Kūrybinės komandos kelionė iki širdies temą nagrinėjančios instaliacijos prasidėjo Vilniaus Santaros klinikose, kur įvyko vienas pirmųjų susitikimų su mokslinei projekto daliai atstovaujančia kardiologe Loriana Kilaite. Medikė pasakoja, kad būtent čia projekto autoriai išgirdo širdies plakimą, vėliau įvairiomis formomis juos lydėjusį viso kūrybinio proceso metu.
Loriana: Kai manęs paklausė, ar galiu ką nors papasakoti apie širdį, užduotis pasirodė labai sunki, nes tema – plati, neaišku, kuo konkrečiai bus domimasi. Širdis yra mano aistra, apie ją aš galiu pasakoti ir pasakoti, todėl, atsirinkdama medžiagą, ėmiau galvoti, kas galėtų „užkabinti“ projekto komandą. Paprastai žmonėms visada įdomu pamatyti savo širdį ir išgirsti, kaip ji plaka, kokį garsą skleidžia. Taigi, Santariškėse echoskopu žiūrėjome į Juliaus (instaliacijos bendraautoriaus – aut. past.) širdį: nuo to ir pradėjome, taip susidėliojome, kas kam įdomu. Tai buvo savotiškas eksperimentas ir, man atrodo, jis suveikė.
- Ką, žiūrėdamas į savo širdį, mato menininkas?
Julius: Turbūt, kad savo širdį pirmiausia. Kaip Loriana ir sakė, kiekvienam svarbu, ar normali ta širdis, ar neturi kokių nors defektų, problemų. Pirma atsiranda asmeninis santykis su širdimi. Tai – visiems patiriamas organas, ypač įvairiose susijaudinimo būsenose, o per visą istoriją – ir labai mistifikuotas. Kada perlipi rūpestį, ar širdžiai viskas gerai, tada pradedi analizuoti, galvoti apie širdį kaip reiškinį, organą, paskiausiai – kaip apie simbolį. Šitą dvipolį žvilgsnį pradžioje šiek tiek ir Agnė pasufleravo, užsimindama apie širdies simboliuką.
Agnė: Lorianos santykis su jos atstovaujama mokslo sritimi darė stiprią įtaką mūsų būsimam kūriniui. Jos suteiktas pagrindas padiktavo, kiek daug moksle išimčių ir visokių mitų, gandų – dalykų, kuriuos įprastai siejame su menu, nes tarsi jo užduotis yra kurti iliuzijas. O šiuo atveju tu klausai ir supranti, kad yra viena tiesa, kurią gydytojas dabar interpretuoja, bet ji nėra vienintelė, nes gali būti ir taip, ir taip. Galiausiai, Loriana pasakojo apie širdies ydas, kuriomis, nepaisant tam tikrų panašumų, žmonės serga kažkaip individualiai. Taigi, iš esmės nėra tokio grubaus atskyrimo, kad mene interpretuoji, ten daug iliuzijos, o štai moksle – viskas juodu ant balto. Taip nėra ir būtent tai mus labiausiai įkvėpė.
Julius: Galima į širdį žiūrėti kaip į objektą, organą, bet man galvoje vis skamba mintys apie širdies kaip atvaizdo ir širdies kaip simbolio prasmę. Viena vertus, matai širdį kaip biologinį objektą, kuris atlieka tam tikrą funkciją ir tame nėra nieko romantiško, tačiau tekstuose, kalboje sukasi daugybė metaforų, mitų ir legendų. Šis skirtumas tarp objekto atvaizdo ir simbolio, kuriam priskiriam daug jausmų, emocijų, buvo ypatingai įdomus. Agnę, kaip supratau, iš pradžių domino širdies ydos ir sutrikimai, o aš tuo metu daugiau galvojau apie širdies-organo ir širdies-idėjos skirtumą.
Šis skirtumas tarp objekto atvaizdo ir simbolio, kuriam priskiriam daug jausmų, emocijų, buvo ypatingai įdomus.
