Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Grybai – neatsiejama lietuvių dalis. Kodėl apie juos kuriami mitai?

Dauguma lietuvių kokiu nors būdu yra susipažinę su grybais – vieni grybauja patys, kitų artimieji užsiima tokia veikla, o treti perka grybus iš pakelės prekeivių. Mitopoetinio pasaulėvaizdžio tyrinėtoja Vita Džekčioriūtė-Medeišienė šį reiškinį priskiria lietuviškajai tapatybei. Apie tai, ar grybai skirti tik maistui ir kuo skiriasi grybų samprata įvairiose kultūrose, pasakoja viena iš festivalio „Ūmedė“ paskaitos lektorių.
Baravykai samanose
Baravykai samanose / 123RF.com nuotr.

Grybų mokslas

„Mokslas, tiriantis kultūrinę grybų raišką arba jų panaudojimą, yra vadinamas etnomikologija. Jo pradininkai XX a. viduryje buvo Valentina ir Gordonas Wassonai, atradę du požiūrius į grybus – tam tikros kultūros gali būti arba mikofilinės, arba mikofobinės“, – sako V.Džekčioriūtė-Medeišienė.

Mikofilinėse kultūrose į grybus žiūrima itin palankiai ir įvairios jų rūšys naudojamos maistui.

Pastarosios į grybus žiūri labai atsargiai, tarsi į kaip į svetimus gamtos pasaulio atstovus ir jų masiškai nerenka. O mikofilinėse kultūrose į grybus žiūrima itin palankiai ir įvairios jų rūšys naudojamos maistui. Lietuva kartu su slavų valstybėmis yra priskiriama būtent šiai tautų rūšiai. Mikofobinės kultūros išraiškos matomos anglosaksų tautose.

„Galbūt 2016 m. skaičiau istoriją, jog lietuvė moteris viename Anglijos parke, kur auga daugybė grybų, nuvažiavo jų pasirinkti, nes tą visuomet darė Lietuvoje. Tuomet atvažiavo policija ir buvo iškelta byla, nes moteris pažeidė tam tikrus reikalavimus ir neturėjo teisės rinkti grybų“, – prisimena mitopoetikos tyrinėtoja.

Anot pašnekovės, tai geras pavyzdys, jog Anglijoje į grybavimą buvo žiūrima kaip į keistenybę, o moteris, kuri užaugusi Lietuvoje ir skirtingoje kultūrinėje aplinkoje, mąsto kitaip – jai tai tarsi savaime suprantamas dalykas.

Grybas – tarp augalo ir gyvūno

Man atrodo, kultūrose, kur kokie nors reiškiniai tampa svarbūs, jie įgyja daugiau įvairių reikšmių. Grybai renkamai ne tik valdymui, bet ir pardavimui. Taip pat matomos ir įvairios kultūrinės reikšmės – tikėjimai, pasakojimai, grybavimo taktikos ir t. t.“, – pasakoja V.Džekčioriūtė-Medeišienė.

Mikofilinėse kultūrose, o tarp jų ir Lietuvoje, grybai buvo naudojami trejopai. Pirmiausia – valgymui, kadangi turi aukštą mitybinę vertę. Antra – buvo naudojami gydymui dėl savo gydomųjų savybių. Ir trečia – naudojimui buityje. Anot jos, pats musmirės pavadinimas yra ne šiaip sau kilęs – grybai naudoti musių maitinimui ir nuodijimui.

„Tai, ką mes įvardiname grybu, skiriasi nuo to, kas liaudyje buvo juo laikoma – t. y. grybo vaisiakūniai. Į juos žiūrima kaip į gyvo pasaulio atstovus ir organizmus, tik kiek keistesnius. Grybai tarsi užima tarpinę padėtį tarp augalų ir gyvūnų, todėl ir išskiria“, – sako mitopoetikos tyrinėtoja.

Jiems nuo seno buvo suteikiamos tam tikros savybės, pavyzdžiui, įsivaizduojama, kad jie gali girdėti arba pasislėpti nuo grybautojų.

Moteris teigia, kad grybai išoriškai primena augalus, kadangi auga vienoje vietoje, tačiau neturi nei šakų, nei lapų, greitai auga, nežydi, o sėklos, arba vadinamos sporos, plika akimi nematomos.

