Vidurio ir Rytų Europoje nepasidalijama rezistentų ir kolaborantų, partizanų ir okupantų, pavergimų ir išlaisvinimų, teritorijų priklausomybės ir nepriklausomybės. Kituose kraštuose aistros kyla dėl XIX amžiaus revoliucijų ir kolonializmo istorijos. Aršėja diskusijos rasės, kultūrų sanglaudos, apartheido ir kitomis temomis.
Bene akivaizdžiausiu šių politinių diskusijų taikiniu tapo istoriniai paminklai ir skulptūros. Griaunamos arba statomos, jos įkūnija šiuolaikines politinės kultūros įtampas. Tačiau ką šie tarptautiniai procesai reiškia ir kaip jie reiškiasi Lietuvoje? Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsiu vos kelis tarptautinius atvejus, bet, tikiuosi, jie padės šviežiai pažvelgti į mūsų pačių visuomenę įelektrinančias įtampas.
Konfederatų statulos JAV
Maždaug nuo 2017 m., po mirtimi pasibaigusių susidūrimų Šarlotsvilyje, JAV siekiama nugriauti apie pusantro tūkstančio konfederatams skirtų skulptūrų ir paminklų. XIX a. viduryje vykusio Pilietinio karo metu konfederatų valstijos siekė atsiskirti nuo JAV, bet galiausiai sukilimą pralaimėjo. Viena iš pagrindinių konflikto priežasčių tapo vergovė, sėkmingai „šėrusi“ tuo metu turtingiausias Pietines valstijas (konfederatus), tačiau labiau modernizuotoms ir švietėjiškų idėjų paveiktoms Šiaurinėms valstijoms buvusi nepriimtina.
Įdomu tai, kad būtent dabar, po Pilietinio karo praėjus kiek daugiau nei 150 metų, JAV visuomenė aršiai diskutuoja ir persvarsto šiuos klausimus. Apie vergovę niekas, žinoma, nebekalba. Vietoje to į diskusiją įpinama šviežesnė Antrojo pasaulinio karo patirtis ir trauminė simbolika. O tai rezonuoja su šiuolaikinėmis rasės, nelegalios imigracijos ir panašiomis temomis bei dėl jų kylančiomis įtampomis JAV visuomenėje.
Už konfederatų paminklų išsaugojimą, šalia eilinių piliečių ir paveldo mylėtojų, kovoja Kukluksklanas, neonaciai ir kitokio plauko radikalai. Kitoje barikadų pusėje šalia tokių pat eilinių piliečių telkiasi ir paminklus griauti nori XX a. pabaigos idėjų šalininkai – nuo feministų ir juodaodžių teisių gynėjų iki hipių, hipsterių ir postmodernių anarchistų.
Visų šių konfliktų centre stūkso bronzinės XIX amžiaus statulos, tačiau konfliktų turinys dažnai tėra vargiai susijęs su pačių paminklų turiniu. Paminklai iš tiesų atspindi šiuolaikines visuomenės įtampas ir tampa medija joms skleistis. Jie tampa simboliniu visuomenės išgyvenimų atpirkimo ožiu.
Griūvantys ir kylantys paminklai Ukrainoje
Po Maidano Ukrainoje nuversta tūkstančiai Lenino skulptūrų. Šis procesas pavadintas leninopad, suprask, leninokryčiu. Leninokrytis, tik gal kiek ramesnis, subyrėjus Sovietų Sąjungai buvo būdingas ir daugeliui posovietinių kraštų, nuo Lietuvos iki Vidurinės Azijos. Tuo metu irgi vyko tam tikra laikmečio slinktis, o su tuo susijusios žmogiškosios frustracijos tapo nukreiptos į režimo stabus, paminklus, simbolinius objektus.
Kijeve iškilo paminklas „dangiškajai šimtinei“, skirtas žuvusiems Maidano kovų metu. Šimtinė, arba sotnia, yra tradicinis kazokų karinis vienetas, ir esama tikinčių, kad šie protestų metu žuvę žmonės nukeliavo tiesiai į dangų. Štai toks politinis kelias į išganymą. Šių kovotojų karstai, uždengti Ukrainos vėliavomis, buvo viešai pagerbti Maidano aikštėje – nešami per susirinkusią gedinčiųjų (o gal švenčiančiųjų?) minią, aidint Ukrainos himnui ir šūkiams „garbė herojams!“. Šiuo metu jų nuotraukos, sudėliotos į savotišką ikonostasą, lankomos kaip relikvijos pagrindinėje Lvovo bažnyčioje.
Labai panašiai buvo pagerbtos ir mūsų aukos po Sausio įvykių, o tautiniais motyvais padabintas kryžius su žuvusiųjų veidais dar ir dabar stovi ekspozicijoje už stiklo prie Seimo. Taip tad Dievo teisingumas tampa įregistruotas kultūroje. Akivaizdu, jog paminklų griovimas ir steigimas yra glaudžiai susijęs su virsmo situacija, naujos tapatybės artikuliacija.