- Loriana, kolegos mini išgirstus mitus ir gandus apie širdį. Gal pameni, kokia įdomiausia legenda apie širdį dalinaisi su kūrybine komanda?
Loriana: Net nepastebėjau, kad mes tiek daug būtume kalbėję apie mitus (šypsosi). Na, bet, pavyzdžiui, ateina žmonės pas gydytojus ir sako: „man širdį skauda“, „mano širdis bėga, spurda, trinksi, tiksi, daužosi...“ – labai daug epitetų ir žodžių, kuriais žmonės bando ją apibūdinti. Arba, sako, „man atrodo, aš neturiu širdies“: biologiškai tu negali jos neturėti, bet štai – vieni turi, kiti ne (juokiasi). Man tai buvo labai įdomus požiūrio kampas, nes paprastai medikams tokie dalykai neįdomu: na, pakikenam, kad žmogus kažkaip įdomiai išsireiškė, bet tai nėra akcentuojama. Tačiau po kelių susitikimų su kūrybine komanda, pati atkreipiau dėmesį, kad, kai ateina žmogus, tai koją jam tiesiog skauda, o va būtent su širdimi atsiranda labai daug apibūdinimų ir tai yra įdomu.
- Galbūt yra realu, kad širdyje žmogus jaučia daugiau skirtingų būsenų nei bet kokiame kitame organe, ar vis dėlto čia pradeda veikti žmogaus fantazija?
Loriana: Manau, kad viskas kartu. Širdis yra įdomus organas: vieni jį įsivaizduoja kaip mėsos gabalą, kiti – kad ten eina kažkokie laidai ir ji dėl to plaka, treti aiškiau įsivaizduoja garsą, nes, pridėję ausį prie krūtinės, širdį girdi. Gal iš to ir atsiranda tiek interpretacijų, nes, pavyzdžiui, kepenys tik guli žmogaus viduje ir nieko ten nedaro (juokiasi). Na, gal dar žarnynas būtų įdomus, nes jis burbuliuoja. Bet kadangi širdis yra nuolat judantis, pulsuojantis organas, dėl to ir atsiranda tiek apibūdinimų ir mums ji tampa tokia svarbi.
Na, gal dar žarnynas būtų įdomus, nes jis burbuliuoja.
- Kaip šis projektas gilinasi į širdies mistifikacijos ir įvaizdžio temas?
Julius: Buvo smalsu, kodėl, net ir mokslui išsiaiškinus, kad už emocijas, jausmus ir mąstymą yra atsakingos smegenys, mes vis dar kuo puikiausiai naudojame visas tas metaforas apie širdį. Taigi, pirmiausia reikia nepamiršti, kad šių požiūrių laiko proporcijos yra skirtingos. Kalboje metaforos apie tirpstančią, ledinę, degančią širdį egzistuoja tūkstančius metų ir daugelyje kultūrų veikia tos pačios tendencijos, o moksliškai apie širdį mes kalbam tik kelis šimtus metų. Įdomus pastebėjimas, kad maždaug 16 amžiuje širdis skyla į du objektus: staiga, apie 16-17 a., pradedama suvokti, kad už racionalius sprendimus atsakingos smegenys, o širdis atlieka mechaninę pompos funkciją.
Tačiau romantiškai nusiteikęs žmogus negali to pripažinti: kad tas objektas, kuris taip dūksta, šoka krūtinėje jam įsimylėjus ar herojiškai besielgiant, yra paprasčiausia pompa. Jis romantizuoja, sako, kad taip būti negali, kad širdis yra visa ko centras. Juk ir fiziologiškai įsimylėjęs, susijaudinęs, adrenaliną patyręs žmogus labiau jaučia širdį, jam ne smegenys „straksi“. Gal labiau prie šachmatų lentos „smegenys spragsi“. Nesinorėjo kritikuoti tų romantinių simbolių. Tiek širdis, kaip organo atvaizdas, tiek širdis, kaip simbolis, kuo puikiausiai gali koegzistuoti. Neseniai perskaičiau tokį gerą komentarą: nepaisant to, kad metafora jau sena, nebūtina jos šaudyti.
