Pasak T.Kazakevičiaus, kalbėti apie tremties istoriją nėra paprasta: ji vienareikšmiškai yra pažymėta liūdesiu ir netektimis, badu, vargu ir šalčiu. „Vis dėlto, keli šimtai sudėtingomis pokario sąlygomis išgelbėtų vaikų gyvybių – tai pretekstas kalbėti ne tik apie atšiaurią Sibiro žiemą, pavasarį sugrįžus į gimtinę, bet ir vasarą – gyvenimo ir naujos istorijos kūrimą“, – teigia fotografas.
Laiko mašina į praeitį
– Pokalbį norėčiau pradėti iš kiek tolesnės perspektyvos. Ne vienas tavo fotografijų ciklas – tiek ir plataus atgarsio sulaukęs „Tai, ko nebebus“ ar „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“ – tai kvietimas apmąstymams apie praeitį, būtąjį laiką. Kaip pats matai istorijos ir fotografijos sankirtas?
– Fotografija savo esme man yra istorijos pasakojimas. Kartais ji būna labai asmeniška, kartais – išeinanti už asmeninio gyvenimo patirties bei suvokimo ribų.
Tam tikra prasme į patį fotografavimo veiksmą aš žiūriu kaip į būdą, savotišką laiko mašiną, nukeliauti į praeitį. Ko ten ieškau? Man rodos, aš bandau patekti į laikus, kai pasaulis buvo gerokai labiau kinematografiškas.
Man rodos, aš bandau patekti į laikus, kai pasaulis buvo gerokai labiau kinematografiškas.
Taip nutiko cikle „Tai, ko nebebus“, kuriame bandžiau „persikelti“ į XX a. Didžiosios depresijos laikus Amerikoje. Žinoma, tai tik mano paties vidinis pretekstas jausmingai, jautriai, gal net ir kiek sentimentaliai pasakoti apie laiką ir žmogų. Matydamas, kokių reakcijų šis ciklas sulaukė užsienio šalyse, buvau laimingas, kad ši tema peržengė konkrečios tautos ribas ir liudija patį gyvenimą.
„Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“ – taip pat yra grįžimas, šį kartą, į XIX a. pabaigos–XX a. pradžios industrinį pasaulį. Vizualiai tai esu matęs fotografijose bei ano laiko kinematografe ir tai mano sąmonėje paliko neišdildomą žymę. Iki šiol tebeveikiančiose gamyklose bei fabrikuose mane, visų pirma, pribloškia žmogaus ir erdvės santykis. Maža to, neretai, visa scenografija čia atrodo tokia, lyg būtų sukurta teatro vaidinimui ar kino filmavimui. Rodos, tau tereikia atsistoti tinkamoje vietoje ir tai nufotografuoti.
Tačiau su naująja serija „Pernykštis sniegas“ viskas yra gerokai kitaip. Šiuo atveju mane sudomino konkretus istorinis įvykis – skaudus, dramatiškas, siaubingas – ir žmonės, kurie tai išgyveno būdami vaikais. Tremties tema man buvo įdomi jau seniai, bet aš vis neradau būdų, kaip apie tai kalbėti.
– Kas tave paskatino po daugiau nei septynių dešimtmečių nuo šių realių įvykių ieškoti vizualaus pasakojimo apie tremtį?
– Mano artimuosius aplenkė tremties tragedija, tad su šia tema neturėjau jokio asmeninio santykio. Na, bent jau tai nebuvo mano šeimos istorijos dalis. Vis dėlto tokia ji tapo visiškai iš kitos pusės ir netikėtai. Gal šimtą kartų savo dukrai skaičiau komiksų knygą „Sibiro haiku“. Ilgainiui tą istoriją jau gerai žinojau, viskas čia buvo aišku, ne kartą skaityta... Tačiau nuolat tai kartojant, staiga, vieną dieną, man atsivėrė netikėtas žodžių junginys – „Našlaičių traukinys“... Iš pačios knygos konteksto tartum viskas ir aišku, tačiau mane tas faktas ėmė ir patraukė – šitaip ir įnikau domėtis.
1945 metų lapkritį į Lietuvą buvo pargabenta pirmoji dvylikos vaikų grupė ir sugrąžinta giminaičiams.
