Jo Antverpene įkurta spaustuvė „Officina Plantiniana“, pažymėta auksinio skriestuvo ženklu, pasaulyje garsėjo itin aukštos kokybės leidiniais. Šios spaustuvės tęstinumas, nors veikla XIX a. nutrūko, jaučiamas ir dabar: kadaise sukauptos knygų kolekcijos saugomos pasaulio bibliotekose, Plantino spaustuvėje naudoti šriftai buvo perkelti į šių dienų spaudą, o spaustuvės knygos įkvepia tyrinėti, pažinti ir kurti.
Apie spaustuvės unikalumą, pirmuosius klientus iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, ryškiausius parodos eksponatus kalbamės su parodos autorėmis dr. Milda Kvizikevičiūte ir Eva Praškevič.
– Kuo Christophe’as Plantinas ir Plantino-Moretų spaustuvė ypatingi Europos, pasaulio mastu? Kuo šios spaustuvės knygos išsiskyrė iš kitų to meto spaustuvių? Kokia yra kultūrinė, istorinė plantenų (Christophe’o Plantino pavardė virto bendriniu žodžiu “plantenas”, kuriuo dabar vadinamos jų spausdintos knygos) vertė?
M.Kvizikevičiūtė: Christophe‘as Plantinas buvo inovatyvus ir verslus asmuo – tai atsispindi ir jo išleistose knygose. Galėtume sakyti, jog spaustuvininku jis tapo (ne)laimingo atsitiktinumo dėka. Pirminė jo ambicija buvo tapti knygrišiu, tačiau, patyręs rankos traumą, šia profesija nebegalėjo užsiimti. 1550 metais Ch. Plantinas prabangųjį Paryžių iškeitė į ne mažiau prabangų miestą Antverpeną – kultūros, meno ir deimantų sostinę. Čia įkūrė spaustuvę, kurioje buvo spausdinami itin aukštos vertės leidiniai. Per mažiau nei dvidešimt spaustuvės veiklos metų Ch.Plantinas pasiekė verslo aukštumas ir tapo garsiausiu spaustuvininku pasaulyje. Spaustuvė dar XVI a. turėjo 22 spaudos stakles ir buvo įdarbinusi per 80 asmenų.
Dėl sėkmingos „dinastinės politikos“ spaustuvė išliko šeimos rankose, o veikla tęsėsi daugiau nei 300 metų. Nepaisant trumpalaikių veiklos pertrūkių, spaustuvė veikė iki XIX a. 2-osios pusės. Po Ch.Plantino mirties 1589 metais vadovavimą spaustuvei perėmė jo žentas Janas Moretas (1543–1610). Toliau iš kartos į kartą spaustuvę valdė Moretų šeimos vyrai, kol 1866 metais spaustuvėje „Officina Plantiniana“ buvo išspausdinta paskutinė knyga, o 1876 metais spaustuvės patalpos buvo parduotos Antverpeno miesto valdžiai. Šiandien ten veikia Plantino–Moretų muziejus.
Manyčiau, kad Plantino spaustuvės ir knygų sėkmę daugiausia lėmė nepriekaištingas knygos dizainas. Jos leidiniams buvo būdinga puošnių antraštinių lapų, ornamentinių raidžių, vinječių, iliustracijų gausa. Ch.Plantinas nevengė naudoti brangių iliustravimo technikų, taip sukurdamas išskirtinius leidinius, užtikrinančius finansinę sėkmę. Be to, buvo stengiamasi užmegzti ilgalaikius verslo partnerių ryšius, taip užtikrinant kokybės tęstinumą ir apskritai spaustuvės knygų vientisumą.
– Kokio turinio knygas dažniausiai leido spaustuvė? Ar būta lietuvių autorių darbų, išleistų Plantino-Moretų spaustuvėje?
M.Kvizikevičiūtė: Šioje spaustuvėje buvo leidžiamos labai įvairios knygos – įvairovė atsispindi ir parodoje: liturginės knygos, religinio turinio leidiniai, humanistų darbai. Ch.Plantinas, o vėliau Moretų giminės atstovai, ieškojo autorių, kurie leistų savo knygas „Officina Plantiniana“ spaustuvėje, taip buvo pakviestas vienas iš svarbiausių spaustuvės autorių Justas Lipsijus, kuriam netgi buvo suteiktas atskiras darbo kambarys. Humanistų knygos sudarė nemažą Leideno filialo produkciją – šiame mieste Ch.Plantinas įkūrė spaustuvę, planuodamas aprūpinti neseniai Leidene įkurto universiteto poreikius.
