Sane Seven šiuo metu su savo vyru Mariumi Jančiausku, kuris yra ir jos kolega, prekės ženklo vadovas, gyvena Jungtinėje Karalystėje. Jie čia atvyko maždaug 2005 metais, kada teko pasidarbuoti ir senelių namuose. Tačiau tai netruko visą gyvenimą – ilgainiui Sane Seven pavyko įsitvirtinti šalies meno rinkoje, dalyvauti išskirtiniuose projektuose ir bendradarbiauti su tokiomis kompanijomis kaip „Amazon“, „Google“, IBM ir t.t.
Menininkė užburia savo neblėstančia energija ir pozityvumu. Vos pradėjus pokalbį ji iškart nutraukė visus dirbtinius formalumus ir pasiūlė viena į kitą kreiptis „tu“.
Su Sane Seven būtų galima kalbėtis valandų valandas, tačiau šį kartą koncentravomės tik į jos kaip fotografės karjerą bei įstabų projektą Irake.
– Sane, kodėl tau svarbu apie šį projektą papasakoti Lietuvos auditorijai?
– Nedaugelis turi galimybę pabūti tokiose vietose kaip Irakas, ir tai yra neeilinis projektas. Pamaniau, kad žmonėms įdomu pamatyti, kaip kitos kultūros moterys gyvena ir dirba. Šiuo atveju, jos keliasi iš ryto ir eina dirbti į minų lauką. Vienas mano pažįstamas tiesiog nusistebėjo, kaip moterys gali dirbti tokį darbą. Išgirdus tokį sakinį man plaukai pasišiaušė – kaip jis gali teigti, kad moterys negali užsiimti tokia veikla?
– Kaip pati atėjai į fotografiją?
– Iki jos buvo ilga kelionė, bet dabar jau esu pilna koja joje. Viskas prasidėjo nuo didelės meilės žmonėms, o ypač stiprioms ir sėkmingoms moterims, su kuriomis mielai leidžiu laiką. Ir štai fotografija tapo tarsi priėjimu prie sau įdomių žmonių. Pavyzdžiui, pasaulyje nėra jokios kitos specialybės, kuri leistų sukurti kad ir trumpą, bet santykį su garsiomis politikėmis, rašytojomis, aktorėmis ir verslininkėmis.
Ilgainiui Anglijoje išgarsėjau kaip fotografė, padedanti formuoti požiūrį į moterį. Tad tai niekada nebus iki galo apie nuotrauką, kurią sukūriau, bet apie diskusiją, kurią ji iššauks. Tai man yra labai svarbu.
– Kodėl būtent moterys? Ar pačiai teko kada patirti neteisybę?
– Atsakysiu trumpai – ne. Bet ilgą laiką buvau naivi, mąstydama, kad pasaulis yra lygus. Kai augau niekada neturėjau problemų dėl to, kad esu mergaitė: visada už save pastovėdavau, niekada netylėjau išgirdusi neteisybę. Netgi atvažiavusi į Angliją nepatyriau kažkokios diskriminacijos. Tačiau kai pradėjau dirbti su skirtingomis kompanijomis, iš moterų išgirdau kaip giliai diskriminacija užslėpta visuose sluoksniuose – iš tiesų mes gyvename tokioje nelygybėje! Todėl natūraliai stiprios moterys, kurios stengiasi sudaryti geresnias sąlygas po jų ateinančioms moterims, yra tikros įkvepėjos ir autoritetai. Tačiau vis dar gyvename pasaulyje, kuriame 113 šalių iš 192 Jungtinių tautų niekada nėra turėjusios moters kaip šalies galvos.
– Ar galėtum įvardinti savo didžiausius pasiekimus fotografijoje?
