Ši paroda atidaryta praėjus 35-iems metams nuo pirmosios tapytojo parodos „Tapyba. Alijošiai“. Pats autorius teigia, kad to neplanavo ir pagrindinis tikslas buvo ne kažką pažymėti, o apsivalyti dirbtuvę. Vis dėlto, tada, 1989 metais, H.Čerapo kūryba buvo eksponuojama toje pačioje Pamėnkalnio galerijos erdvėje, kurioje su juo ir jo parodų kuratore Agne Kulbyte dabar ir kalbėjomės apie tuos „suvartoto“ laiko metus.
– Ši paroda – išskirtinė tiek paveikslais, tiek pačiu pavadinimu – „Suvartoto laiko kolumbariumas“, suvartoto laiko kapinės. Esate sakęs, kad ją apibūdintumėte kaip retrospektyvią, apie tai, kas jau yra įvykę. Pavadinimas niūrus, o kokie jausmai pačiam kyla prisiminus šių kūrinių ketverius kūrybos metus?
H.Čerapas: Man pavadinimas neatrodo niūrus. Viešpats liepė Mozei užlipti ant Nebo kalno, kur jis būtų suvalytas, kaip ir Aaronas ant Horo kalno. Manau, kad žodžiai „suvalytas“ ar, šiuo atveju, „suvartotas“ taikliausiai nusako žvilgsnį į praėjusį laiką, reiškia kažkokio proceso ar etapo pabaigą, o tai negali būti „niūru“, netgi priešingai – tai džiaugsminga, nes kiekviena pabaiga reiškia ir kažko kito pradžią.
Aš praėjau daug etapų: ir vaizdavimo, ir jausminius etapus, o galų gale dabar priartėjau prie tokios visuminės redukcijos. Raineris Maria Rilkė yra gražiai pasakęs apie eilėraščius, kad eilėraščiai nėra jausmai, eilėraščiai yra patyrimas, mes kiekvienas turim prisiminimų, bet prisiminimai irgi nėra eilėraščiai. Tik tada, kai prisiminimai tampa kūnu, iš jų gali kažkas išeiti. Tai labai tinka tapybai. Aš pats jaučiu, kad manyje viskas, ką kažkada patyriau, jau įėjo į kūną.
– Kuo ši paroda Jums ypatinga?
H.Čerapas: Gal ji yra įprasta. Visos mano rengtos parodos nuo 1994 m. turi tokį, galima sakyti, ūkinį, buitinį tikslą. Tai yra dirbtuvės apvalymas ir darbų išvežimas į sandėlį, nieko daugiau.
Tai yra dirbtuvės apvalymas ir darbų išvežimas į sandėlį, nieko daugiau.
Šita paroda irgi yra daroma praktiškai tokiu tikslu, nes per daug metų aš apsikroviau darbais, nebėra vietos tapybai. Todėl turėjau vežti juos į sandėlį, bet pakeliui užvažiavom čia.
A.Kulbytė: Buvo sumanymas parodyti vadinamas, mažąsias serijas. Pastarųjų metų Čerapo parodų kontekste, tai yra netikėtas dalykas, nes jis dažniausiai rodo labai didelio formato darbus, o čia devyniasdešimt devyni mažieji formatai, kurie taip pat yra tik maža projekto dalis. Be minėtų egzistencinių, asmeninių motyvacijų, kaip apsivalymas, arba be globalių užuominų apie tapybos „mirtį“, kuri galbūt net pavadinime užkoduota, ši paroda labiau akcentuoja pačią plastiką. Mažuose formatuose išsiskleidžia netikėti, kitoniški dalykai ir, sakyčiau, net tokia intymi, vidinė H.Čerapo tapymo filosofija, būtent juodo dažo materijos panaudojimas, savotiškas „susitikimas“ su tikrove. Net norėčiau pacituoti Henriką: „dažai yra tik juodi, o visa kita – tėra spalvos.“
H. Čerapas: Aš nedeklaruoju jokių minčių apie „tapybos mirtį“. Niekada tapyba nesiruošė ir nesiruošia mirti. Tai yra sugalvota kažkokių manieristų. Taip, juodi dažai man tapo pasirinkimu, nes naudoju labai daug dažo. Kai baigėsi labai geri gaminti aliejiniai dažai „bankėse“, ir fabrikas tuometiniame Leningrade užsidarė, pradėjo gaminti dažus nagų lako dydžio tūbelėse. Teko ieškoti, kuo man tapyti. Išbandžiau visokius pamatų gruntavimo bitumus, asfaltines dervas, kurias naudojau todėl, kad jos pardavinėjamos dideliais kibirais. Menotyrininkai įžvelgė kažkokią specialią mintį, manė, kad aš tuo kažką norėjau pasakyti. O mintis paprasta – reikėjo daug dažų, o jų pardavime nėra. Prekiautojai sako, kad didelėmis dėžėmis aliejinių dažų yra, bet čia neveža, nes nėra paklausos, daugiausia visi tapo akrilu. Dabar iš Anglijos man atveža anglišką dažą penkių kilogramų dėžėse, todėl apsiriboju tuo juodu dažu, kaip tapybos materijos pagrindu, o visa kita – spalvos...
