Gal ir niekaip. Parodos tema – dirbtinė, veikianti ne kaip konceptualios parodos teminis stuburas, bet kaip jos pateisinimas. Tariamas populiarumo skrodimas, iškart neutralizuojamas atsisakant kelti arba atsakyti į klausimus, bet vis tiek paremiamas nuoroda į Rolando Bartheso „Mythologies“, nėra įtikinantis, bet atlieka savo funkciją – suteikti teorinį pretekstą kūrinių ir jų garso takelių ekspozicijai. Tačiau trys-keturios struktūrinės linijos, į kurias tema išskaidoma, ganėtinai adekvačios ir pagrįstos, net jei nelabai gilios. Tai tam tikras naujasis formalumas – į ką kūriniai labiausiai panašūs ir ką gali atstovauti. Lygiai taip pat kaip „Lewbeno Art Foundation“ kolekcija, sekanti dauguma panašių pavyzdžių, yra ne tik šaltinis, bet ir privataus kapitalo ambasada.
Ekspozicijos kokybei nėra ką prikišti. Patraukli, tvarkinga architektūra, solidūs sudėtingesnių eksponatų aprašai, estetiški ir sandarūs garso gaubtai. Tai puiki pop-paroda, gebanti padaryti tai, kas vis dar sudėtinga ir netgi nemalonu didiesiems šalies muziejams: patraukti dėmesį, pakutenti žiūrovą, pasiūlyti supaprastintą, bet malonią, nebauginančią prieigą prie meno kūrinių ir jų istorijų. Prie tankios intelektinės tradicijos pratusiems meno scenos profesionalams – įskaitant ir šio teksto autorę – tikrai sunku dirbti su turinio „adaptacijomis“, ieškoti sprendimo, galinčio pareikalauti ignoruoti kūrinių svarumą dėl efektyvios komunikacijos. O kolekcijose nusėdę kūriniai visada turi netikėtumo kozirį: jie tikriausiai dar nematyti ir nenusibodę, galbūt kiek kitokie, nei jau perprastas to paties dailininko braižas.
Visoje ekspozicijoje išsiskiria keli stiprūs vaizdo ir garso duetai. Ugniaus Gelgudos „Kriminaliniai peizažai“ ir Roko Beliukevičiaus tįstantys garsai kuria autentišką įtampą, primenančią gerą MTV klipą. Įtampą, vedančią žvilgsnį toli už kadro ribų, leidžiančią kaip vietos dvasią pajusti įvykusio nusikaltimo šmėklą. Vytauto V. Jurgučio ir Indrės Šerpytytės darbai irgi susitinka kokybiškoje visumoje. Jurgučio kompozicija dėkingesnė kūrinio geometrijai nei idėjai, tačiau šiuo atveju tai tinka – Šerpytytės „2 sekundės spalvos“ daug labiau sudomina suvokus kūrinio abstraktumą, o ne jame eksploatuojamus smurto fragmentus.
„Without Letters“ ir Helen Marten drauge verčiasi šaka: asambliažiškos prigimties kūriniai rutuliojasi prieš akis ir ausis kaip kintančių ir nepastovių dalių visuma, perauganti į apgaulingai konkretų, bet iš tiesų chaotišką, asociacijų apibrėžiamą pavidalą. Šie kūriniai – pakankamai takūs, kad neįkalintų žiūrovo-klausytojo lėkštame momente, kuriame žiūrėdami į vaizdą dar girdime jį lydinčią dainelę. Dauguma garso kompozicijų pernelyg savarankiškos, kad organiškai „suliptų“ su kūriniais – jos taip ir lieka suktis kaip gretimi pasakojimai, neleidžiantys nei vieno, nei kito ekspozicijos dėmens išgyventi pilnai.
Kokį vaidmenį parodoje atlieka kiti, neįgarsinti kūriniai – sunku pasakyti. Tikriausiai elementarų – reprezentacinį. Aišku, kad jie taip pat hitai, bet atidesnei akiai jungtys tarp visų eksponuojamų darbų taip ir lieka miglotos. Kita vertus, į tai gilintis neįdomu, nes, kaip jau minėjau pradžioje, „Kolekcionuojant hitus“ yra ne konceptuali paroda, o kolekcijos parodymas patraukliame pasakojime.
Daug įdomiau pagalvoti apie tai, kad abiejose Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančiose parodose svarbus „Lewben Art Foundation“ indėlis – fondas taip pat skolino kūrinius greta „Hitų“ vykstančiai „Tyliųjų kolekcijų“ ekspozicijai. Tai ne pirmi „Lewben Art Foundation“ metai meno scenoje, bet darosi vis labiau akivaizdu, koks, rinkos terminais kalbant, stambus žaidėjas bręsta, ir kokią galią ilgainiui jam garantuos aktyviai kaupiamas turtas – ypač lyginant su nuo kultūros fondo konkursų priklausomomis ir / arba sąstingio metus išgyvenančiomis valstybinėmis bei nepriklausomomis kultūrinėmis organizacijomis.
Apie kolekcionavimą reikia kalbėti kuo daugiau ir iš kuo įvairesnių pusių – tiek dėl ką tik minėtų galios kontekstų, tiek dėl to, kad tai - rafinuota, privati, net šiek tiek erotiška meno istorijos pusė. Įdomu matyti, kaip jau minėta „Tyliųjų kolekcijų“ ekspozicija kontrastuoja su „Hitų“ rinkiniu, apžvelgdama kolekcionavimą kaip bendruomenės palaikymo ir bičiulių išgyvenimo taktiką, o ne kapitalo kaupimo būdą.
Kaip viename interviu yra sakęs „Lewben Art Foundation“ valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas, menininkai „turi būti truputį alkani, bet jiems reikia pinigų, kad galėtų kurti“– nežinau, ar pats suprasdamas, kad įvardijo opią šiuolaikinio meno rinkos problemą, t.y., kūrėjų ir kūrinių virtimą gryna žaliava svetimiems statymams ir lošimams, lengvu ir klusniu grobiu tiems, kas nenori ar neišgali disponuoti hitais.
Jeigu iš tikrųjų galime leistis į populiarumo klausimą mene ir jo kolekcionavime, galbūt ilgainiui, sudėję geriausias skirtingų sferų patirtis, galime rasti naują ir atidų prekybos modelį? Galbūt norėdami apskritai turėti meno rinką turėtume nevengti gilintis į jos procesus, o ne vien džiaugtis, kad „kažkas išvis vyksta“? Bet kiekvienam, pasiekusiam patogią poziciją, visada bus paprasčiausia tiesiog išleisti hitų albumą.