Agnė: Dualumas tapo mūsų bendro kūrinio ašimi. Instaliacijoje yra trys tarpusavyje susiję elementai: Juliaus šviesos objektas, mano garsinė dalis ir Simonos gyvų augalų dalis. Kiekviename iš tų elementų atsispindi dvilypumas: mito ir tikrovės, širdies ir proto. Mes neieškom tiesos – tiesiog reprezentuojam dualumą.
- Instaliacija pradėta kurti nuo šviesos ir garso dueto. Kaip dvilypumo tema bus atskleista šiose instaliacijos dalyse?
Julius: Šviesos objektas susidaro iš dviejų pagrindinių figūrų: anatominio širdies su laidžiąja nervine sistema atvaizdo ir širdies simbolio iš populiariosios kultūros.
Agnė: Galvojau, kur garse yra tas dvigubumas ir, žinoma, neapsiėjau be meilės dainų. Muzikoje turbūt nuo trubadūrų laikų, kai riteriai atiduodavo savo širdis damoms, yra gaji širdies, meilės tema. Savo kuriamame garse miksuoju du dalykus: vienas yra meilės dainų grojaraštis, kurioms skambant jas nuolat „permušinės“ muzikaliai paruošti širdžių ritmų garsai, tam naudosiu ir medicininių širdies įrašų. Tai irgi interpretacija: nuo noktiurno iki sauso vožtuvo atsidarinėjimo garso.
Muzikoje turbūt nuo trubadūrų laikų, kai riteriai atiduodavo savo širdis damoms, yra gaji širdies, meilės tema.
Taigi, turiu kelis sluoksnius: dainas perdarau, ardau ir bandau jas persmelkti realybe, moksliniu garsu – jaučiuosi kaip DJ. Instaliacijai kuriamą garsą papildys atidarymo ir uždarymo koncertai, kuriuos atliksiu kartu su muziku Edvinu Kopcevu.
Loriana: Agnės naudojami medicininiai širdies ritmo garsai yra mokomieji. Tai tam tikra išgryninta patologija, kadangi šiaip atskirų žmonių širdies garsą įrašyti būtų gana sudėtinga, nors ir įmanoma. Tačiau norint suprasti, koks yra rimtas, ūžesys ir tonas, geriau klausytis išgrynintų garsų. Ypač, kai tai yra pirmasis sąlytis su širdies garsais.
- Šią instaliaciją papildys Simonos ruošiama augalų kompozicija. Kaip augalai siejami su širdies tema?
Agnė: Jie atsirado, kai pradėjom kvestionuoti, iš kur į kultūrą atėjo tas širdies piešinukas, heart emoji. Pasirodo, jį kildina nuo senovės graikų, iš augalo, kuris yra neidentifikuotas. Tai – augalas-interpretacija.
Simona: „Širdis pilna meilės“ – dažnai girdima frazė. O gėlės neatsiejamos nuo meilės: pirmas pasimatymas, vestuvės, vaiko gimimas, laidotuvės... Visur gėlės nešamos kaip simbolis, meilės išraiška. Kadangi gamta, augalai užima svarbų vaidmenį mūsų gyvenime, pabandžiau atrasti, kas yra jų „širdis“. Augalai turi „šerdį“ – tai koto viduje esantis pats viduriukas (išskyrus tuščiavidurius, kotus turinčius augalus). Jei jis būna pažeidžiamas, augalas miršta, tačiau „šaknys“ taip pat labai svarbi augalo dalis – per jas užsimezga jo gyvybė.
Julius: Medis turi šerdį, bet įdomu tai, kad šerdis yra negyvoji medžio dalis, visiškai sukietėjęs stiebas, celiuliozės gabalas, kuris laiko medžio viršūnę. O visa vandens apytaka vyksta aplink.