– Bevaikštant po parodą, galima pastebėti, kad juoda spalva dominuoja, bet kai kuriuose paveiksluose atsiranda žydros arba geltonos spalvos.
H.Čerapas: Taip, tai priklauso nuo atmosferos. Mane įvairiai pravardžiuoja, tai neoekspresionistu, tai abstrakcionistu, tai dar gali ką nors prikabinti, bet aš pats savo tapybos būsenas suvokiu esant tarp peizažo ir abstrakcijos. Aš reaguoju į gamtą, į atmosferą. Nėra taip, kad iš kažkokių idėjų galvoje susikurčiau projektą ir to pagrindu bandyčiau kažką pasakyti. Aš tiesiog brėžiu tai, kas darosi prieš akis, kas yra tikrovėje.
Aš tiesiog brėžiu tai, kas darosi prieš akis, kas yra tikrovėje.
Juoda spalva man ilgainiui tapo išgyvenamos tikrovės atitikmuo, o pati drobė, jos švara ir nekaltumas, kol į ją neįsibrovė tikrovė, absoliutu. Henri Matisse‘as yra kalbėjęs, kad ėmė naudoti juodą spalvą kaip šviesos dimensiją, bet ne kaip absoliučios tamsos išraišką. Knygoje skaičiau, kad ,,Taboro kalno šešėlio juodume dar daug šviesos“. Todėl aš ją suvokiu kaip šviesos kategoriją.
– Pasiėmęs drobę pradedate dirbti ar laukiate įkvėpimo, ieškote jo aplinkoje?
H.Čerapas: Studijavau Vilniaus dailės institute, kur buvau išmokytas, kad tapybai būtina tema. Esu prie to prisirišęs ir didelėse kompozicijose, kurias vadinu tūrinėmis. Buvo „Geležinkeliai“, „Dirvonai“, dabar yra „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“, susidedantis iš kelių dalių, visa tai – temos. Jos reikalingos numatyti kompozicinę strategiją, kaip ir ką aš brėšiu. Šias, mažąsias serijas, galima pavadinti mechaninėmis. Prieš penkerius metus užsirašiau: „Čerapai, nei dienos be brūkšnio.“
Prieš penkerius metus užsirašiau: „Čerapai, nei dienos be brūkšnio.“
Tai toks įsipareigojimas liko, nors, aišku, nepavyksta kasdien, bet žinau, kad dažai yra tik juodi, o ar šiandien spalvų reikia, ar ne, pasako gamta.
A.Kulbytė: Norėtųsi patikslinti, kad šioje tapymo mechanikoje vis tik labai daug egzistencinių prasmių ir subjektyvumo. Nors atsiremiama į sąlyginai formalų automatizmą – tai išlieka kaip tobulumo siekis ir idėja. Čerapas dabar kuria, tarytum, paties metodo meditacijas, o toks bandymas tapti savo spontaniškų ir inertiškų vyksmų stebėtoju, yra labai sudėtingas, dar tik išbandomas ir kitų šiuolaikinių autorių.
– Paroda eksponuojama praėjus 35-eriems metams nuo pirmosios autorinės parodos, pavadinimu „Tapyba. Alijošiai“, rengtos toje pačioje erdvėje, tuometinėje Dailės fondo galerijoje. Ar dabar vieta pasirinkta atsitiktinai, ar su mintimi sugrįžti į tą pradinį tašką?
