lankosi parodose, bet ir tuos lankytojus, kurie į galerijas užsuks galbūt pirmą kartą. Todėl neatsitiktinai dirbame su komunikacijos specialistais. Ties VGS komunikacijos strategija jau ne vienerius metus dirba reklamos ir kultūros lauką puikiai išmananti S.Jokštytė. Netgi sakyčiau, kad ji taip pat yra ne tik VGS komunikacijos, bet ir viso renginio kuratorė. Tad man asmeniškai VGS stiprina būtent komunikacijos, sklaidos, reklamos raumenį, kuris vizualiojo meno lauke neretai nusilpsta. Tad stebiu su komunikacija dirbančius kolegas ir mokausi.
– Ir kiek tai lankytojo, dalyvio patyriminei kelionei yra svarbus kodas, šiuo atveju empatijos tema?
J.Marcišauskyte-Jurašienė: Lankymas ir patyrimas galimas ir be kodo, ir su juo. Juk kiekviena paroda, kiekvienas susitikimas su menininku, kūriniu siūlys daugybę ir kitų galimų kodų arba jo kombinacijų. Tai ir yra žavu mene.
Tačiau empatijos kodas tuo ir ypatingas, kad sunku jo išvengti, ignoruoti, aplenkti. Empatija yra meno genuose. Esame socialios būtybės, mums svarbu būti kartu, dalintis istorijomis, pasakojimais, o menas yra puiki terpė tam. Ne veltui tiek daug kalbama apie empatijos ugdymo per meną galimybes.
Kadangi VGS koncepcijos paieškos sutapo su karo Ukrainoje situacija ir mūsų visų išgyvenimais, vertybinių orientyrų permąstymais, konkrečiais veiksmais, kurių visi kažkokių ėmėmės tiek instituciniu, tiek individualiu lygmeniu, empatijos klausimas tapo labai svarbus. Ir nevienareikšmis, ne visada pozityvus, kai pradedi gilintis, kaip kartais galima sėkmingai pasinaudoti empatijos kreditu, kuriant savo politinį-visuomeninį įvaizdį.
Ir kaip ta pati empatija vieniems puoselėjama su krikščionišku atsidavimu, o kitiems – tarsi „išjungta“, pasirenkama nematyti ir negirdėti, nors ir čia, ir čia yra žmonės (dilema dėl Ukrainos ir Sirijos pabėgėlių situacijų).
– „Girdėti. Matyti. Suprasti. Pasakoti“ – kiekvienam individui reikšmingi veiksmažodžiai kasdienybėje. Bet, kai kalbame šių metų VGS kontekste, apie kurią klausymo ragelio pusę kalbama? Kūrėją ar lankytoją? Ir kur bus dedamas akcentas?
J.Marcišauskyte-Jurašienė: Šie keturi veiksmažodžiai iš tikrųjų atėjo iš vartotojų empatijos testų, vartotų psichologijos tyrimų. Man pasirodė, kad tai labai protingas, talpus empatijos proceso ir empatija grįsto elgesio skaidymas. Šie žodžiai tapo empatijos žemėlapio, kurį kuriame drauge su trisdešimčia meno institucijų, jungiamuoju siūlu ir VGS kredo. Jis apima visus ir skirtas visiems – nuo menininkų, kūrėjų iki organizacijų kaip empatijos galimybę kuriančių vietų. Taip pat, žinoma, pačių lankytojų, kuriems visa tai yra adresuojama, kuriuos pasiekti norime labiausiai.
– Empatijos sąvoką tyrinėjate per meno istoriją, mokslą, programoje paliečiate socialinius bei pilietinius diskursus, viską sujungiate į žemėlapį. Viena vertus žemėlapis yra gairė, nuo taško A iki B (šiuo atveju sužinoti, kas vyksta vienoje ar kitoje vietoje). Kita vertus žemėlapis yra informacijos kaupimas ir sluoksniavimas. Šioje vietoje prisimenu Alfonso Andriuškevičiaus „arbatos taisyklę“. Pasak meno kritiko, arbatą sudaro vanduo, arbatžolės ir cukrus. Taigi galima pakalbėti atskirai apie vandenį, arbatžoles ir cukrų? Kaip šioje trijulėje iš jūsų perspektyvos pasiskirsto šių metų VGS programa.
J.Marcišauskyte-Jurašienė: Ačiū, kad priminei šitą nuostabų Alfonso palyginimą. Danute, ar ir tave ištiko sekundinis nostalgijos jausmas? Abi sėdėjome tame pačiame suole jo paskaitose.
Tai taip ir yra, kaip toje arbatoje – ingridientai ištirpę, persipynę ir neatskiriami. Arbata labai gerai įvaizdina empatiją, nes ir joje visi jos elementai yra persipynę ir neatskiriami.