Pradžioje susiradau autorę Jurgą Vilę ir jos pasiteiravau, ar Algiukas iš knygos yra realus asmuo. Pasirodė, kad tai jos tėčio Algio Stakėno istorija. Šitaip žmogus prie žmogaus, istorija prie istorijos prisikasiau iki Rimvydo Racėno parašiusio knygelę apie žmones pabėgusius iš tremties bei į Lietuvą sugrąžintus našlaičius. Pirmojo mūsų susitikimo metu Rimvydas ištarė lemtingą frazę: „Tamsta ieškote pernykščio sniego?“ Galiausiai būtent šie žodžiai – kurie apjungia tiek praeities laiką, tiek ir Sibiro žiemos motyvą – tapo šios temos pavadinimo dalimi.
Pamenu, tąkart Rimvydas atsivertė savo užrašinę ir ėmė ieškoti jam žinomų „Našlaičių traukinio“ keleivių kontaktų. Deja, prie daugelio jų buvo pažymėti kryželiai... Tačiau vienas kitas – ne. Taip aš susiradau Laimutę, Laimutė nukreipė į Giedrutį, Giedrutis – į Almantą ir taip toliau. Ilgainiui taip pernykščio sniego ieškodamas aš geriau susipažinau ir su visa šia istorija.
Aštrių siužetų istorija
– Papasakok, kas joje labiausiai tau įstrigo?
– Visa ši sukrečianti ir kartu intriguojanti istorija prasidėjo nuo vieno konkretaus įvykio, tapusio precedentu gelbėti ir kitus vaikus. Pradžia – Putvių šeima ir jų vaikai, likę našlaičiais Komijoje. Vieno giminaičio atkaklumu, taip pat ir padedant kitiems žmonėms, 1945 metų lapkritį į Lietuvą buvo pargabenta pirmoji dvylikos vaikų grupė ir sugrąžinta giminaičiams.
Vienu metu vaikams leista grįžti, o lygiagrečiai, taip pat ir vėlesniais metais, žmonės ir toliau masiškai tremiami.
Tokiu būdu pamažu atsirado ir daugiau entuziastų, aktyvistų, kurių pastangomis per 1946 metus įvairiais būdais daugiau nei 250 vaikų buvo pargabenta į gimtinę. Daugelis jų buvo našlaičiai, dalis – ne. Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, itin sudėtingomis ir tragiškomis pokario sąlygomis, tai buvo kova už žmogaus teises.
Oficialiai buvo net ir Švietimo ministerijos patvirtinimas, kuris leido našlaičius grąžinti į Lietuvą. Kita vertus, paradoksas yra ir tas, kad vienu metu vaikams leista grįžti, o lygiagrečiai, taip pat ir vėlesniais metais, žmonės ir toliau masiškai tremiami į Sibiro ledynus ir kitus atšiaurius kraštus.
Daugelis mano pašnekovų pasakojo panašias aplinkybes: iš tremties vietų jie buvo vežami iki Maskvos, o čia, privaloma tvarka, vedami apžiūrėti Lenino mauzoliejaus, kad žinotų, kam turi būti dėkingi už šią malonę – grįžimą iš Sibiro... Paskui jie iš Maskvos Baltarusijos stoties, per Minską, pasiekdavo Vilnių.
Laimutė pasakojo, kad netekusi tėvų, atsidūrė vaikų namuose Sibire. Ten, ruošiantis kelionei į Lietuvą, prisidžiovino duonos, tačiau ją visą išdalino pakeliui kitiems vaikams, kurie tokio lauknešėlio neturėjo. O kas toliau? Pokario Vilniuje visko taip pat labai trūko... Gražina pasakojo, kaip vaikų namų virėjos verkdavo matydamos vaikus godžiai valgančius barščius...
Šioje istorijoje gausybė aštrių siužetų, kurie atima žadą, o apie tai girdėdamas negali patikėti, kad tai scenos iš tikrovės.
Kai kuriuos vaikus giminaičiai pasiimdavo dar Vilniaus geležinkelio stotyje, kai kuriems šio susitikimo tekdavo laukti ir ne vieną mėnesį vaikų namuose. Buvo tokių – tą net sunku įsivaizduoti – kurie namo grįždavo patys.
Pamenu ir istoriją apie tai, kaip iš Sibiro parvežtas jaunuolis po kurio laiko vienas traukiniais grįžo atgal norėdamas surasti kažkur ten pasilikusį savo mažąjį broliuką. Po ilgų klajonių jį rado vaikų namuose, jau nekalbantį lietuviškai, bet kažkokiu būdu atsimenantį savo vardą... Vėliau, paimtam į kariuomenę, šiam jaunuoliui teko prižiūrėti politinius kalinius: tapti panašiu į tuos, kurie dar visai neseniai prižiūrėjo jo tėvą...