H.Čerapas: Mažųjų serijų darbų yra labai daug, norėjosi nors dalį jų parodyti. Kai pradėjau projektuoti parodą, neradau geresnės, man pasiekiamos erdvės nei šita, bet apie tai, kad suėjo 35-eri metai nuo pirmos parodos, nesureikšminau, įrašiau tik į paraišką, net nebuvo aišku, ar gausiu leidimą. Todėl ir pavadinimą slėpiau paraiškoje, kad tai „kapinės“ nerašiau. Neišviešinau pavadinimo iki paskutinio momento. Dabar, kai matau rezultatą, esu labai patenkintas, nes viskas čia labai gerai dera su tais stulpais, su galerijos erdvės architektonika.
– Prieš keletą metų darbus eksponavote ir Akmenėje, iš kurios krašto esate kilęs. Ar kada nors buvo svarbus užsienio pripažinimas, ar svarbiau, kad pripažintų Lietuva ir gal net pati tėviškė?
H.Čerapas: Keblus klausimas. Vėl prisiminiau Rilkę, kuris jauną žmogų kvietė džiaugtis, kol apie jį niekas nekalba, nes, kai pradės kalbėti, sugužės minia ir išvartys statybų akmenis. Vadinasi, turiu džiaugtis, kol ramiai statau savo, pavadinkim, kūrybą – nors tai vartojamas žodis, aš asmeniškai nelabai jo vartoju. Turiu džiaugtis, kol, prisivežęs akmenų, prisiminimų, turiu savo statybvietę, nes staiga gali sugužėti minia, išvartyti akmenis ir pradėti mane „gaudyti“. Pavyzdžiui, kaip šiandien – fotografuoti. Aš labai skeptiškai žiūriu į pripažinimą. Aišku, manau, kad kiekvienam menininkui jo reikia. Iš vienos pusės, jis paglosto ego. Ir jeigu rašytojas rašo į stalčių, o tapytojas tapo į sandėlį, tai turbūt išskirtiniai atvejai, ir nemanau, kad tai sveika kūrybai.
– Sakote, kad nesate linkęs vartoti žodžio „kūryba“. Kodėl?
H. Čerapas: Man tapyba yra darbas. Darbas, kurį pasirinkau labai sąmoningai, nes, kai baigiau Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, metus nutrėmiau save į Ramygalą, tokį miestelį prie Panevėžio. Nors paskyrimą gavau Kaune, išsiprašiau, kad išvežtų mane į „tremtį“, nes visi mano draugai iškart įstojo į institutą, o aš nežinojau, ką su savimi daryti, nežinojau, ar aš esu kažkam gabus. Per tuos metus padirbėjau su savimi, ir nusprendžiau, kad ir aš stosiu į institutą ir bandysiu tapyti. Nuo to apsisprendimo ir dirbu su savimi, netgi pasakyčiau, kad pati tapyba yra darbas su savimi. Man tai gražiau skamba nei kūryba. Kūryba – labai abstraktu.
– Kaip Jums atrodo, ar įmanoma pragyventi iš kūrybos?
H. Čerapas: Pragyventi iš kūrybos įmanoma tik keliems žmonėms, bet tai nėra beviltiška. Jei jau pasirinkai tokį kelią, tai nėra ko pykti. Dabar esu pensininkas, gaunu pensiją ir, jeigu jos negaučiau, man būtų išvis amen, nes niekas darbų nesiruošia pirkti. Iš vienos pusės, tai yra truputį tragikomiška, bet toks pasirinkimas. Juk žmogus, kuris eina tokiu keliu, žino, kad jo už kampo nelaukia šlovė ir pinigų maišas.
Juk žmogus, kuris eina tokiu keliu, žino, kad jo už kampo nelaukia šlovė ir pinigų maišas.
– Esate buvęs Vilniaus dailės akademijos profesorius. Kodėl pradėjote mokyti?
