Atidarymas vyks sausio 11 d., antradienį, 18:30 val. VDA parodų salių „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) antrajame aukšte.
– Ar yra konkreti istorija ar abstrakti idėja, slypinti už pavadinimo „380 B.C.“? Galbūt tai koks fragmentas iš Senojo Testamento?
K.Černiauskas: Vienas iš pagrindinių parodos motyvų yra Platono olos alegorija, tiek kaip ją vaizduojantis paveikslas, kabantis parodoje, tiek kaip pati erdvė, kurioje tas paveikslas kabo. Ši alegorija, žinoma, yra pritaikyta šiems laikams, kitaip jos nereikėtų, tačiau tikrasis Platonas gyveno ir ją užrašė maždaug 380 metais prieš Kristų. Nuo čia prasideda „380 B.C.“ ir šis laiko elementas vis atsiranda parodoje ir yra vis su kuo nors susijęs.
Parodoje taip pat eksponuojamas alyvmedžio lapukas nuo vieno iš seniausių medžių Europoje, augančio Juodkalnijoje. Tai yra alyvmedis, kuris augo dar Platonui gyvam esant ir iki šiol jis vis dar žaliuoja. Taip savotiškai norime pasakyti, kad 380 B.C. yra dabar, kad laiko nėra ir istoriją mes matome tik per dabartį. Kokia yra dabartis, tokia ir istorija. Ir šiaip, laiko išties net nėra. „380 B.C.“ nėra istorinė data, tai tam tikras požiūris.
Aš į šventumą žiūriu kaip chirurgas, prapjaudamas ir tyrinėdamas, o Martynas pats žaidžia Dievą.
M.Pekarskas: Besiruošiant šiam projektui mus įvairiomis kryptimis lydėjo idėjos, o „380 B.C.“ tapo finaliniu maršrutu.
Galima spėti, kad maždaug 380 metais prieš mūsų erą ore sklandė idėjos, kurios sau vietą randa dabartyje, kaip randa ir antikos laikais nukalta skulptūra, kurią šiais laikais ištraukiame iš jūros dugno.
– Ar nesate kaip tie paaugliai, kurie prisiskaito Albert'o Camus ir mano, kad yra egzistencialistai? Kuo jums asmeniškai svarbi Platono olos alegorija?
K.Černiauskas: Nežinau, niekada neskirsčiau savęs į tokias kategorijas. Bet nemanyčiau, kad prisiskaityti A.Camus yra blogai. Mes visi ką nors skaitom, mus kas nors veikia ir daro įtaką, tam literatūra ir egzistuoja.
Platono olos alegorija buvo aktuali ir seniau, o dabar, socialinių tinklų amžiuje, ji dar aktualesnė. Laužas daug stipriau dega, šešėliai ilgėja, daug sunkiau įžiūrėti, kokia ta realybė išties yra. Toje alegorijoje aš matau žmonijos būklę ir jaučiu, kad aš ir pats esu tos būklės dalis. Ir pats sėdžiu toje oloje kaip ir kiti.
– Ką apie žmoniją tai pasakoja? Kodėl kuriate kartu?
K.Černiauskas: Nekuriame kartu, mes esame labai skirtingi ir tai matosi, tačiau mūsų temos ar interesų laukas sutampa. Todėl pamanėme, jog būtų įdomu parodyti du skirtingus būdus tai pačiai problemai spręsti. Tarkim, viena iš esminių temų yra šventumas, tai aš į šventumą žiūriu kaip chirurgas, prapjaudamas ir tyrinėdamas, o Martynas pats žaidžia Dievą.
M.Pekarskas: Antrindamas Kiprui sakyčiau, kad mes dalijamės kūryba ir šiuo atveju, manau, kad kartu matome bendrą tikslą, kurio siekdami į pagalbą subūrėme ir daugiau žmonių. Norėčiau galėti išreikšti dėkingumą ir pagarbą visiems, kurie prisideda prie šios svajonės išsipildymo. Todėl galiausia sakyčiau, jog šis klausimas išties ne mums su Kipru, o kūriniui, kurį pristatome. Kai kurių dalykų nepadarysi vienas.
– Martynai, ar galėtum patikslinti, koks tavo Dievas?
M.Pekarskas: Jei tik žinočiau jo adresą, tai tikrai aplankyčiau, tada galėčiau apie jį papasakot daugiau. Bet, rodos, kad jis toks ne visada entuziastingas.
– Ar kaip menininkai, turite kokių ritualų, kuomet tapote?
K.Černiauskas: Savotiškas ritualas būdavo ateiti pėstute iki studijos, kuri yra visai toli nuo namų, tačiau jis baigėsi, kai lūžo pėdos pirštas, dabar reikia važiuoti troleibusais. Daugiau ritualų kaip ir nėra, ateinu į darbą ir tapau.
Ar žinojote, jog Graikijoje yra bent trys vietos, kurios senovės graikų buvo laikomos vartais į Hado pasaulį?
M.Pekarskas: Taip, be abejonės, įjungiu internetinę (WEB) kamerą, fotoaparatą perjungiu į time-lapse (liet. ilgųjų intervalų) režimą ir aplaistau visus kava. Juokauju. Tapyba pati savaime yra pakankamas ritualas. Jeigu jos neklausai, tai tiek. Tačiau, paklusdamos tapybos dėsniams, dienos įsisuka į labai ypatingą choreografiją.