Visoje šioje istorijoje gausybė aštrių siužetų, kurie atima žadą, o apie tai girdėdamas negali patikėti, kad tai scenos iš tikrovės.
Apie tremtį – šviesiai
– Visą šią istoriją yra persunkusi įtampa ir dramatizmas, tačiau tavo fotografijose to nematyti. Ar tai sąmoningas tavo apsisprendimas šiame pasakojime apie tremtį ieškoti šviesos?
– Noriu pabrėžti, kad nesu istorikas. Šiame fotografijų cikle nebandžiau atspindėti įprasto, apibendrinančio tremties pasakojimo. Pasirinkau kiek kitą, asmenišką ir labiau intymų kelią: per konkrečius žmones ir jų gyvenimus bandau prisiliesti prie kiek kitokios – šviesesnės – šios tragedijos pusės. Pažvelgti į tą pernykštį sniegą iš vaikų, kuriems likimas davė ne tik kančios ir praradimo patirtis, tačiau ir šansą gyventi.
Šviesioji šios istorijos pusė – tai išgelbėtos vaikų gyvybės. Tie entuziastai, prisidengdami oficialiu leidimu, bandė gelbėti tai ką galėjo, todėl šalia valdžios palaimintų šešių ekspedicijų, vyko ir nelegalios, tarp išgelbėtų našlaičių – ir ne našlaičiai. Šią istoriją rašė įvairūs žmonės, ji tikrai nėra vienareikšmiškai vertinama, ir vis dėlto, pagrindinis tikslas, turint galvoje sudėtingas to meto sąlygas ir aplinkybes, buvo šventas.
Ar įmanoma šioje istorijoje kalbėti apie laimę? Mano sutikti žmonės tai ir liudija savo pačių gyvenimais – rodos, sugriautais, tačiau atkurtais, sukurtais iš naujo.
Ar įmanoma šioje istorijoje kalbėti apie laimę? Mano sutikti žmonės tai ir liudija savo pačių gyvenimais – rodos, sugriautais, tačiau atkurtais, sukurtais iš naujo.
– Šia prasme tave galima įvardyti kaip fotografą-tyrinėtoją, fotoaparatą naudojantį kaip pretekstą prakalbinti praeitį. Tačiau kartu tai ir labai savalaikis darbas, nes tremtiniai vaikai – paskutiniai šios istorijos liudytojai, o ir jų gretos su kiekvienais metais taip pat mažėja.
– Išties, tai lyg bandymas pagauti pralekiantį laiką, spėti užfiksuoti prisiminimus, įamžinti žmonių veidus ir jų gyvenimuose įspaudą palikusią istoriją. Vienos iš dešimties fotografuotų žmonių – Laimutės – jau nebėra tarp gyvųjų. Iškeliavo ir pirmuosius kontaktus davęs R.Racėnas. Išties šių žmonių gretos labai sparčiai tirpsta...
Ne visi, su kurias susisiekiau, norėjo apie šias savo patirtis kalbėtis ir tai tik liudija, kad būdus, kaip susigyventi, su istorija renkamės patys. Dažnai tai tikrai yra labai nelengva. Vis dėlto, sutikę leistis į šią kelionę laiku atgal, man pasakojo jautriai ir tuo pačiu tvirtai, puikiai įsisąmoninę tai, kas su jais buvo nutikę ir tuo pačiu nesijausdami aukomis, tačiau pasirinkę gyvenimą. Nors praeitis, žinoma, taip pat niekur nedingo: šiomis dienomis apsilankęs pas Gražiną, radau ją skaitančią ką tik pasirodžiusią knygą „Didžiosios tremtys: Altajus ir Jakutija. 1941 m.“
Šviesioji šios istorijos pusė – tai išgelbėtos vaikų gyvybės.
Pirminė mano kaip fotografo idėja buvo labai konceptuali: norėjau prie šios istorijos prisiliesti konstruodamas vaizdą ir patį pasakojimą, bandydamas vizualine kalba atkurti prisiminimus. Žinoma, fotografavau ir žmonių portretus, tačiau kiek kitaip nei galima išvysti parodoje. Ilgainiui „istorijos konstravimo“ principo atsisakiau suvokęs, kad patys žmonės ir jų istorija yra šio pasakojimo ašis bei centras ir čia nėra jokio reikalo išradinėti dviračio.