H.Čerapas: 1995 m. buvo suorganizuota kūrybinė kelionė į Helsinkį, į kurią pakvietė ir mane. Toje kelionėje Povilas Ričardas Vaitiekūnas ir pakvietė mane dėstyti. Aš spardžiausi, spardžiausi, nes, kai eidavau link savo dirbtuvės, sutikdavau draugus, kurie jau dėstė ir sakydavau: „Tai ką, einat vaikučių mokyti?“ ir nusijuokdavau. Nors sakiau, kad aš nesugebėsiu, nesu mokytojas, bet Ričardas mane prikalbino, sakė: „Na ką, ar natiurmorto negalėsi pastatyt?“ O natiurmortą pastatyti, žinoma, galiu. Kai prasidėjo, tai teko pačiam mokytis mokyti kitus, turėjau daug traumų.
– O ar tam, kad taptum menininku, užtenka mokslo?
H.Čerapas: Tapti menininku įmanoma išmokti. Daug jaunimo, matau, moka tapti menininkais. Aš asmeniškai nesijaučiu menininku. Jaučiuosi darbininku, nes dirbu darbą, meno nekuriu. Netgi įpratau sakyti: „Menas yra menas, o tapyba yra tapyba.
Menas yra menas, o tapyba yra tapyba.
“ Aš labai skiriu tuos dalykus. Filme apie tapytoją Williamą Turnerį, kurį dažnai žiūriu, kai nusilpsta kovinė dvasia ir motyvacija, gražiai pasakyta: „Negaliu į Jūsų klausimą atsakyt taip išsamiai, kaip norėčiau.“
– Prieš atvykdamas mokytis į Kauną, augote Papilėje, mažame Lietuvos miestelyje Akmenės rajone. Kaip atrodė Jūsų vaikystė?
H.Čerapas: Kas gali būt nuostabiau už vaikystę? Vaikystė yra šviesa. Gyvenimas prie geležinkelio, prie Ventos... Tai yra tie patyrimai, kurie sudaro mano sielą ir kūną, tai yra tai, kas mane pastūmėjo eiti į priekį. Visas mano tapybos darbas, galima sakyti, ir yra apie vaikystę, apie tas patirtis, kurias akimis ar kitais būdais sugėriau į save. Mano paveiksluose tai užkoduota, tai yra mano kūrybos leitmotyvas – kurti, matant dabartinės civilizacijos situaciją, ar tikriau, griūtį, ir atsimenant ar įsivaizduojant išnykusią pasaulio tvarką. Visada siekiu tapyboje tvarkos. Čia vėlgi grįžtu prie to, kad nutolau nuo vaizdavimo, nes tokia forma, kaip brūkšnys, yra arčiausiai tvarkos ilgesio – brėžiu taip tvirtai, kokia turi būti tvarka, arba, pagal Thomą Manną: brėždamas „gilinuosi į tvarkos sandarą“. Juk brūkšnys privalo būti atitikmuo vidinei tvarkos tikrovei ir jis negali būti bet kur, bet kaip padėtas, jis turi būti erdvėje taip, kaip jam priklauso.
– Ką turėjote omenyje, sakydamas, „matant civilizacijos griūtį“?
H.Čerapas: Kai prisimenu vaikystės epochą: miestelyje veikė sandėliai, veikė paštas, knygynas, veikė ambulatorija, veikė baras, kur galėjai susitikti su bendruomene...
A.Kulbytė: Visa tai sudėta į kūrinį „Papilės kooperatyvo sandėlio Memorialas“, kurį galima pavadinti pasąmonine asmeninio ir kultūrinio pasaulėvaizdžio išklotine. Kažin, kiek vadinamam kitos epochos žmogui, jaunajai kartai, tai gali būti iššifruojama metafora? Tuo labiau, pačioje tapyboje sutelktas sarkazmas, sudėtinga dabarties ironija. Dažnai pagalvoju, kad reaguodama į neišpainiojamą ideologijų raizginį kinta pati šiuolaikinės tapybos forma, imamasi redukcijų, radikalių metodų, manipuliuojama neperskaitomomis struktūromis. Tapyba net savotiškai užsidaro savyje, rizikuodama atgręžia vien vidinį savo paviršių. Taigi, kaip sako Čerapas, tai tik brūkšniai, daugiau nieko...
– Pasakojate apie kintančią tvarką, o kaip, jūsų požiūriu, bėgant metams keitėsi meno kultūra Lietuvoje?