Programą tradiciškai sudaro pačių meno institucijų – meno orientuotų galerijų, projektų erdvių ir muziejų pasiūlytos parodos ir projektai, kurie išsidėsto visoje plačioje miesto geografijoje. Tuomet taip pat „Empatiški susitikimai“, į kuriuos bus galima leistis, norint sudalyvauti pokalbiuose, menininkų kūrybos pristatymuose, parodų atidarymų renginiuose bei ekskursijose po parodas. Ir į šeimas orientuotos kūrybinės dirbtuvės, rengiamos profesionalių meno edukatorių Nacionalinėje dailės galerijoje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, Radvilų rūmų dailės muziejuje, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, Vilniaus muziejuje ir M.K.Čiurlionio namuose, kuriuose veiks specialiai VGS proga, mūsų pačių inicijuotos terapinės tekstilės menininko Manto Televičiaus terapinės dirbtuvės „Žmogus“. Ne paslaptis, jog šis kūrinys tapo šių metų VGS vizualine inspiracija.
Labiausiai empatijos temą bandysime atrakinti šeštadienį vyksiančiame trijų diskusijų cikle – „Empatijos žemėlapis. Matyti, girdėti, suprasti, pasakoti“, kuris vyks Nacionalinėje dailės galerijoje nuo 12.00 val. iki pat vakaro. Diskusiją sudarys trys intriguojančios temos, atskleidžiančios empatijos temos daugiakampiškumą.
Jau vien kalbantis su diskusijų moderatoriais – Valentinu Klimašausku, Rima Povilionyte, Arvydu Grišinu, pasijuto, kiek daug niuansų yra, kai imame rimtai žvelgti į empatijos problemą mene, edukacijoje ir kasdienybės procesuose, ką jau kalbėti apie išderintą kasdienybę, kurioje susiduriame su visiškai naujais iššūkiais, kai iki tol įsivaizduotos vertybės keičiasi ir susiduriame ne tik su nauju kitu, bet ir pakitusiu savimi. Tikiu, kad diskusijų forma labai tinka, mėginant apčiuopti giluminius sluoksnius, ieškant atsakymų į gana komplikuotus, nevienareikšmius klausimus. Šių diskusijų tikslas toks ir yra.
D.Gambickaitė: VGS mane visada labiausiai žavėjo dinamiškumu ir atvirumu. Iš esmės tai daugelio Vilniuje veikiančių menų erdvių suvienijimas ir sutelkimas dėl bendro tikslo – skleisti šiuolaikinio meno idėjas tai visuomenės daliai, kuri parodas lanko rečiau, padrąsinti juos bei sukurti savotišką progą susitikti. Susitikti ne tik lankytojams ir kūrėjams, bet ir pačioms erdvėms. Kažkada su Vytautu Michelkevičiumi (jis drauge su su Lina Rukevičiūte, beje, ir buvo VGS idėjos autoriai ir iniciatoriai) kalbėjome, kad Vilniaus šiuolaikinio meno laukui trūksta festivalinio, šventinio pobūdžio renginių. VGS galbūt iš dalies toks yra, manau, kad tas erdvių sujungimas keturioms dienoms į vieną žemėlapį kuria bendrystę, kuri empatijai irgi yra labai svarbi. Norėtųsi tą bendrystę dar labiau stiprinti, greičiausiai, tai ateityje ir stengsimės daryti.
J.Marcišauskyte-Jurašienė: Čia dar norėčiau paakcentuoti, jog tai yra VGS yra vienintelis sostinėje vykstantis „iš apačios“, iš pačių kūrėjų iniciatyvos vykstantis šiuolaikinio meno sklaidos festivalis. Tai, kad ties renginio koncepcija dirba meno lauko žmonės, kūrėjai yra ir bus jo išskirtinumas, nors yra ir kitų panašių renginių („Sumenėk“, „Kultūros naktis“, kiti). Būtent dėl šio išskirtinumo norėtųsi palinkėti VGS augti toliau, atrasti idėjos bendraminčių ir tarp rėmėjų.
– Kokį lankytoją (eina kalba apie „tipą“ meno gerbėją ar atvirkščiai neturintį nieko bendro su kultūra) labiausiai norėtumėte pakviesti į diskusijas, dirbtuves, susitikimus ar erdves? Ar sudarydamos programą, bendradarbiaudamos su muziejais, meno ir galerinėmis vietomis turėjote įsivaizdavusios mintyse būsimo programos dalyvio portretą. Klausimas kyla, nes yra pajautimas, kad pasirinkta šių metų tema yra skirta edukuoti visuomenę. Atrodo, jog kaip kuratorės stengėtės visas „fronto“ puses suburti į vieną, saugią vietą.