– Nenoriu nuskambėti kaip nors arogantiškai, bet prizai Londone ir Niujorke nėra didžiausi mano pasiekimai. Labiausiai vertinu tai, kad kompanijos, su kuriomis dirbau, ėmė galvoti, kad kažką reikia keisti jų lygybės politikoje. Tarkime, vienas iš mūsų klientų yra Anglijos gynybos ministerija. Ne paslaptis, jog visame pasaulyje moterys policininkės, kariškės ir jūreivės patiria daug diskriminacijos dėl šimtmečiais nusistovėjusios vyriškos kultūros. Be to, jos yra įspraustos į labai daug taisyklių: nuo to, kaip turi atrodyti jų plaukai, iki aprangos.
Taigi, šiame projekte fotografavau 20 moterų, su kuriomis norėjau sulaužyti įsisenėjusius stereotipus. Taip, jos užima labai aukštas pareigas, bet išėjus iš darbo esi moteris, mėgstanti valgyti ledus, žiūrėti „Netflixą“ ir kartais leisti sau nusišnekėti. Todėl šį fotografijų ciklą sudarė labai formali ir neformali dalys. Bet ką tai padarė? Patys aukščiausio rango generolai ir leitenantai susirinko į parodą, kad geriau suprastų, su kokiais sunkumais moterys susidūria darbe, žadėdami pamatuojamus pokyčius. Esmė buvo ne pačios nuotraukos, o tai, kad visi susirinko į vieną vietą ir leidosi į diskusiją.
– Visgi lietuvei atvažiuoti į Angliją ir pasiekti tiek daug nėra lengva užduotis. Dažnai pačioms britėms nepavyksta pasiekti tokių aukštumų. Su kokiais sunkumais teko pačiai susidurti?
– Dažnai žmonės sako, kad man lengva kalbėti, mat turiu priėjimą prie įvairių kompanijų, žmonių ir žurnalų. Bet tai nėra lengva, kitu atveju, visi tai padarytų. Į priekį mane vedė pastovus norėjimas.
Lietuvoje baigiau sociologiją Vilniaus pedagoginiame universitete, bet aš visada žinojau, kad tai – ne man. Tada Anglijoje mokiausi fotografijos ir meno, bei įsidarbinau kaip dėstytoja. Visa šeima džiaugėsi, koks tai fainas ir padorus darbas (juokiasi). Bet man tai buvo labai nuobodu, nes nesijaučiau, kad kažką galiu keisti. Visada norėjau kažko daugiau.
Kai tik pradėjau užsiimti fotografija, sužinojau vieną dalyką – be kontaktų esi niekas. Gali būti geriausias menininkas, bet jeigu neturi stipraus rato aplink save, išeis šnipštas. Dėl to pradėjau vaikščioti į įvairiausius su mano profesija nesusijusius renginius 7-8 kartus per savaitę. Per kuriuos susipažinau su pačiais netikėčiausiai žmonėmis, kurių ratas galiausiai tapo milžinišku tinklu, kuris atvėrė priėjimą prie įvairių galimybių. Šis tinklas yra pagrindinė mano sėkmės priežąstis.
– Tai labai geras patarimas pradedantiems menininkams. Bet pereikime prie Irako. MAG International pakvietė jus kaip vieną is penkių moterų fotografių projektui „The Female Lens“, kurios dokumentavo moterų išminuotojų gyvenimus visame pasaulyje. Pasirinkote Iraką. Kodėl?
– Iš tiesų, svarstėme tarp dviejų šalių – Irako ir Sirijos, tačiau savaitę prieš išvažiuojant raketa Sirijoje pataikė į vieną iš MAG priekyje važiavusių automobilių, tad teko šio plano atsisakyti dėl saugumo.
Kalbant apie Iraką, tai žmonės yra susidarę labai didelę išankstinę nuomonę. Iš medijoje transliuojamų žinučių galima susidaryti įvaizdį, kad tai labai pavojinga ir nenuspėjama šalis. Mane jis patraukė, nes norėjau pamatyti, kaip ten gyvena moterys, kokie mūsų skirtumai, be to, tikėjausi išvysti realų vaizdą, o ne tokį, kokį piešia žiniasklaida.
