Garso menininkas Kristupas Gikas: „Jei nėra žiūrovo interpretacijos, kūryba gali likti be atsako“

Meno kūrinys, vizualiai užkoduojantis prasmių tinklus, apgaubia žiūrovą staiga ir netikėtai, galbūt skatina šiek tiek atsitraukti ir pasisaugoti, o galbūt – įsigilinti ir mąstyti. Būtent šioje būsenoje gimsta jūsų nuojautos, įžvalgos ir abejonės apie meno kūrinį.

Parodoje eksponuojami septynių menininkų kūryba. Kūrybos technika, paveikslo siužetas, o gal pats kontekstas – gali kelti abejones, o iš pirmo žvilgsnio bereikšmės detalės – nustebinti ir pritraukti dėmesį. Ką menas daro su mumis? Ar kūrinys gali tapti potyrius sukeliančiu instrumentu? Interviu cikle į parodos kuratorės Viltės Visockaitės klausimus jau atsakė vis kitas parodoje dalyvaujantis menininkas – Laisvydė Šalčiūtė, Eglė Ridikaitė, Raimondas Gailiūnas, Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Trumpis, Rūta Vadlugaitė ir Diana Remeikytė. Šis interviu – su parodai muziką sukūrusiu garso menininku Kristupu Giku.

Kristupas Gikas / nuotraukos autorius Vytautas Suslavičius

Kristupas Gikas yra garso menininkas, 2018 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo Šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos magistro laipsnį. 2019 m. mokėsi Sonologijos institute Hagos Karališkoje konservatorijoje. Šiuo metu menininkas mokosi LMTA doktorantūroje, kurioje tyrinėja elektroakustinę muziką. Kristupas dalyvavo įvairiuose projektuose, pavyzdžiui, Karolio Kaupinio režisuotame muzikiniame dialoge „Radvila Darius, Vytauto" (2020), Artūro Bumšteino performanse „Navigacijos (Blogi orai)" (2020), festivaliuose „Jauna muzika", „Vilnius Jazz Festival", „Improdimensija" ar „Druskomanija".

– Kiek Jums kuriant yra svarbus žiūrovas/klausytojas?

– Žiūrovas svarbus tiek, kiek noriu, kad jis pamatytų, o klausytojas – išgirstų. Norisi, kad kūrinys būtų dialogas, o tam reikalingas kitas žmogus. Apskritai kūrybos procese yra sveika atsitraukti nuo kūrybinės virtuvės ir išgirsti, kaip kūrinys skamba iš šono, pavyzdžiui, kaip skambėtų muzika žiūrovui, kuris ne visai žino kūrinio kontekstą. Parodos atveju natūraliai tenka galvoti ir apie žiūrovą, kurio didelė dalis dėmesio nukeliauja akimis, tačiau muzika gali sustiprinti vaizduotę, suteikti pridėtinį poveikį arba kontrastuoti ir suteikti paveikslui naujų reikšmių. Yra daug būdų, kaip derinti muziką ir vaizdą, šios parodos atveju koncentravausi į efektą, kad stebinčiam paveikslą žmogui sustiprėtų nuojautų ir abejonių jausmas – pabandžiau šiuos jausmus įgarsinti.

Kristupas Gikas / V.Suslavičiaus nuotr.

– Žiūrovas/klausytojas kūrinyje gali įžvelgti/išgirsti absoliučiai kitus dalykus, galbūt net keičiančius pagrindinę menininko idėją. Ar toks atviras meno interpretavimas yra sveikintinas, o gal veikiau tai tiesus kelias į meno kūrinio ir menininko nesupratimą?

– Tai sveikintinas ir man labai laukiamas aktas iš žiūrovo. Žiūrovo/klausytojo sukurtos interpretacijos yra labai svarbios – jeigu nėra jų, nėra ir lygiavertės diskusijos, kūryba gali likti be atsako. Kūryba tik kaip demonstracija to, ką sukūriau, nėra tokia įdomi. Atviro interpretavimo draudimas šiek tiek primena posakį ,,arba gerai, arba nieko” – o jis su menu nelabai dera. Daug labiau džiaugiuosi ne tada, kai žiūrovai ir klausytojai palinksi, pritardami mano kūrybinei idėjai ir taip ,,uždarydami” kelią diskusijai (kartais gal net kūrinio gyvybingumui), o kai įžvelgia arba pasako ką nors, ko aš net nepastebėjau arba nesupratau. Atviras interpretavimas sukuria aktualias reikšmes, santykį su žiūrovu – tai tarsi tampa kompromisu tarp menininko ir žiūrovo. Juk tai nepakeičia kūrinio, tačiau suteikia jam atspalvių.

Parodos „Nuojautos ir abejonės“ fragmentas / Dainiaus Trumpio kūrinys

– Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai užmirštame intuicijos svarbą – stengiamės daryti tai, kas teisinga ir praktiška. Tuo tarpu abejonė kartais vertinama kaip neužtikrintumo ir pasyvumo bruožas. Kokią svarbą Jums, menininkui, turi šie pajautos būdai?