Simona: Medis apskritai – vienas iš seniausių simbolių, žmogaus sveikatos būklės metafora. Tad „Cardio“ projekto gėlių dalyje panaudosiu medžių šaknis ir interpretuosiu jas kaip augalo širdį, iš kurios išaugs mistinė, galbūt net neegzistavusi gėlė „Silphium“. Taip, kaip kadaise ji išdygo senovės graikų dievų soduose. Taigi, žiūrovai išvys Ikebana kompozicijas, kurias apgaubs hiacintų „laukas“.
Hiacintai pasirinkti neatsitiktinai: pagal senovės graikų legendą, vėjų dievas Zefyras pamilo jaunuolį Hiakintą, kuris buvo meilės dievo Apolono numylėtinis. Deja, iš pavydo Zefyras pražudė jį. Liūdėdamas Apolonas iš jaunuolio kraujo išaugino žiedą-hiacintą. Romantiškose ikonizacijose, kai žmogus įsimyli, pasijaučia sveikas, laimingas, jo viduje pražysta gėlės, o jeigu žmogų palaidoja, toje vietoje išauga augalas: taip gyvybę keičia kita gyvybė.
Deja, iš pavydo Zefyras pražudė jį.
Taigi, instaliacijoje bus auginami hiacitų svogūnėliai, kurie laikui bėgant pražys. Tokiu būdu gėlių kompozicija bus gyva ir kintanti kaip ir žmogaus gyvenimas. Per parodos laiką gėlės augs, žiedai skleisis, po to jie pradės vysti, o mes matysim visą to eigą.
- Ar šaltos žiemos oro sąlygos nesutrukdys kompozicijai išaugti?
Simona: Ne, kadangi hiacintas – vienas pirmųjų pavasarį pasirodančių augalų. Tai tarsi atgimimo simbolis, o pavasarį atgimsta ne tik gamta, bet ir jausmai. Šaknys iš žemės pasiima energiją ir visus mikroelementus ir taip galiausiai išleidžia stiebą, lapelius, o štai išaugęs stiebas ir lapeliai užmezga romaną su saule ir taip gimsta žiedas. Iš visos augalijos – žolės, lapų, lajos – žiedų yra mažiausiai, tačiau būtent jie simbolizuoja meilės vaisių.
Agnė: Šiandien mūsų kultūroje gėlės neatskiriamos nuo meilės, todėl, Simonai prisijungus, pasirodė, kad perkeliame širdies interpretaciją į kitą lygį, nes komandoje turime žmogų, kuris savo profesijoje yra meilės skleidėjas.
Simona: Prieš kokius penkerius metus buvau sau pasirašiusi, kad meilė kuria meną, o aš kuriu meilę. Supratau, kad kiekvienas žmogus man yra kaip gėlė. Todėl ir šis kūrinys, floristikos dalis jame, man bus ne šiaip augalas, o mano galvoje susikurta forma: nei žmogus, nei augalas, bet su širdimi ir daug meilės.
Meilė kuria meną, o aš kuriu meilę.
- Kokį klausimą ar mintį savo projektu norite pasiūlyti žiūrovui?
Agnė: Visada turiu vieną tikslą – kviesti žmogų į dialogą, šiuo atveju, – intelektualinį. Nežinau, koks tas dialogas bus. Jei žinočiau, turbūt net ir nedaryčiau. Kokį klausimą žmogui kels instaliacija – labai individualu. Norisi tame palikti kuo daugiau mįslių.
Julius: Norisi, kad tas dialogas šiame sudėtingame laikotarpyje nebūtų labai komplikuotas. Eilinei žiemai atėjus norisi ir pasilinksminti, ir kitus palinksminti, kad nebūtų viskas vienodai niūru ir pilka. Ta neoninė instaliacijos šviesa turi tokį nostalgijos aspektą, ji yra iš tų laikų kaip ir „Love is...“ kramtoškės bei klasikinės meilės dainos... Tokiame fone norisi, kad dialogą mezgant žmogus ne intensyviai „kapstytų“, bet kiek paprasčiau pasižiūrėtų į tą konfliktą tarp mokslo ir meno: kad galbūt nebūtina mokslu išgryninti romantikos arba atvirkščiai – romantika neigti mokslinius konstruktus. Šitie dalykai gali puikiai koegzistuoti. Žiemos laikotarpyje norisi to lengvo, o ne akademinio dialogo.