– Kodėl pristatydami parodą pasirinkote kelionės motyvą? Ar jūsų paroda pasakoja istoriją chronologiškai?
K.Černiauskas: Galvoje vis sukosi žodis turizmas, įsivaizdavau turistų minias, einančias pro muziejų pamatyti olos. Nes turizme yra labai daug sintetikos, netikrumo, o kadangi darome parodą apie menamą tikrumą, prasmę, šventumą, tad norėjome, kad turistai eitų pasižiūrėti į tai ir pasifotografuoti prie „šventos tiesos“. Daugelyje pasaulio meno muziejų eismas vyksta ratu, kol galiausiai atsiduri dovanų krautuvėlėje.
Taip pat daug įtakos padarė tai, jog Dantė, vedamas savo gido Vergilijaus, taip pat keliavo po pragarą. Martyno kūryboje yra daug Dieviškosios Komedijos, o man labai svarbus Stikso upės motyvas. Dantė pragare yra turistas.
Ar žinojote, jog Graikijoje yra bent trys vietos, kurios senovės graikų buvo laikomos vartais į Hado pasaulį? Dabar ten vykdomos ekskursijos turistams. Mūsų, šiuolaikinių žmonių, vidinis pasaulis labai chaotiškas, mums visiems būtų sveika mažos atostogos pragare.
Kitas šablonas parodos išdėstymui yra kompiuteriniai žaidimai, kaip kad legendinis „Heroes III“ ar „Diablo II“, su kuriais užaugo mūsų karta. Žaidimo žemėlapis, kuriame keliauji, vykdai misijas, ieškai artefaktų. Kaip, kad Martynas yra sakęs, atkuri žaidimą vis per naujo ir per naujo, kad atidarinėdamas tą pačią skrynią rastum vis kitus daiktus, ieškai to tikrojo, esminio artefakto. Reliatyvus pasaulis su begalinėmis galimybėmis. Tai kažkuo susiję su likimu.
Yra ir kitų kelionės reikšmių, bet pagrindinės tikriausiai šitos.
Negalėčiau pasakyti, jog mūsų paroda pasakoja istoriją, šiuo atveju žiūrovas vaikščiodamas parodoje tą istoriją sukuria. Parodoje yra tam tikra tvarka, kuri panaši į aukštų tvarką lifte. Idealiausia būtų apžiūrėti aukštus iš eilės, tačiau tai nebūtina.
M.Pekarskas: Idėjos „kelionė“ ar „maršrutas“ turi savo sudedamąsias dalis – vidinių išgyvenimų ir būsenų mainymosi programą. Kai kurios idėjos veikia tik keliaujant iš erdvės į erdvę. Šioje parodoje labiau linkėčiau kreipti dėmesį į save pačius, kokius randate skirtinguose kelionės etapuose.
– Papasakokite, kaip keliauti parodoje.
K.Černiauskas: Paroda prasideda Vestibiulyje, kuriame surašytos erdvės ir kas jose yra, taip pat lankytojus pasitinka registratūros darbuotojai. Toliau yra ilgas koridorius su įvairiais kambariukais, kuris tarsi susuka galvą. Mes šią zoną vadiname Išvykimu. Galėčiau šią erdvę palyginti su situacija, kai sėdi lėktuve ant pakilimo tako ir supranti, kad lėktuvas tuoj ims kilti.
Juk po visų rimtų išgyvenimų reikia apsipirkti.
Po išvykimo eina Ola, kas yra parodos epicentras, joje kalbame apie santykį tarp real ir fake bei reliatyvumą. Norėtume, kad lankytojai čia užsibūtų šiek tiek ilgiau.
Kita zona vadinama Racionalizacija, kurioje labai konvencionaliai tekstu pasakojama apie paveikslų atsiradimo aplinkybes ir motyvus. Tai tarsi nuleidžia ant žemės.
Galiausiai kviečiame užsukti į dovanų krautuvę, kurioje galima nusipirkti įvairių artefaktų, suvenyrų bei pačius paveikslus. Šitaip savotiškai pasišaipome iš savęs pačių ir iš pasaulio, kuriame gyvename. Juk po visų rimtų išgyvenimų reikia apsipirkti. Paskutinė zona yra apie mirtį.
M.Pekarskas: Kaip miške, kai dar nežinai, ar jau dygsta grybai. Kaip bažnyčioje, kai bandai pereiti iš vienos navos į priešingą. Kaip einant ten, kur žmonės kalba, jog vyksta stebuklai. Bet tuo pat metu ramiai, nes tik jūs šiai parodai suteikiate prasmę ir nuo to priklauso, ką iš čia išsinešite.
– Ką apie jūsų parodą reikėtų žinoti žmonėms, kurie įprastai nesilanko parodose?
K.Černiauskas: Paturistaukite, gerai praleiskite laiką.
M.Pekarskas: Raskite, kur paslėptas Velykų margutis.
– Kodėl pranešime spaudai rekomenduojate viską fotografuoti, bet neragauti?
K.Černiauskas: Šitą palieku atsakyti Martynui.
M.Pekarskas: Mes šiek tiek žaidžiam su tikrove. Todėl, jeigu sugalvosite patikrinti, kas yra kas, geriau tai fotografuokite (bent akimis), nes paragauti (liežuviu) gan pavojinga.
