Vilniaus paveikslų galerijoje Lietuvos didikų portretai eksponuojami taip, kaip jie kadaise galėjo puošti dvarus – giminėmis. Seniausia – 17-ojo amžiaus tapyba, vėliausi – sukurti praėjusiame šimtmetyje, kai nutrūko dvarų kultūros epocha.
Turėti savo giminės portretų itin populiaru tapo jau 16-ajame amžiuje. Paveikslai turėjo parodyti šeimos senumą, kilmingumą ir nuopelnus. Vaikai paveldėdavo protėvių atvaizdus ir toliau tęsė tradiciją.
Didelė, per du aukštus išeksponuota, didikų portretų paroda kelia nuostabą, primena su dvarais ir Lietuvos istorija susijusius įvykius.
„Portretai – tai ne tik giminės pasididžiavimas, bet kartu tam tikras pagarbos savo istorijai, savo protėviams, galų gale jaunosios kartos auklėjimo priemonė“, – sakė parodos kuratorė Dalia Tarandaitė.
Didelė, per du aukštus išeksponuota, didikų portretų paroda kelia nuostabą, primena su dvarais ir Lietuvos istorija susijusius įvykius.
Puošnūs didikai, žvelgiantys iš paveikslų, lankytoją priverčia pasijusti nejaukiai: valdingos Tiškevičių giminės moterys, kurių rūpesčiu pastatyti rūmai Palangoje ir kitose Lietuvos vietose. Garsioji Karpių giminė, apie kurią žmonės Joniškėlyje kalbėjo, kad buvo valdingi ir žiaurūs, o iš paveikslų žvelgia liguisti, trapūs trijų kartų vyrai. Broliai Zubovai – vienas Rusijos imperatorienės favoritas, kitas – lietuviškosios atšakos pradininkas, šiandien žinomo pianisto Roko Zubovo protėvis. Salėse eksponuojami ir moterų, kurios, spėjama, galėjo būti didikų meilužėmis atvaizdai. Tačiau tokių portretų palikuoniai dažniausiai atsikratydavo. Rūmuose svarbiausi buvo – kraujo ryšiai.
„Dažniausiai portretai būdavo kabinami ten, kur vykdavo pagrindinis šeimos gyvenimas, tačiau, be abejo, puošdavo visus kambarius. Bet pirmiausia ten, kur būdavo šeimos ir ten, kur būdavo priimami svečiai, kad jau ir tie protėviai dalyvautų visame dvaro gyvenime“, – teigė parodos kuratorė.
Istorinių permainų metais Lietuvos dvarų meno kolekcijos buvo išblaškytos. Daug vertingiausių portretų buvo išvežta į užsienį. Į Lietuvos muziejus pateko tik nedideli rinkinių fragmentai. Paveikslai parodai surinkti iš šešių Lietuvos muziejų ir tai yra pirmas bandymas pasižiūrėti, kaip atrodė Lietuvos didikai. Parodoje įdomūs ir mažiau kilmingų – bajorų portretai. Jie sekė turtingųjų pavyzdžiu, bet neturėjo pakankamai pinigų, todėl juos dažnai piešė vietos meistrai. Rašytoja Šatrijos Ragana yra aprašiusi tokių portretų. Jie rodomi ir parodoje. 19-ajame amžiuje išpopuliarėjo nedidelio formato portretai, skirti kabinetams, asmeninėms erdvėms.