– Kokia yra jūsų fotografuotų jazidžių, arabių ir kurdžių padėtis šiuo metu?
– Važiavau su labai daug išankstinių nusistatymų. Maniau, kad jos bus ypač konservatyvios, apsidengusios hidžabais ir t.t. Visgi, labai klydau. Jos praktiškai niekuo nesiskiria nuo manęs ar tavęs. Aišku, nenoriu kalbėti už visą Iraką, kadangi Federalinis ir Kurdistano Irakas skiriasi. Apie Federalinį nenoriu daug kalbėti, mat, kaip suprantu, viskas ten labai skiriasi ir moterys jame yra užgožtos, tačiau Kurdistane dauguma jų buvo ypač vakarietiškos, intelektualios, progresyvios.
Žinoma, esama nežymių skirtumų: Lietuvoje nenešiotume tautiškų rūbų tada, kai mus norėtų nufotografuoti. Man buvo smagu pamatyti turtingą kultūrą (tiesa, ypač mitologizuotą) turinčias jazides, kurios atėjo su savo tautinėmis suknelėmis, bet avėdamos „Adidas“ sportbačius (juokiasi). Visgi, jazidės stipriai gerbia savo kultūrą. Pavyzdžiui, norėjau padaryti kadrą, kuriose truputį matytųsi tie „Adidas“ kedukai, tačiau jos labai gražiai paprašė manęs to nedaryti, mat batai netinka prie suknelės.
Be to, fotografuodama visai negalvoju apie tai, kaip aš atrodau, tad „įeinu“ į labai keistas pozas. Tai vienu momentu išsiskiečiau, kad man būtų patogiau jas fotografuoti nuo žemės ir kaip jos pradėjo juoktis! Vakaruose net nesusimąstytum, kad tai gali būti problema, o štai čia patyriau šiokią tokią gėdą (juokiasi).
Visgi, noriu užakcentuoti, kad irakietės yra normalios, kasdieniškos moterys, žiūrinčios tuos pačius holivudinius filmus ir valgančios „McDonald“, tačiau man buvo labai skaudu klausytis jų istorijų. „Gyvename su idėja, kad kažkas tuoj pat atsitiks Irakui“, – teigė jos man.
– ISIS karas Irake baigėsi 2017 metais po virtinės irakiečių puolimų. Kokias istorijas teko išgirsti iš moterų, patyrusių šį karą?
– Visos pasakotos istorijos yra labai skaudžios. Tarkime, nuvažiavome į vieną kaimelį ir patyriau didžiulį šoką – jis buvo visiškai sugriautas, pastatai tiesiog sutrupėję. Man sunku suvokti faktą, kad ten gyvenę žmonės turėjo mesti savo kasdienybę ir tiesiog bėgti. Nes jie suprato, kad už valandos ar dviejų į jų kiemus įsiverš ISIS. Nes jų vaikus paims į nelaisvę, o moteris išprievartaus. Tos moterys, su kuriomis dirbau savo kelionės metu, daugiau mažiau buvo visos patyrusios vienokį ar kitokį santykį su ISIS: bėgo su šeimomis, tačiau jų tėvai nespėjo ir pateko į nelaisvę, arba jų vyrai buvo nužudyti. Šios istorijos yra tragiškos ir protu nesuvokiamos.
Prieš atvykdama čia iš žiniasklaidos buvau susidariusi nuomonę, kad ISIS puola tik vakariečius. Tačiau iš tiesų jie niokojo vietinių gyvenimus. Irakiečiai nebuvo geri irakiečiams.
– Ar moterys noriai dalinosi istorijomis apie seksualinę prievartą?
– Ačiū Dievui, nei viena mano fotografuota moteris nebuvo išprievartauta. Tačiau jos turėjo pažįstamų, kurioms taip nutiko.