Tiesa, vaizdų konstravimo principas pravertė rengiant pačią parodą. Šalia portretų čia galima išvysti šių žmonių daiktus, kurie juos sieja su Sibiro praeitimi bei jų artimaisiais – mamos nešiotas kryželis, mamos laiškai artimiesiems į Lietuvą iš Sibiro, tremties draugės piešinys, repatriacijos dokumentas, leidęs sugrįžti į tėvynę, tėvų nuotrauka, daryta dar gyvenant savo namuose prieš baisiuosius įvykius. Šie konkretūs objektai – tai daiktiniai įrodymai, rišantys fotografuotus žmones su jų praeitimi. Daugelis jų tai parsivežė su savimi grįždami į Lietuvą, todėl tai tartum įkūnija jų ryšį su pačiais artimiausiais žmonėmis, kurių dalis jų neteko Sibire.
Būti namuose – tai būti savo vietoje, savo artimųjų apsupty. Netekti namų – tai netekti dalies gyvenimo.
Taip pat parodoje esama ir lygiagretaus istorinio pasakojimo – tai autentiškos istorinės vaikų, negrįžusių iš Sibiro, fotografijos – jie taip ir liko vaikais tuose sniegynuose. Taip pat ir dvi tremtinių kapinių nuotraukos – viena, mažytė, iš amžinojo įšalo žemės, nuolatos skalaujamos bangų mūšos, paplaunančios ne tik krantą, tačiau ir mirusiųjų kaulus. Kita – tai kapinės vasaros atokaitoje žalioje Lietuvos žemėje... Šie du pasakojimai – amžinosios tremties ir grįžimo į tėvynę – persmelkia ne tik pačią parodą, tačiau ir šių žmonių gyvenimus.
Sugrįžimas į namus
– Labai konceptualiai, o kartu ir jautriai pasirinkai šiuos žmones fotografuoti šalia jų gimtųjų namų, ar buvusiose jų vietose, tokiu būdu, tartum sugrąžindamas juos į pačią pradžią, dar iki visą gyvenimą pakeitusios tremties.
– Taip, namai yra tai, kas šią temą paverčia bendražmogiška patirtimi. Būti namuose – tai būti savo vietoje, savo artimųjų apsupty. Netekti namų – tai netekti dalies gyvenimo, savo apčiuopiamos, užuodžiamos, pažįstamos istorijos. Štai kodėl man buvo svarbu savo pašnekovus nusivežti į tas vietas, kurios visiems jiems, na, bent jau tiems, kurie atsimena, asocijuojasi su laimingomis vaikystės dienomis.
Viliuosi, kad tapau tinkamu įrankiu ateičiai perduoti šių žmonių pasakojimus.
Žinoma, čia taip pat nėra viskas paprasta ir sklandu kaip norėtųsi... Kai kuriuose namuose gyvena jau kiti žmonės, kai kur – nelikę net pamatų, nes viską nušlavė melioracija... Bet tas grįžimas į namų aplinką, pradžių pradžią, man pasirodė esmingas ir tiesiog būtinas šiam pasakojimui.
– Suprantu, kad tau pačiam šie žmonės tapo unikalios istorijos liudininkais. O kuo tu pats tapai jiems šioje istorijoje, tartum priversdamas juos atsigręžti į praeitį?
– Kitos – gerokai jaunesnės – kartos kūrėju, norinčiu kalbėtis šia tema ir jos nepamiršti. Žinoma, mes neturime kasdien gyventi prisiminimais, tačiau jų pamiršti – negalime. Ne vienas mano pašnekovas džiaugėsi jiems parodytų dėmesiu, jiems buvo svarbu apie tai kalbėtis, grįžti į praeitį, įvardyti tai, kas svarbu ir iki šiol jaudina. Viliuosi, kad tapau tinkamu įrankiu ateičiai perduoti šių žmonių pasakojimus.
Svarbu ir tai, kad didžioji dalis pasaulio apie šią tremties istoriją išvis nėra nieko girdėję. Todėl noriu tikėti, kad per fotografiją ir kiek šviesesnę nei įprastą šios temos perspektyvą, tremties istorija gali pasklisti plačiau ir už mūsų tautos bei regiono ribų.