Labai gausus religinio pobūdžio knygų spektras – per visą laikotarpį tai buvo bene stabiliausias spaustuvės pajamų šaltinis. Ch.Plantino spaustuvei buvo suteikta Ispanijos monarchijos privilegija leisti liturginius leidinius (Antverpenas spaustuvės veikimo laikotarpiu priklausė Ispanijos Nyderlandų teritorijai). Ši privilegija buvo ir spaustuvės išsigelbėjimo šaltinis, ir tam tikras prakeiksmas. Bėgant laikui spaustuvė susikoncentravo tik į liturginių knygų leidimą ir prarado įvairovę, galėjusią užtikrinti pajamas krizės laikotarpiu. Kai XVIII a. Ispanijos monarchija atšaukė privilegiją, spaustuvė nesugebėjo atstatyti savo veiklos, modernizuoti veiklos principų ir turėjo užsidaryti.
O mums ši spaustuvė aktuali ne tik dėl įspūdingų humanistų kūrinių, prabangių biblijų ar mišiolų – šioje spaustuvėje gimė ir autorių iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų. Savo kelionės į Jeruzalę aprašymą 1614 metais išleido Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Jis buvo pirmasis Plantino spaustuvės klientas iš Lietuvos. Manoma, kad knygai iliustracijas kūrė žymus dailininkas Peteris Paulius Rubensas. O 1632 metais buvo išleistas garsaus Abiejų Tautų Respublikos poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijos rinkinys „Keturios lyrikos knygos“ (Lyricorum libri IV).
– Kuo Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje saugomi plantenai įdomūs pasauliui? Kur glūdi didžiausia šios spaustuvės knygų saugykla Lietuvoje?
E.Praškevič: Nors Plantino–Moretų spaustuvė garsėjo religinio turinio knygomis, Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje saugomi ir įvairesnės tematikos leidiniai. Pavyzdžiui: botanikos, astronomijos, medicinos veikalai, istoriniai klasikų darbai, vertingi Renesanso ir Baroko epochų autorių kūriniai. Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje saugomas vertingiausias Ch.Plantino darbas – penkiakalbės Karališkosios Biblijos (Biblia Regia) 7 tomas ir knygos su garsaus Baroko tapytojo Peterio Pauliaus Rubenso kurtomis antraštinių lapų iliustracijomis.
Plantino–Moretų spaustuvės knygos saugomos ir kitose Lietuvos bibliotekose – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, o didžiausiu plantenų rinkiniu gali didžiuotis Vilniaus universiteto biblioteka.
– Kaip Plantino spaustuvės knygos atkeliaudavo į XVI–XVIII a. Lietuvą? Kaip šios knygos buvo vertinamos didikų, išsilavinusios visuomenės gretose?
M.Kvizikevičiūtė: Tikslių knygų kelių nežinome. Knygos galėjo būti nusipirktos kelionių po Vakarų Europą metu ar netgi padovanotos. Žinoma, kad Plantino spaustuvės knygos būdavo pardavinėjamos tarptautiniams knygų pardavėjams Frankfurto knygų mugėje. Knygos turėjo daug ir įvairių krypčių bei būdų kaip keliauti per Europą. Amžininkai šios spaustuvės knygas vertino kaip aukštos kokybės ir vertės – knygos buvo ne tik labai kruopščiai spausdinamos ar ištaigiai iliustruojamos. Jų savininkai neretai pasirūpindavo prabangiais ir puošniais knygų viršeliais.
– Kokia yra parodos „Auksinio skriestuvo istorija: plantenai per šimtmečius“ idėja ir siekiai?
E.Praškevič: Plantino–Moretų spaustuvės leidinių parodą nuspręsta rengti norint prisijungti prie viso pasaulio švenčiant Ch.Plantino 500-ąsias gimimo metines. Nacionalinė biblioteka nori supažindinti savo lankytojus su garsiausio Europos spaustuvininko palikimu. Parodoje akcentuojamas spaustuvės ilgaamžiškumas ir bendradarbiavimas su geriausiais ir garsiausiais Europos kūrėjais.