Kaip tik rugpjūčio pradžioje buvo minimas jazidų genocido dešimtmetis. Mes turėjome nuvažiuoti į Sindžãro miestelį, į kurį mes, deja, nepatekome. Mano žiniomis, ten grįžo daug moterų, nes tai jų namai. Jos grįžo valyti viso mėšlo, kurį paliko ISIS t.y. vyrai. Jie griauna, o moterys ir vaikai turi viską srėbti. Ko gero, dėl to jos ir ėmėsi išminavimo darbų. Vis stebiuosi, kokios stiprios jos turi būti, kad imtųsi tokio dalyko. Juk tam reikia ne tik rankų, bet ir žinių. O kur dar žinojimas, kad dauguma jų neteko vyro, vaikų ir vis tiek turi vilties išsaugoti savo šalį.
Juolab ISIS nebuvo kvailiai: pas juos dirbo ir programuotojai, ir inžinieriai. Žodžiu, jie turėjo užtektinai kūrybinio mąstymo ir prisigalvojo visokio tipo bombų. Taigi, žmonės grįžę nerasdavo jos vidurį kambario, ji dažniausiai būdavo paslėpta, pavyzdžiui, po plytelėmis. Įsivaizduokite, grįžtate į gražų švarų namą, užlipate ant plytelės ir viskas sprogsta. ISIS dėdavo minas į vaikiškus žaislus, į šulinį ir t.t.
Taigi, moterys turi dirbti labai lėtai ir kruopščiai tam, kad išvalytų visą teritoriją. Minos gali būti visur.
– Kaip pačiai kaip moteriai teko jaustis tokioje situacijoje?
– Įvairiai. Kai mes nuvažiavome į minų lauką, buvo labai smagu pamatyti tiek daug moterų milžiniškuose laukuose. Tarp jų buvo ne tik pačių išminuotojų, bet ir vadovių bei kitų aukštas pareigas (inžinierės, programuotojos, mokytojos) užimančių asmenybių. Labai nustebino, kad jos buvo apsirengusios specialiomis aprangomis, o pabaigusios darbos persivilkdavo į savo tradicinius rūbus. Šis kontrastas nerealus ir parodo, kad moterys yra moterys ir nesvarbu, kokia jų apranga, jos gali būti daug kuo.
– Nesijautė nesaugumo jausmo?
– Nėra taip, kad mes vaikščiojome ant minų, bet žinojimas, kad esi ant potencialios minos... na, buvo įdomu. Kadangi išminavimas vyko pagal griežtas taisykles, norisi tikėti, kad buvome saugūs.
Už minų laukų ribos toks saugumas nėra garantuotas. Vieną rytą važiuojant į minų lauką mus sustabdė pagyvenęs žmogus, jojantis ant asiliuko. Jis buvo piemuo. Jis pranešė, kad kažkas kaiminystėje rado miną savo laukuose. Kol ten buvome, taip pat girdėjome, kad netoli kito MAG minų lauko kažkas savo kieme užlipo ant minos ir mirė.
– Kaip sekėsi bendrauti?
– Pradžioje maniau, kad kalba bus didelis barjeras, tačiau su kai kuriomis moterimis radome bendrą kalbą per „TikToką“. Ieškant idėjų kaip fotografuoti pastebėjau, kad jos nemažai praleidžia laiko aname socialiniame tinkle. Po truputį jis tapo mūsų žodynu ir net nebeprireikė specialiai paskirtos vertėjos. Užtekdavo pasakyti „TikTok“ ir jos man duodavo kažką, ko net žodžiais išreikšti negalėtum.
– Ką išsinešei iš šio projekto?
– Turėjau sudaužyti savo galvoje susiformavusius stereotipus. Mano sutiktos moterys buvo visai kitokios, nes jas pavaizdavo žiniasklaida. Visgi, tai įmanoma padaryti tik pačiai nuvykus į Iraką, tad šiandien džiaugiuosi, kad galiu papasakoti tikrąją istoriją apie Irako moteris.
