Leidyklos LAPAS vadovei Monikai Gimbutaitei Kateryna Didenko pasakoja apie nuo karo nukentėjusį mylimą miestą, architektūros lauke nuskambėjusias Ukrainos atstatymo idėjas ir architektų manifestus, kurių kartais reikėtų pasisaugoti.
– Kateryna, papasakokite apie Charkivą ir jo architektūrą.
– Charkivas buvo įkurtas XVII a. viduryje, pirmiausia čia apsigyveno kazokai. Vėliau Rusijos imperija mėgino rasti įrankių miestui kontroliuoti, kadangi Charkivas visad buvo pasienio teritorija.
Charkive yra barokinių, klasicistinių pastatų. Tai universitetinis miestas – pirmasis universitetas įsteigtas XIX a. pradžioje. Taip pat tai ir prekybos miestas, XIX a. pabaigoje jis gerokai išaugo.
Kai 1919 m. Charkivas tapo Ukrainos sostine, kelerius metus vyko kova tarp konstruktyvizmo ir ukrainietiškojo art nouveau. Šiuo laiku pastatyta daug gyvenamųjų namų, institutų, mokyklų, ligoninių. Radosi komunalinių būstų ir gyvenamųjų kompleksų su valgyklomis, skalbyklomis, vaikų darželiais.
Charkivui tebesant sostine, buvo suformuotas naujas administracinis miesto centras. 1930 m. įkurtas urbanistikos tyrimų ir planavimo institutas „Dipromisto“, sukūręs daug SSRS miestų planų. 4 deš. pab. šis institutas buvo perkeltas į Kyjivą, kur tebeveikia ir šiandien.
1934 m. miestas prarado sostinės statusą ir statybos smarkiai sulėtėjo. Žinoma, architektų netrūko, bet jie turėjo kurti stalininiu stiliumi, vėliau – projektuoti chruščiovkes. Tokių pastatų, ištisų mikrorajonų, Charkive buvo daug. 2022 m. prasidėjus karui, kaip žinia, daug jų sugriauta, suniokota. Baisu matyti, ką jie padarė su mūsų miestu ir žmonių namais.
Atkūrus nepriklausomybę, deja, negaliu pasakyti, kad architektūros kokybė Charkive būtų labai pagerėjusi.
Atkūrus nepriklausomybę, deja, negaliu pasakyti, kad architektūros kokybė Charkive būtų labai pagerėjusi. Mažai šiuolaikinės architektūros ir urbanistinių erdvių projektų Ukrainoje siekia tarptautinį lygį, o tai didele dalimi yra susiję su architektūros ir visuomenės santykiu, užsakovų kultūros lygiu. Ukrainoje svarbu populiarinti modernius architektūros ir urbanistinio planavimo metodus, ugdyti tokios architektūros vertybių supratimą visuomenėje. Prieš karą turėjome daug diskusijų apie architektūros paveldą, jo kokybišką išsaugojimą ir pritaikymą. Šiandien šie klausimai dar aktualesni. Labai tikiuosi, kad pasibaigus karui galėsime įgyvendinti pokyčius.
– Daug Ukrainos architektūros paveldo objektų per karą buvo apgriauti ar net sunaikinti. Kurie praradimai Charkive didžiausi?
– Nukentėjo daug svarbių pastatų. Tarp didžiausių praradimų – Ukrainos nacionalinio universiteto Ekonomikos fakulteto pastatas, kuris iškilo 1925 m., puikus Ukrainos architektūrinio avangardo pavyzdys. Jo autorystė tiksliai nežinoma, pagal oficialią versiją, pastato autorius ir inžinierius P. Kušnariovas. Pastatas buvo suniokotas, kai į jį pataikė raketa ir kilo gaisras.