M.Kvizikevičiūtė: Šios parodos inspiracija tapo ne tik pati Ch.Plantino figūra, bet ir spaustuvė bei joje išleistos knygos. Tad parodoje kelių sluoksnių pjūviu yra pristatoma asmens, giminės ir knygų istorija. Pati ekspozicija iš dalies atspindi fizinį spaustuvės pastatą, kuriame mezgėsi draugystės, kūrėsi šeimos, buvo rengiami verslo sandoriai. Dėl to ekspozicijoje netiesiogiai atkartojamos pastato erdvės, tad galima pasivaikščioti po leidėjų gyvenamąsias patalpas, kuriose pristatome net devynias spaustuvės valdytojų kartas, menininkų dirbtuves, kuriose kūrė žymiausi to laiko dailininkai ir graviūros meistrai. Žinoma, atskirą erdvę suteikėme ir žymiam humanistui Justui Lipsijui, spaustuvėje turėjusiam savo darbo kambarį. Daugiausia dėmesio vis tik skyrėme pačiai spaustuvei, kurioje gimė visos eksponuojamos knygos. Ekspozicijoje taip pat kabo Plantino spaustuvės žyma, kuri nuolat primena apie vietą, kurioje atsirado šios knygos.
– Ką simbolizuoja parodos plakatuose vaizduojama ranka, laikanti skriestuvą? Kodėl parodos vizualikai pasirinktas toks atvaizdas?
E.Praškevič: Parodos plakatuose vaizduojama ranka, laikanti skriestuvą, yra Plantino–Moretų spaustuvės logotipas, kuris buvo spausdinamas beveik kiekvienoje šios spaustuvės knygoje. Judanti skriestuvo dalis simbolizuoja darbą (labore), o stabilioji – ištvermę ir pastovumą (constantia). Ši vizualika yra Plantino–Moretų spaustuvės vizitinė kortelė, neatskiriama spaustuvės istorijos dalis, todėl ir rengiant parodą pasirinktas būtent šis vizualas. Pats logotipo dizainas dažnai kito, knygose randama įvairiausių jo variantų.
– Kokie eksponatai atrodo įdomiausi, vertingiausi parodos kuratorėms ir kodėl?
E.Praškevič: Vienas iš pirmųjų plantenų, patekusių į mano rankas, buvo olandų jėzuito Jano Davido (1545–1613) emblematinė meditacijų knyga „Veridicus Christianus“ (Antverpenas, 1601). Kūrinys ypatingas tuo, kad tarp savo puslapių slepia „loteriją“ suklio pavidalu, kuri leidžia skaitytojams burtų keliu išsirinkti sentenciją, iliustraciją ir išsamų autoriaus komentarą meditacijai. Knyga iliustruota net 100 žymaus graverio Theodoor‘o Galle (1571–1633) graviūrų. Nemažiau įdomi yra ir kita šio autoriaus knyga apie deivę Galimybę – „Occasio arrepta. Neglecta...“ (Antverpenas, 1605). Pagrindinė knygos mintis – paleistos iš rankų galimybės, kaip ir prarasto laiko, neįmanoma susigrąžinti. Abu šie kūriniai eksponuojami parodoje.
M.Kvizikevičiūtė: Į ekspoziciją pateko, žinoma, tik maža dalis šios spaustuvės knygų. Šiek tiek pajuokaujant galima sakyti, kad svarbiausias ir įdomiausias knygas pažymėjome laikantis senųjų tradicijų, mažomis auksinėmis rankelėmis – manikulais. Man asmeniškai įspūdį paliko Alciato „Emblemos“, kurių leidimu rūpinosi pats Ch.Plantinas – knyga išskirtinė ne tik iliustracijomis, bet ir įrišu – mediniai viršeliai apvilkti oda, auksinti knygos puslapių raštai suteikia prabangos jausmą ir suvokimą, kaip kažkas vertino šią knygą, jai suteikdamas tokią puošnią išvaizdą.
Mane itin žavi botanikos veikalai – kone kiekviename puslapyje pateiktos augalų iliustracijos ir jų aprašymai leidžia susipažinti su XVI a. žiniomis ir supratimu. Štai vienoje knygoje yra pavaizduotas drakono vaisius ir pateiktas trumpas jo aprašymas, kuriame teigiama, kad liaudyje drakono vaisiai dėl savo išvaizdos yra vadinami drakono ašaromis. Anot knygos autoriaus, tuo metu šių medžių buvo galima rasti Ispanijoje ir Antverpene, karališkuosiuose soduose.
– Kokie laiko palikti ženklai knygose įdomiausi jums pačioms?