H.Čerapas: Labai nenorėčiau liesti šios temos. Panašiai rašo Reinas Raudas, kad dabar poezija yra visa tai, kas yra laikoma poezija. Lygiai taip galima kalbėti ir apie šiandienos meną: menas yra tai, ką meno institucijos pristato kaip meną, visa kita, matyt, yra „saviveikla“...
A.Kulbytė: Išties, parodas tapytojas dabar gali rengti „pats sau“ (siauram numanomų žiūrovų ratui), arba paversti jas akcijomis, pavyzdžiui, kad ir reflektuojant pragmatinius kūrybos aspektus. Paroda „Suvartoto laiko kolumbariumas“ iš dalies ir yra tokia akcija apie tapybos nereikalingumą. Žinoma, išlieka iliuzija, kad tapyba nesutelpa nei į pavadinimą, nei į projektą, ar į tam skirtą laiką.
Per atidarymą Čerapas užsiminė apie dvi skirtingas kūrėjo išgyvenamas būsenas: laisvės, vienatvės ir pasitikėjimo pasaulį (pagal Rilkę), ir nuasmenintą, vartotojišką gyvavimą sistemoje (pagal Franklį). Jų priešprieša turbūt lėmė ir anksčiau Čerapo minėtą dėstymo įtampą, kai negali išbūti „be kaukės“.
– Vėl sugrįžkime į praeitį. Dailininkų grupės „Angis“ gyvavimo metai. Rašoma, kad ekspresionizmą plėtojantiems nariams buvo būdingi dideli kūrinių formatai, ekspresyvus, intuityvus paveikslo pobūdis, platus potėpis. Kaip būnant tokioje grupėje pavykdavo išsiskirti?
H.Čerapas: Grupė „Angis“ jau iširo. Tai buvo eklektiška grupė. Kuriantis jai aš nenorėjau į ją stoti, norėjau visą laiką būti vienas. Kai kūrėmės, na, bent jau sau deklaravom, kad kuriamės technikumiečių pagrindu, kad mes visi draugai. Vis dėlto, tai buvo tik deklaracija. Kai kurios asmenybės turėjo savo individualių tikslų, savo siekių, už ką negali pykt, kiekvienas turi savų, bet, kai tos asmenybės pasiekė savo rezultatą, tai „Angis“ buvo panaikinta, žlugo.
– Tai, ar galima sakyti, kad kai kuriems menininkams „Angis“ galėjo būti ir atsispyrimo taškas?
H.Čerapas: Taip, galima sakyti. Tai buvo bazė, nes reikėjo masės svorio, kad sukurtum įvaizdį. Grupių klestėjimo metu tai buvo tam tikras svoris ir matomumas, iš tos bazės iššovė ir pasiekė savo.
– Nenorėjote tapti profesoriumi, nenorėjote prisijungti prie šios grupės. Ar, žiūrėdamas atgal, gailitės?
H.Čerapas: Ką reiškia gailėtis? Gal vertėtų paklausti, ar atgailauju? Parodos epigrafu pasirinkau sakinį iš Jameso Joyce‘o knygos „Menininko jaunų dienų portretas“: „Laikas yra, laikas buvo, bet daugiau laiko nebebus.“ Tai yra žodžiai apie atgailą, kad ją reikia daryti laiku. Jei nepadarai atgailos laiku, tai gailėkis nesigailėjęs, bus jau per vėlu, daugiau laiko nebebus.
– Esate minėjęs, kad Jūsų kūryba gali priklausyti ir nuo vietos, kur įrengta Jūsų studija, Jūsų dirbtuvės. Kur kūrėte šią parodą?
H.Čerapas: Mažosios serijos buvo tapomos daugiabučio virtuvėje, gal penkių ar šešių kvadratinių metrų dydžio erdvėje. Toje vietoje pradėjau tapyti 2013 m., kai per langą dar matėsi plyni laukai, net Karveliškių dvaro stogas. Dabar ten viskas užstatyta brūkšniniais namais, ir, prisimenant istoriją apie Jokūbo avis, galima ironiškai manyti, kad gal aš tuos namus tapau, bet taip nėra. Žiūrėdavau į tą peizažą ir analizuodavau, kaip dangus taposi, kaip formuojasi drobėje. Taigi, dangus krenta žemyn vertikaliai, o žemė juda horizontaliai.