Raketos pataikė į reikšmingus architektūros paminklus: Konstitucijos prospekte esančius Darbo rūmus (statytus 1914–1916 m., architektas I. Pretro), Regioninės tarybos administracijos pastatą (statytą 1954 m., architektai V. Orechov, V. Kostenko, dalyvaujant B. Mirošničenko), gyvenamąjį namą Svobody gatvėje (statytą 1911 m., architektas M. Meletinskij), art nouveau stiliaus Meno kolegiją (statytą 1912–1913 m., architektai K. Žukov, M. Piskunov).
Dalis mūsų architektūros prarasta. Šiuo metu vyksta aktyvios diskusijos, kaip ji turėtų būti atstatyta.
– Koks yra architektų ir architektūros tyrėjų vaidmuo vykstant karui?
– Mano vaidmuo šiuo metu – rinkti ir išsaugoti informaciją apie pastatus, kadangi jie gali būti sugriauti bet kurią minutę. Pavyzdžiui, dabar renku informaciją apie Ukrainos teorinės fizikos institutą, kur dirbo Levas Landau ir daug kitų garsių fizikų, rengiu straipsnį apie konstruktyvistinę instituto komplekso architektūrą.
Matau labai didelę prasmę skirtingais būdais – žodžiu ir vaizdu – pristatyti Ukrainos architektūrinį paveldą.
– Paminėjote diskusijas apie tai, kaip reikės atstatyti Ukrainą po karo. Ši diskusija vyksta ir tarptautinėje architektūros arenoje. Ypač garsiai nuskambėjo architekto Normano Fosterio planas. Ką manote apie jo idėją suburti geriausius architektūros, dizaino, inžinerijos, urbanistikos protus ir atstatyti Charkivą kaip tam tikrą atspirties tašką kitiems Ukrainos miestams?
– Idėjos lygmeniu tai gal ir įmanoma (juokiasi). Bet iš tiesų abejoju, ar toks planas veiktų realybėje. Manau, bet koks urbanistinio planavimo projektas, ypač 400 metų istoriją turinčiam miestui, reikalauja gilios analizės, todėl svarbu įtraukti daug vietos ir tarptautinių specialistų. Charkivas yra itin daugiasluoksnis miestas – tiek istoriškai, tiek kultūriškai. Reikia atsižvelgti į daugybę aspektų, ne visi jie gali atsiskleisti per kelis mėnesius.
Žinoma, Fosteris yra puikus architektas, bet nesu tikra, kad to pakanka. Mintis, kad kažkas iš šono gali atvykti ir pasakyti, ką mums toliau daryti, turbūt nėra geriausia – į visus sprendimus turėtume įtraukti paties Charkivo architektus, miesto restauravimo skyrių, universitete dirbančius architektūros tyrėjus. Šie ekspertai turi vertingų įgūdžių ir gali suteikti kontekstą. Bendradarbiauti su architektais iš užsienio galėtų būti vertinga: Vakarų architektai galėtų konsultuoti, tačiau jiems savo ruožtu svarbu klausytis mūsų, nes mes žinome savo miestą ir jo specifiką.
– Urbanistikos tyrėjas Janas Gehlas teigė, kad atstatant Ukrainą svarbu peržiūrėti sovietinės architektūros palikimą. Anot jo, šiuo laiku statyti pastatai nebuvo patogūs ir jaukūs žmonėms. Ar Ukrainos atstatymas galėtų būti proga peržiūrėti, perkurti, transformuoti sovietinį paveldą? Ar jūs ir jūsų kolegos matote tai kaip būtinybę?
– Po karo privalėsime daug ką transformuoti, taip pat ir architektūrą. Ukrainiečiai, kaip ir daug žmonių Rytų Europoje, gyvena vienodose dėžutėse, nejaukiuose, tuščiuose kiemuose, kuriuos rėmina siaubingi fasadai. Tokia architektūra palieka pėdsaką – ne tik mūsų miestuose, bet ir žmonėse, todėl privalome siekti tai pakeisti.