E.Praškevič: Vartant seną knygą visada smagu rasti buvusių savininkų komentarus. Skaitytojai dažnai pasibraukdavo jiems įdomiausias teksto vietas arba pasipiktinę autoriaus samprotavimais prirašydavo savo pastabų. Buvusių skaitytojų dialogai knygos puslapiuose – svarbi medžiaga knygos tyrėjams.
M.Kvizikevičiūtė: Įdomiausia yra atrasti kažką netikėto ir neįprasto. Pavyzdžiui, knygose atrasti nuobodulio skaitymo metu palikti ženklai – pabraukymai, piešinukai paraštėse ir panašiai. Taip pat visada smagu aptikti kitų knygų ar net rankraščių fragmentų. Antrinio panaudojimo idėjos nėra šių laikų išradimas – pavyzdžiui, vienos XVI a. Ch. Plantino išleistos knygos nugarėlė buvo sutvirtinta pergamento gabaliuku. Ant pergamento yra išlikusi auksuota inicialinė raidė.
– Kas buvo ankstesni parodoje eksponuojamų knygų savininkai? Kaip šios knygos pateko į Nacionalinės bibliotekos fondus?
E.Praškevič: Plantino spaustuvės knygos puošdavo asmenines eruditų ir institucijų bibliotekas. Parodoje galima pamatyti įtakingiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovams priklausiusias knygas. Viena iš eksponuojamų knygų priklausė dvasininkui, Vilniaus katedros klebonui ir Vilniaus pavyskupiui Juozapui Stanislovui Sapiegai (1708–1754). Kita parodoje eksponuojama knyga priklausė jėzuitui, filosofijos ir teisės daktarui, Vilniaus universiteto rektoriui (1752–1755) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų kunigaikščių Giedraičių giminės atstovui Jonui Juragai-Giedraičiui (1697–1757).
Svarbią istorinę informaciją atskleidžia knygose esantys donaciniai įrašai. Pavyzdžiui, XVII a. Plantino spaustuvėje išleisto mišiolo kietviršio vidinėje pusėje rastas rankraštinis įrašas liudija, kad mišiolą 1845 m. puošniai įrišo Vilniaus miesto knygrišys Józefas Czaplińskis. Tų pačių metų liepos 7 d. knyga buvo padovanota Vilniaus Bernardinų bažnyčiai. Knygų kelias į Nacionalinę biblioteką yra atskiras dar neištirtas klausimas reikalaujantis nuodugnios analizės.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte rengdamos parodą?
E.Praškevič: Rengiant senųjų spaudinių parodą tenka atsižvelgti į daugelį niuansų – knygos būklę, jos istorinę ir kultūrinę vertę, knygos tinkamumą eksponavimui.
M Kvizikevičiūtė: Vienas iš pagrindinių iššūkių technine prasme buvo paskelbtas karantinas. Didžioji dalis parodos rengimo darbų įvyko nuotolinio darbo metu – dalies eksponatų atrinkimas, ekspozicijos idėjos sukūrimas ir gryninimas įvyko virtualių pokalbių metu. Iš dalies tai leido į parodos rengimą pažiūrėti kitaip, sulaužyti nusistovėjusias normas, įvertinti savo kaip tyrėjų pajėgumus ir galimybes. Tiesa, džiaugiamės, kad parodą visuomenei galėjome pristatyti gyvai, o ne virtualioje erdvėje.
– Kuo šios spaustuvės darbai, jūsų manymu, įdomūs nūdienos žmogui, būsimam parodos lankytojui?
M.Kvizikevičiūtė: Kartais net nesusimąstome, kokią įtaką viena XVI a. spaustuvė galėjo padaryti mūsų šiandieninei spaudai ir knygai. Jau viena tai, kad buvo išspausdintos tokios ilgaamžės knygos, atlaikiusios šimtmečių istoriją, parodo, kokie reikšmingi šie darbai. Tačiau tai, kad mes kasdien rašydami naudojame šriftus, kurie buvo naudojami pačioje Plantino spaustuvėje, pademonstruoja, kad negalime pabėgti nuo istorijos ir knygų.
E.Praškevič: Plantino spaustuvės veikla paliko gilų įspaudą knygų leidybos ir visos Europos kultūros istorijoje, tad nenuostabu, kad šioje spaustuvėje leistos knygos gali nustebinti net ir XXI a. žmogų. Estetiškos ir meniškos knygos įkvepia domėtis ir atrasti naujus, o kartais jau gerai pažįstamus dalykus ir į juos pažvelgti nauju žvilgsniu.
Paroda Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Parodų salėje (III a.) eksponuojama iki liepos 19 d.
