Žygimanto Augustino paroda „IN.500“ – apie istorinių faktų naudojimą asmeniniais tikslais.
Šie metai yra 500-osios Lenkijos karaliaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto gimimo metinės. Pavadinime paminėtos „IN“ raidės papildo ir atskiria parodos autoriaus pavardę nuo karaliaus, jos gali būti perskaitomos ir kaip anglų kalbos prielinksnis, kuris žymi vietą, laiką, priemonę, būseną, tikslą.
Vardų panašumas ir šis prielinksnis pasiūlo autoriui persikelti į Lietuvai svarbios asmenybės gyvenimą ir parodyti jį ne istoriko, o menininko akimis. Jubiliejinė „IN.500“ paroda ir ką tik išleista knyga „To ŽA“ apibendrina ir užbaigia daugiau nei penkis metus trukusį projektą, kurio metu sukurti darbai su humoru primins Lietuvos istorijos daugiaprasmiškumą ir „žmogiškojo faktoriaus“ vaidmenį jos interpretavime ir kūrime.
Parodoje „IN.500“ siekiama atskleisti ne Lietuvos ar Lenkijos istoriją, o parodyti, kaip atrodo žmogus, bandantis pritaikyti/adaptuoti istoriją sau, savo trivialiems egoistiniams tikslams, tuštybei. Ieškoma naudingų bei įdomių istorinių faktų, kurie jau anksčiau tokių pat žmonių galėjo būti suklastoti, taip pat pasitelkiami moksliniai metodai siekiant įrodyti savo tiesą. Klausiama, kodėl žmonės nori didžiuotis praeities istorija.
Žygimantas Augustinas gimė 1973 m., šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje. 1991–1998 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. 2001 m. – Florencijos akademijoje, o 2003 m. Niujorko meno studentų lygoje. 2015 m. tapo pirmuoju dailės srities meno daktaru Lietuvoje. Nuo 1998-ųjų aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, surengė daugiau nei dešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Pagrindinės Žygimanto Augustino darbų temos – žmogaus kūnas ir jo būsenos, bei realybės ir fikcijos santykis vaizde. Kaip įkvėpimo šaltinį jis dažniausiai naudoja savo kūną ir įvairius tekstus. Jo kūrinių galima rasti Lewben Art Foundation, Modernaus meno centro, Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Lawin“ bei kitose privačiose meno kolekcijose.
„Tas pats matymo / mąstymo būdas“ – grupinė šiuolaikinės tapybos paroda
„Tas pats matymo / mąstymo būdas” (trečia dalis) yra tęstinis projektas / paroda, kurioje bendras vardiklis yra tapyba.
„Bet ar (ne)būtina būti tapytoju arba menininku, kad tapyba būtų tavo matymo/mąstymo būdu? Dažniausiai, juk tie tapytojai vistiek mato savaip. Taip, individualus braižas kūryboje yra natūralus ilgo proceso rezultatas. Atrasti, bendrauti su panašiai matančiais, mąstančiais, jaučiančiais yra ko gero kiekvienam kūrėjui aktualu, šiuo atveju paroda yra kaip (kūrinių) bendravimo forma“, – rašoma pranešime žiniasklaidai.
Šį kartą atrinkti autoriai, kurių tapyba/kūryba šios kolekcijos kontekste išsiskiria. Visi šie meninininkai pasižymi unikalia tapybos estetikos raiška. Skirtingi paviršiai, skirtingi priėjimai prie kūrinio, skirtinga tapybos plastika, skirtingi pasakojimai apie tapybą. Dešimt autorių ir du galerijos aukštai.
Projekto/parodos idėja kilo Andriui Zakarauskui ir Povilui Ramanauskui bekuriant gretimose studijose „Juzėje“ (Kauno buities namai“). „Tas pats matymo / mąstymo būdas” apjungęs vietinius bendraminčius startavo 2014 metais galerijoje „101”, Kaune, vėliau su didesniu sąstatu ekspozicija pristatyta 2015 metais „DSG” galerijoje Vilniuje.
Virtualioje erdvėje – performansų programa : „S MOM renginių serija. Tyla“
Apie renginį iš kuratorės Vaidos Tamoševičiūtės lūpų: „Tyla. Kiekvienam ji kitokia. Tyla gali būti siekiamybė, svajonė, neįmanomybė, o kartais pati pavojingiausia jėga.
Apie vienokią tylą kalba Ieva Brikė, visai apie kitokią Kainulainen&Latva, ir dar kitokią Guadalupe Aldrete. Beprotiškas noras rasti akimirką tylos, o gal lašą drąsos tylai sudraskyti.
Sara Maitland „Tylos knygoje“ kalba apie pozytivios tylos atradimą, pažįstamą daugeliui mamų, kai nubundi vidury nakties ir pažindęs kūdikis pagaliau nurimsta, kai nuovargio suskaldyta kasdienybė, panardina tave į keistą būseną tarp miego ir būdravimo: „Tą keistą metą prieš aušrą nepaprasta būna pati tamsa ir nutykęs pasaulis, net miestai <...>“ Vis gi, kiekvieno mūsų patirtis skirtinga.
„S Mom“ platforma prasidėjo iš noro kalbėti, iš noro išgirsti kitus balsus, nepopuliarius, nutildytus, kartais nenorimus girdėti, o kartais bijomus ištarti.
Apie (ne)motinystę nepopuliariai, skaudžiai, giliai. Apie pasirinkimus ir laisves. Kūną – motinos, vaiko, visuomenės kūną.
Visi mes – performanso menininkai, todėl geriausiai kalbame ne žodžiais, o kūnais, savimi. Šioje, pasaulinės pandemijos akivaizdoje, praradę pagrindinį savo įrankį, fizinį buvimą su kitu, vis gi renkamės netylėti ir kaip ir daugelis kitų, keliamės į virtualią erdvę.“
Daugiau – galerijos tinklapyje.