– Kas būtų kitaip, jei visą laiką būtumėt kūręs vienoje vietoje?
H.Čerapas: Aš dažnai pats savęs to klausiu. Jaučiu nostalgiją pirmajai dirbtuvei prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, joje buvo nuostabi šviesa. Ten tapiau kamerinius, jaukius natiurmortinius dalykus, kiek vėliau „Dirvonus“. Tai buvo pati pradžia, vos baigus institutą. Po to dirbau Maironio gatvėje, kur dabar „Titanikas“, buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje. Ten mane patraukė figūratyvūs sumanymai, nes buvo kur užsimoti, tapiau apie geležinkelius. Paskutinė dirbtuvė Spaudos rūmuose mane organizuoja dar kitaip. Iš tiesų, net yra toks posakis, kurį gal aš pats ir sugalvojau, arba kažkur išgirdau: „tapybą padaro dirbtuvė.“ Tai reiškia, kad jos parametrai, aukštis, tūris, šviesa tarsi savaime pereina į tapybą. Didelis tūris – didelis užmojis, gali išplėtoti formatą, mostą. Mažoje dirbtuvėje, kameriškoje aplinkoje neužsimosi, bet mažoje erdvėje gal daugiau intymumo. Neįmanoma nuspėt, kaip būtų viskas susiklostę, jei būčiau dirbęs vienoje dirbtuvėje.
Neįmanoma nuspėt, kaip būtų viskas susiklostę, jei būčiau dirbęs vienoje dirbtuvėje.
– Ar yra darbų, kurie taip ir neišvydo dienos šviesos?
H. Čerapas: Dauguma neišvydo ir neišvys. Jau buvau nusprendęs autorinių parodų nebedaryti, nes tai atneša tik rūpesčius, reikia daug įdirbio, o galiausiai vis tiek viskas važiuoja į sandėlį. Pastaruosius dešimt metų dirbu kaip fabrikas, esu daug pritapęs. Turėjau motyvaciją parodyti ir apžvelgti visą savo darbą tapyboje retrospektyvine paroda. Deja, meno institucijoms, matyt, labiau rūpi iliuzoriniai dalykai, „regimybė vertinama labiau nei esamybė...“
– Ar esate susimąstęs, o gal net suskaičiavęs, kiek, vis dėlto, nutapėte darbų?
H.Čerapas: Galėčiau spėti, bet neskaičiuoju. Pribraižiau daug, kai atradau savo „mechaninę“ tapybą. Ji man labai priimtina, nes kartoju tą patį judesį – dedu brūkšnį, kuris vis tiek niekada nebūna toks pat. Radau metodą, kuris mane žavi. Man nereikia galvoti, ką tapyti, nes tai yra vienas iš tapytoją kamuojančių klausimų. Bet daug laiko atima paruošiamieji darbai, drobių paruošimas. Gal net negalėčiau tapyti ant tokių drobių, kurios parduodamos salonuose, aš viską darau pats. Aš tapybos darbą suvokiu kaip objektą, kaip panaudotų medžiagų visumą, o ne kaip plokštumą kažkokio vaizdo sukūrimui. Užsisakau tik porėmius, pats drobę tempiu pirštais, netgi prikalu šonuose, kad matytųsi, klijuoju, gruntuoju pats. Man visa tai turi susijungti į visumą, o parduodamos drobės neturi individualumo.
– Kartą, gavęs iš studento „Pink Floyd“ albumą, sakėte, kad tai padėjo išspręsti sunkų pavadinimo galvojimo procesą. Kiti menininkai sako, kad jau tapant, kuriant turi idėją, kuri ir tampa pavadinimu. Į ką Jūs atsiremiate, kai galvojate pavadinimus?
H.Čerapas: Pavadinimas dažnai gimsta tapymo proceso metu. Prie šios parodos pavadinimo teko pavargti, nes norėjau pažymėt tai, kad čia yra „laidojami“ darbai, kad vežami į sandėlį, amžinai užmarščiai. Antras dalykas – mano praleistas asmeninis laikas ir suvartotas tapybinis laikas. Labai atsakingai rinkausi žodį tam laikui apibūdinti, ir tinkamesnio nei „suvartotas“ neradau.