Manau, kad ši idėja labai svarbi, apie ją Ukrainoje daug svarstėme ir prieš karą, ieškojome gerųjų sovietinės architektūros transformacijos pavyzdžių kitose šalyse, kūrėme savo projektus ir ieškojome galimų sprendinių. Tikiu, kad laikas po karo gali tapti proga į šią architektūrą pagaliau pasižiūrėti iš naujos perspektyvos.
– Kokių klaidų, jūsų akimis, reikės vengti atstatant Ukrainą?
– Manau, bus nelengva rasti balansą tarp Vakarų architektų, kurie norės prisidėti prie miestų atstatymo, ir mūsų pačių architektų – ne tų, kurie dirbo miestų savivaldybių skyriuose, bet talentingų ir kontekstą puikiai išmanančių kūrėjų. Neradus konsensuso ir neįsiklausius rezultatas gali būti labai eklektiškas.
Taip pat, kaip matome, mus vis gali ištikti architektų manifestai, kurių kartais reikia pasisaugoti. Nors vertinu Le Corbusier kaip architektą, nenorėčiau, kad jis užsiimtų urbanistiniu mano miesto planavimu. Pavojinga, kai architekto ambicija tampa svarbesnė už patį miestą ir jame gyvenančius žmones.
– Ar, jūsų manymu, Ukrainos architektūroje po karo turėtų likti žymių ar ženklų, primenančių apie karo metą?
– Sudėtingas klausimas. Manau, pati svarbiausia užduotis bus permąstyti šį karą, rasti būdų apie jį kalbėti mums patiems ir ateitiems kartoms. O tam reikės naujos perspektyvos. Ar ji rasis bandant išsaugoti karo žymes ant miestų sienų, ar kuriant naujus objektus, aš pati kol kas negaliu atsakyti.
Neseniai skaičiau paskaitą studentams Vilniuje. Pasakojau jiems apie Charkivą, apie jo modernizmą, konstruktyvizmą – laikotarpius, kurie man pačiai be galo įdomūs. Ir vis dėlto jutau, kad nežinau, kaip apie juos kalbėti dabar, vykstant karui, turėdama omeny, kad visa modernizmo ir konstruktyvizmo architektūra Charkive radosi Sovietų Sąjungos laikais.
Tad kaip mums pergalvoti architektūrą, kaip ją atsieti nuo ideologijos ir kartu kaip per ją suprasti laikmetį? Tai labai sudėtingi klausimai, galbūt šiandien mums dar per sudėtingi.
– Ar Charkive dar likę sovietinių monumentų? Koks bus jų likimas?
– Yra keletas nuomonių. Kai kurie mano kolegos mano, jog turėtume visus tuo metu statytus monumentus nukelti ar apskritai sunaikinti – nuo Lenino iki Puškino. Žinoma, šiandien, kai vyksta karas, šią pusę palaikančiųjų daug. Per karą taip pat pradėtos pervadinti ir gatvės.
Aš pati manau, kad reikėtų rasti būdų šiuos kūrinius išsaugoti, tačiau jie turėtų būti ne Ukrainos gatvėse, ne viešosiose erdvėse.
Kiti teigia, kad sovietmečiu mūsų aikštėse atsiradusios skulptūros – bent dalis jų – nėra fašistinės kultūros dalis, todėl nereikėtų visų jų aklai griauti.
Aš pati manau, kad reikėtų rasti būdų šiuos kūrinius išsaugoti, tačiau jie turėtų būti ne Ukrainos gatvėse, ne viešosiose erdvėse. Jiems vieta muziejuose, kur žmonės gali susipažinti su paminklais ir tuo, ką jie reprezentuoja, kelti klausimus apie mūsų atmintį.
Tačiau svarbu, kad jie išliktų – jei šių ženklų nebebus, jei visiškai pašalinsime juos iš savo regos lauko, nebegalėsime jų permąstyti. O permąstymas būtinas, jei norime pasimokyti – taip pat ir iš savo pačių klaidų.
Charkivas, kaip jau minėjau, yra pasienio miestas. Ir mes turbūt niekada negalėsime atsipalaiduoti.