– Šie jausmai nuolat su manimi, kartais jie atsiranda iš nepasitikėjimo savimi ar kažkuo kitu, kartais iš kūrybinių kančių, kartais iš per didelės pasirinkimų laisvės. Vis dėlto, bandau išsilaisvinti iš abejonių, ypač kūrybos procese. Jei kuri nuoširdžiai ir jauti tam būtinybę, abejonių likti neturėtų, tik nuojauta, kad viskas bus taip, kaip turi būti.

– Estetikos enciklopedijoje rašoma, kad abejojimas skatina dvasinį aktyvumą ir yra kūrybiškumo šaltinis. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Kiek abejonių yra Jūsų kūrybos procese?

– Kaip jau sakiau, abejonių mano kūryboje labai daug ir jos pasireiškia įvairiai. Vis dėlto man jos nelabai padeda: kartais tai paskatina atrasti kažką tikrai svarbaus, prieiti esmines išvadas, tačiau kartais tai pavirsta į blaškymąsi. Tuomet stengiuosi abejoti kuo mažiau, griebtis pirmų šovusių idėjų, jomis pasitikėti ir negaišti laiko ieškant kitų išeičių.

Parodos „Nuojautos ir abejonės“ fragmentas / Laisvydės Šalčiūtės darbas

– Jūs kuriate intuityviai ar racionaliai, t.y. iš anksto pasiruošiate koncepciją ir bandote ją įgarsinti? Papasakokite plačiau apie Jūsų kūrybos atspirties tašką.

– Dažniau kuriu intuityviai – nesu konstruktyvaus mąstymo fanas, jaučiu, kad intuityvume turiu daugiau galimybių ir, žinoma, laisvės.

Tačiau kai kuriu muziką orientuodamasis į parodos paveikslus – turiu gana aiškią kryptį, vaizdas pasufleruoja, kokios muzikos norėtųsi, tada jau renkuosi priemones, kaip tai įgyvendinti. Žinoma, kartais šauna paprasta ir puiki idėja tiesiog einant gatve, tada stengiuosi ją užfiksuoti ar užsirašyti, o paskui, perleidžiant ją per visokius reikalingus (ir nereikalingus) filtrus, įgyvendinti.

Parodos „Nuojautos ir abejonės“ fragmentas / Kęstučio Grigaliūno darbai

– Menas gali pasiūlyti transformuojančias patirtis žiūrovui. Tačiau kiek ir kaip Jūsų kūriniai keičia Jus?

– Visi kūriniai keičia daugiau ar mažiau. Kol kūrinys kuriamas, jis keičia vienaip, kai kūrinys jau paleistas gyvuoti, jis keičia kaip bet kokia savirefleksija, tik čia viskas vyksta dar gilesnėje plotmėje, priklausomai ir nuo to, kiek savęs į kūrinį įdedi. Dažnai keičia ne pats meno objektas, o jo susidūrimas su žiūrovu ir iš to gimstantys nauji interpretacijos keliai.

VIDEO: Parodos „Nuojautos ir abejonės“ video, autoriai – Witold Leon ir Francesco Rufini, muzika – Kristupo Giko

Parodos „Nuojautos ir abejonės“ video, autoriai – Witold Leon ir Francesco Rufini, muzika – Kristupo Giko

– Kūryba ir kūrybiškumas vis dažniau pradedamas vertinti ne tik meno lauke, bet ir kitose profesijose. Kas kūryboje iš Jūsų pareikalauja daugiausia jėgų?

– Kantrybė, susikaupimas, stabilumas, koncentracija yra didžiausi mano iššūkiai. Idėjos išbaigimas, įgyvendinimas nuo pradžių iki galo – man vis dar siekiamybė.

– Gal turite ritualą, mėgstamą knygą ar serialą, kurie geba nuraminti ir atriboti nuo kūrybiškai įelektrintos būsenos?

– Tikrai taip. Po intensyvios kūrybinės veiklos norisi kažkokio dėmesio nukreipimo ar nusiraminimo, kuris būtų kitoks, tolimas kūrybai. Tai gali būti kad ir kitokio pobūdžio muzika, pvz., techno, arba kokio nors animacinio filmuko serija, pvz., „South Park“. Labai padeda fantastika, dokumentika, animacija ir absurdas įvairiausiose formose. Jei persidirbu, pats tampu absurdu, tada efektyviai išsikraunu bet kokiais į galvą šovusiais būdais – tai padeda išgyventi įtampą ir vėliau prie kūrybos grįžti naujai.

Parodai „Nuojautos ir abejonės“ muziką kūrė garso menininkas Kristupas Gikas

+2

Registruotis apsilankyti parodoje galima elektroniniu paštu hello@contourart.gallery. Ne karantino metu paroda veiks: V 17:00–20:00; VI, VII 12:00–16:00.

Paroda, kurią iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, veiks iki kovo 1 d.