Norisi, kad tas dialogas šiame sudėtingame laikotarpyje nebūtų labai komplikuotas.
Agnė: Ši vieta (MMLAB erdvė, Vokiečių g. 13A – aut. past.) pati savaime diktuoja kažkokio lengvesnio dalyko poreikį, nes ji yra labai matoma. Tai – menas viešoje erdvėje.
Simona: Aš, savo ruožtu, labiausiai norėčiau, kad žmonės pajustų tą gyvybės trapumą ir meilę, kuri yra kiekvieno mūsų širdyje.
- Kuo jums asmeniškai turtingas ir ypatingas šis projektas?
Loriana: Kartą kolegoms pasakojau, kuo čia užsiimu, ir jie man atsakė, kad „jo, į tave panašu“ (juokiasi). Mokslo žmonės yra uždaresni, įsigilinę į savo temas, orientuoti į faktus. Tad man šįkart į galvą ateina toks pagalvojimas ar palinkėjimas šiai auditorijai: viskas, kas nauja, yra labai įdomu. Ir tokie projektai, kai mes turim kažkokią simbiozę, labai plečia akiratį. Kiekvienas iš mūsų skirtingai žiūrime į tą pačią temą: mano srities atstovai mato objektą, meno atstovai – daug simbolių, bet apskritai projektas žavus dėl to, kad nauji dalykai plečia ribas.
Mokslo žmonės yra uždaresni, įsigilinę į savo temas, orientuoti į faktus.
Agnė: O man labai graži Juliaus koegzistavimo idėja. Šis procesas buvo gyvas įrodymas, kiek interpretacijos yra moksle, ir tai mane be proto įkvepia. Antra, man labai netikėti visi kūrybiniai posūkiai: aš nebūčiau pagalvojusi, kad su Loriana, Simona, Julium, visi būdami iš skirtingų sričių, dirbsime viename projekte. Tai – labai netikėtas, įkvepiantis ir naudingas bendradarbiavimas.
Simona: Esu laiminga, kad galiu prisidėti. Man procesas atnešė daug naujų žinių, be galo įdomu būti neįprastame vaidmenyje, dirbti komandoje, o užvis įdomiausia pamatyti, kaip viskas derės tarpusavyje projekto finale. Man buvo nemenkas iššūkis augalus priderinti prie muzikos ir Juliaus dalies taip, kad jie visi turėtų ryšį.
Julius: Projekto pradžioje atrodė, kad objektyvesnis santykis su širdimi yra kažkuo tikresnis, bet per procesą tiesiog širdim pajutau (juokiasi), kad nėra ten jokio konflikto. Įdomu, kaip atrodo vienas kitam prieštaraujančių dalykų derinys. Tai – didžiausias atradimas.
Pokalbiui baigiantis kūrybinė komanda akcentuoja, kad parodos atidarymo ir uždarymo renginius bei visą kompozicijos kaitos procesą ištisas tris savaites žiūrovai galės saugiai ir patogiai stebėti internetu, kur instaliacija bus tiesiogiai transliuojama visą parodos eksponavimo laiką, 24 val. per parą.
Tai leis žiūrovams išgirsti ištisą garso takelį, stebėti šviesos objekto ir augalų kompozicijos pokyčius. Na, o miestiečiai, per artimiausias savaites praeisiantys pro instaliaciją, prie jos ras ir nostalgiškos, širdele papuoštos „Love is...“ kramtomosios gumos...
Parodos atidarymas numatytas sausio 26 d., antradienį, 20 val. tiesiogiai MMLAB feisbuko paskyroje.