J.Marcišauskyte-Jurašienė: Visuomenės edukavimas kaip tikslas man visuomet kvepia kažkokia ideologija, o jos visos dažniausiai turi rimtų problemų. Tad tikslo edukuoti sau kaip kuratorė niekuomet nekeliu, aš tiesiog norėčiau, kad žmonėms būtų linksma ir įdomu, kad gyvendami mieste jie žinotų fainas vietas, kur galima nueiti su draugais, šeima po VGS pabaigos. Kad meno erdvės būtų jų įsijaukintos ir taptų savomis, o po pažinčių, susidūrimų su menininkais – atsirastų simpatija meno dalykams, supratimas, kad su gyvenimu tai turi labai daug bendro. Ypač norėtųsi, kad VGS kuo daugiau sau smagaus išgautų vaikai, kad mokytojai atrastų muziejus ir meno galerijas kaip mokymuisi tinkamą vietą.
D.Gambickaitė: Visiškai pritariu Jolantai, aš irgi savo praktikoje vengiu ideologijų ir nesiekiu edukuoti. Empatijos tema šių metų VGS ne edukuoja, bet kaip tik kviečia nustoti bandyti vienas kitą kažkuo įtikinti, o verčiau susitikti, išgirsti ir pabandyti suprasti vienas kitą. Viso to neretai labai trūksta pačiose elementariausiose situacijose. Turbūt šimtus kartų esame girdėję situacijas, kai žiūrovas pasipiktina paroda ar kūriniu, nes jo nesuprato, bet kodėl jaučiama ta įtampa ir pareiga suprasti? Tai kompleksiškas klausimas ir tokią situaciją sukuria visi – žiūrovai, kūrėjai, organizatoriai ir t. t. Tad šįsyk VGS ir kviečia išsivaduoti nuo tos įtampos kažką žinoti, išmanyti ar pagauti kūrėjo, parodos mintį tiksliai taip, kai „reikia“, o tiesiog pabandyti pamatyti, išgirsti, pajausti ir tada galbūt suprasti vienas kitą, bet jokiu būdu nesijausti blogai, jei kažko nesupratai.
– „Laikas mylėti ir nekęsti: empatija kare“ – tokia viena iš VGS diskusijų tema. Pašnekovai – stulbinantys, tai pulkininkas, leitenantas Eugenijus Lastauskas, karys, paramedikas Tomas (šiuo metu kovojantis Ukrainoje), o diskusiją moderuos politikos antropologas dr. Arvydas Grišinas. Sakykite, kaip reagavo šie pašnekovai, kuomet juos pakvietėte dalyvauti tokio pobūdžio renginyje (matyt, tai nėra jiems įprasta ir saugi zona). Ar būtent šių dienų geopolitinė situacija mums visiems padeda naikinti nematomas, bet egzistuojančias ribas tarp profesijų, sričių ir t. t.?
J.Marcišauskyte-Jurašienė: Žemėlapiuojant būsimą diskusijų dieną, vieną sesiją labai norėjosi paskirti komplikuotai ir šiuo metu aktualiai empatijos kitam karo metu temai. Apie tai mąstant buvo labai sunku apsispręsti, kuriuo keliu eiti, kuriuos pašnekovus pakviesti, nes kalbėti galima apie daug ką. Todėl visų pirma įvyko diskusija su Arvydu, kai jis sutiko dalyvauti, žemėlapiavome, tikrinomės keletą mūsų akimis svarbių krypčių. Identifikavome, kad būtų svarbu, jog dalyvautų kažkas iš Lietuvos karių, o tuomet viskas išsirišo savaime. Prisiminiau, jog pažįstu Eugenijų Lastauską, kuris greta aukšto rango ir patirties dar yra ir menui prijaučiantis žmogus. Jis iš karto sutiko, taip pat pasiūlė pakalbinti ir šiuo metu Ukrainoje kovojantį kolegą Tomą (kurio pavardės negalime minėti, laikydamiesi konfidencialumo).
Karys kariauja ne dėl to, kad nekenčia priešo, o dėl to, kad myli už savęs stovinčius.
Galiu tik nujausti, jog tai nebus patogus pokalbis mums, klausytojams, nes čia apie empatiją kalbės žmonės, kurie ją mato atskiestą krauju – priešų ir savų. Lengva kalbėti apie įsijautimą į kitą, meilę, kai gyvename taikoje, tuomet daug kas tėra teorija. Ir ribos tarp profesijų, sričių, skirtingų filosofijų nebėra svarbios, nes karo akivaizdoje visi esame iš mėsos ir kaulų, kraupiai lengvai pažeidžiami. Gali būti galvoje visokiausių žinių ir teorijų prisisandėliavęs, nuo bombos tai neišgelbės.
Kai apie tai galvoju, prisimenu Eugenijaus žodžius: „Karys kariauja ne dėl to, kad nekenčia priešo, o dėl to, kad myli už savęs stovinčius.“ Ar tai empatija? Jei taip, kokia tai rūšis? Nežinau, todėl labai įdomu. Ar tai labai toli nuo meno? Nemanau, nes nepatogūs, sudėtingi klausimai yra šiuolaikinio meno statybinė medžiaga, tarsi baltymai.
