Todėl galvodama apie galerijos „Artifex“ pristatomą Elenos Brebenel parodą „Biologinių procesų įkvėpti amatai“ (toks neišvengiamai griozdiškas „Bio-inspired Craft“ vertimas) jaučiuosi prieštaringai. Tai tikrai maloni pramoga, proga prisigerti kvapnaus oro, galimybė visai šeimai pažaisti su delikačiais siuviniais ir specialiai jiems sukurtais galvosūkiais. Tuo pačiu, pasak parodos aprašo, tai turėtų būti gydanti ir ugdanti patirtis, skatinanti švaros ir grožio mokytis iš gamtos, kuri romantiškame menininkės portfolio užima ypatingą vietą. Šioje parodoje ji stebi mėlynąją zylę ir jos lizdo sukimo įpročius: paukštė į savo namus įpina aromatines žoleles, turinčias antimikrobinį poveikį ir mūsų organizmams.
Aš suprantu neangažuoto grožio ir harmoningo interjero ilgesį. Ir kartais nepatogu pykti ant galerijų, akivaizdžiai nusiteikusių rodyti ir gilintis į amatą, užsiimti ta tikrąja daile, kurios net terminas pasaulio seniai paliktas kažkur užnugary.
Bet taip pat pasigendu atsakomybės: noro ir gebėjimo pozicionuoti save chaotiškame pasaulyje, kuriame viskas yra labai kompleksiška ir pravartu pajusti savo veiksmų ir pareiškimų svorį ne vien grožio ar kultūros kontekste. Malonu nuo elegantiškos instaliacijos atnarplioti šilkinį siūlą. Bet sunku pamiršti, kad tuo tarpu visa mums žinoma ekologija laikosi ant žymiai trapesnės gijos, kurią nutraukę galime atsisveikinti ir su levandomis, ir su mėtomis, ir su savo dailiais namais.
Taip pat negaliu negalvoti, kaip ciniškai raginimas mokytis iš paukščių patelių skamba pasaulyje, apniktame paranojos dėl „normalių“ lyčių vaidmenų – tų, pagal kuriuos darbininkės, mąstytojos, lyderės ir ugdytojos vis dar skatinamos pasiversti tokiais gyvais lizdų ir jauniklių inkubatoriais, natūros ir kultūros chimeromis tuščiaviduriais kaulais.
Seklus ir nekritiškas gamtos praktikų citavimas skatina nuodingus „nenatūralumo“ diskursus, kuriuos mėgsta kraštutinės dešinės atstovai ir visi, nenorintys palikti vietos juos gąsdinančiai poelgių bei polinkių įvairovei. Antropoceno sąvoka jau seniai tapusi monstru, tačiau ją taip pat galima suvokti labai paprastai. Kaip bebūtų, gyvename ant daugybės civilizacijos sluoksnių, ir nei norime, nei galime jų išsižadėti – nes net ir teisė atsisakyti užgyventų patogumų yra dalinai jų suteikiama privilegija. Už šitos taršios ir konstruktyvios struktūros slypi ne vien žiedeliai ir lapeliai – tai milžiniška, anarchiška, brutali tikrovė, kurioje nesame prisitaikę išlikti.
Mes tikrai turime ko išmokti iš dirvos, žolės, plunksnų ir puvėsių pasaulio. Bet gal gali tas įkvėpimas nebūti toks selektyvus – toks idealizuotas? Abejoju, kad išranki stabmeldystė galėtų pasiūlyti tvarias ir ilgalaikes išeitis, užmegzti tokią grandinę, kurioje vaizduotę žadintų ne vien pati gamta, bet ir paroda, siūlanti į ją atkreipti dėmesį.
Kažin, ar tai tinkamas priekaištas „Artifex“ galerijai ar taikli kritika menininkei, jautriai ir estetiškai tęsiančiai savo nuoseklią, nors man asmeniškai svetimą kūrybinę praktiką. Bet idealizuoti dalykai užknisa, nes jų ir taip labai daug. Gamta nevengia kataklizmų ir konfrontacijų – gal nevenkime ir mes?