Kas Ganą sieja su Lietuva
2018 m. buvo nuverstas Ganos universitete stovėjęs paminklas Mahatmai Gandžiui. Taip, tam pačiam, kuris įkvėpė mūsų Sąjūdį beginkliam pasipriešinimui, tam pačiam, kuris taikiai kovojo su britų kolonijiniu režimu ir tapo santūrios, bet nepalaužiamos tvirtybės simboliu. Dar daugiau – vos prieš porą metų pastatyta jo skulptūra Ganoje buvo pasitikta protestais, o greitai po pastatymo nuniokota vietinių solomonų.
Paklausite, kodėl gi tą paminklą nuvertė. Aš irgi to paklausiau vienos pažįstamos doktorantės iš Ganos. O todėl, sako ji, kad būdamas jaunesnis ir tarnaudamas tam pačiam britų kolonijiniam režimui, kuriuo vėliau pasibjaurėjo, Gandis labai negražiai pasisakė juodaodžių Afrikos gyventojų atžvilgiu ir gynė indų, bet ne juodaodžių teises. Šis faktas surezonavo su jau anksčiau minėta „Black lives matter“ skleidžiama žinia, nuskriejusia ne tik per JAV, bet ir per Afriką, tad ėmė Ganos universitetas ir skulptūrą nuvertė.
Gandis Ganoje, taip pat ir Malavyje, kur jo skulptūros statybos buvo sustabdytos, bei kitose Afrikos šalyse, yra gerai žinomas, tik ne kaip herojus, o kaip rasistas. Ir kaip dabar jaustis Sąjūdžio dalyviams? Taigi, tos pačios figūros gali savyje talpinti daugybę tarpusavyje persipynusių ir besipriešinančių asociatyvių naratyvų.
„Vytis“ ir partizanai
Pažvelkime į Lietuvos kontekstą, kur nerimsta diskusijos dėl Petro Cvirkos paminklo, Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos bei kitų atvejų. Šiuo klausimu įdomi mūsų Lukiškių aikštės paminklo Vilniuje istorija. Ginčas, ar toje aikštėje turėtų stovėti paminklas, referuojantis į partizanų pasipriešinimą, ar į Vytį, tikiuosi, yra aprimęs, kad būtų galima jį analizuoti. Pamėginkime tai atlikti trimis aspektais, kuriuos išsiryškinome kalbėdami apie ankstesnius atvejus.
Visų pirma, akivaizdu, kad tokio tipo socialinėse dramose paties paminklo figūra dažnai nėra tokia svarbi, kaip dėl jo kilusios dramos turiniai. Pavyzdžiui, klausimas, ar Vytis, ar partizanai, iš pirmo žvilgsnio lyg be reikalo priešintų du Lietuvai brangius istorinius objektus, bet iš tikrųjų parodo dvilypį mūsų santykį su Lietuvos istorija. Ar ją kildiname iš romantinės LDK istorijos, ar iš moderniosios tarpukario valstybės?
Noras statyti ar griauti paminklus yra susijęs su virsmo situacija, tapatybės steigtimi. Ukrainos karo fone mums kyla klausimas, kokiu simboliniu būdu mobilizuosime savo patriotizmą reaguodami į Rusijos agresiją. O nesutarimai dėl estetinės paminklo pusės, kuomet vieni nori „tradicinės“ skulptūros, o kiti „šiuolaikiško“ erdvinio objekto, išryškina paties lietuviškos nacionalinės tapatybės projekto dvilypumą: ar ji tautiška, ar vakarietiška? Ar smetoniška, ar demokratiška?
Galiausiai, paminklai savyje geba talpinti daugybę skirtingų asociatyvių naratyvų. Pažvelkime, kaip nesutarimas dėl Lukiškių aikštės buvo įvardintas viešojoje erdvėje: kartų konfliktas, miestas prieš kaimą, Neries krantinės „vamzdžio“ mėgėjai prieš nemėgėjus, Europos mėgėjai prieš tautininkus, liberalai prieš tradicionalistus ir t.t. Visos šios įtampos egzistuoja mūsų visuomenėje, dauguma jų yra užkoduota mūsų istoriniame audinyje nuo pat tarpukario ir suaktyvėja socialinių dramų metu.
Todėl politiniai vaizdiniai, tokie, kaip paminklai ar skulptūros, žymi ne tik praeitį, bet dar svarbiau – nebūtį. Nebūtį, kurioje tarpsta mūsų norai, skriaudos, aspiracijos, baimės ir kiti įsivaizdavimai. Kuo tos tuščios simbolio erdvės daugiau, tuo daugiau savų reikšmių galime simbolį pripildyti, ir tuo svarbesnė ji tampa tada, kai užaštrėja visuomenėje glūdinčios įtampos. Tad siekdami išmintingiau išspręsti klausimus dėl viešų objektų likimo, pamėginkime pirmiau aptarti tuos sopulius, kuriuos į šiuos objektus projektuojame.
Arvydas Grišinas yra politikos antropologas, mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslo darbuotojas.