„Jiems nuo seno buvo suteikiamos tam tikros savybės, pavyzdžiui, įsivaizduojama, kad jie gali girdėti arba pasislėpti nuo grybautojų. Tai suprask, kad jie ir juda kaip gyvūnai. Jiems dažnai yra priskiriamos žmogiškos savybės, nes grybo dalys įvardijamos kaip kojytė ir kepurytė. Juk kojas ir žmogus turi, kepures nešioja“, – šypsosi V.Džekčioriūtė-Medeišienė.

123RF.com nuotr./Musmirė
123RF.com nuotr./Musmirė

Grybų paslaptingumas

Mitopoetikos tyrinėtoja pripažįsta, kad grybai – keisti organizmai. Dažniausiai mitologizuojama tai, kas atrodo keista, nesuprantama arba išsiskiria iš kitų.

„Mitinė mąstysena pasireiškia įvairiuose tautosakos žanruose, todėl tai nebūtinai yra mitai. Labai svarbūs ir prietarai, atspindintys grybo paslaptingumą. Buvo tikima, kad grybai dygsta tik naktį, arba tik apyaušriu, o žmonės negali to pamatyti. O jei pamatytų, apaktų arba mirtų“, – pasakoja V.Džekčioriūtė-Medeišienė.

Todėl grybai yra seilėti.

„Taip pat yra labai ryškios etiologinės šaknys. Grybo atsiradimas siejamas ir su šventaisiais. Tarkime, Dievas vaikšto su šv. Petru ir jis įsideda rugio grūdą į burną. Dievas pamato ir liepia išspjauti, nes jis jam nepriklauso, o jam išspjovus sako, kad iš jo išdygs grybas ir bus maistas žmonėms. Todėl grybai yra seilėti. Iš esmės viskas siejasi ir su jų biologinėmis savybėmis“, – pabrėžia mitopoetikos tyrinėtoja.

Lietuvoje vienas žymiausių literatūros kūrinių apie grybus yra J.Marcinkevičiaus poema „Grybų karas“. Kūrinyje naudojami motyvai aptinkami liaudies dainose ir pasakose. Tačiau Lietuvoje rašytinės pasakos nėra labai išplėtotos. Pavyzdžiui, Rusijoje šis žanras labai ryškus.

„Marcinkevičius į savo poemą sugebėjo įtraukti liaudies kultūroje paplitusius grybų karo ir grybų vestuvių motyvus. Man atrodo, kad šie organizmai yra labai palankūs kultūrinei raiškai, juos greitai žmonės pasičiumpa, nes gali rasti įvairiausių su grybais susijusių dalykų“, – sako V.Džekčioriūtė-Medeišienė.

123RF.com nuotr./Grybai
123RF.com nuotr./Grybai

Baravyko svarba

Baravykas – visų grybų pulkaunykas, poemoje „Grybų karas“ rašė J.Marcinkevičius. Mitopoetikos tyrinėtoja sako, kad tiriant grybų mitybinę naudą, baravykų vertė yra labai aukšta. Dėl to ši grybo rūšis galėjo būti pasirinkta kaip svarbiausia.

Dzūkijoje žodis grybas iš esmės reiškia tik baravyką.

„Toks baravyko suvokimas yra paplitęs ir Lietuvoje, kadangi baravyką visi žino, jis visiems svarbus. Dzūkijoje žodis grybas iš esmės reiškia tik baravyką“, – teigia mitopoetikos tyrinėtoja.

Baravyko pavadinimas kilęs iš slavų tautų, spėjama, kad tai baltarusių kilmės žodis, išvertus į lietuvių kalbą reiškiantis šilinį.

„Remiantis medžiaga, galima daryti prielaidą, kad baravykas galėjo būti kaip miško šeimininko personifikacija. Tai atsispindi ir dainose, kuriose baravykas reguliuoja ir paskirsto vietas miške kitiems grybams. Visgi mes savo kultūroje tokio ryškaus vaizdinio neturime“, – pasakoja V.Džekčioriūtė-Medeišienė.

Anot moters, toks baravyko vaizdinys labiausiai matomas rusų kultūroje, kadangi joje svarbus mitinis miškinio personažas, kurio viena iš reiškimosi formų gali būti būtent baravyko pavidalas. Nors Lietuvoje vyrauja panaši baravyko samprata, sunku rasti ją įrodančius rašytinius šaltinius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais