Atsakydamas į šią reakciją, J.Urbonas 15min teigė, kad natūralu, jog kūrinys „Planeta iš žmonių“ provokuoja suglumimą. „Daugelis projekto išsigąsta tarsi kokio siaubiako. Tačiau jo fantastika pavadinti negalime, nes jis iš tiesų yra grįstas mokslu. Tai socialinė, architektūrinė fantastika.“
Pokalbyje J.Urbonas taip pat išsakė kritišką požiūrį į kosmoso monopolizavimą. „Nekalbu vien apie astroetikos klausimus, bet apie paprasčiausią kosminę tapatybę“, – pridūrė.
Mes neturime raketnešių, bet turime vaizduotę.
Jo žodžiais, Lietuvoje mažai diskutuojame apie Lietuvą kaip kosminę valstybę: „Todėl 2019 metais įsteigiau Lietuvos erdvės agentūrą (LEA) kaip paskatą pasvarstyti apie kosmosą ne tik verslo, technologijų ir mokslo sritį, bet ir kaip atvirą kultūrai erdvę. LEA – tarsi nežemiškos kultūros organizacija. Mes neturime raketnešių, bet turime vaizduotę, kritinius išteklius, visą grupę mokslininkų, tiriančių kosmosą.“
Ketvirtadienį Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) vyko spaudos konferencija, kurios metu buvo pristatyta projekto „Planeta iš žmonių“ idėja.
2021 metų gegužės mėnesį J.Urbonas su kūrybine komanda išvyksta į Venecijos architektūros bienalę, kurioje atstovaus Lietuvai.
Julija Reklaitė: „Jeigu bent vienas žmogus susirgs, mes negalėsime atsidaryti“
Lietuvos paviljono Venecijos architektūros bienalėje kuratorė J.Reklaitė 15min papasakojo apie organizacinius Venecijos architektūros bienalės klausimus.
Pasak jos, Lietuvos delegacija važiuos dalimis. Išskrisiantys gegužės 2 d. pradės dirbti su erdve, o kiti į Veneciją atvyks gegužės 4, 9, 18 d. ir t. t.
„Jeigu viskas bus gerai su skrydžiais, mūsų turėtų būti apie 20 žmonių, – teigė ji. – Iš tiesų, organizacijai esąs didelis iššūkis vien pasiekti Veneciją, nes daugelis skrydžių buvo atšaukti, todėl važiuoja tik tie, kam tikrai labai reikia.“
J.Reklaitė pažymėjo – komanda labai džiaugiasi, kad pakliuvo į prioritetinius sąrašus ir gavo skiepus. „Jeigu bent vienas žmogus susirgs, mes negalėsime atsidaryti.“
„Venecijos architektūros bienalė – kultūros prasme tokio paties lygio renginys kaip olimpinės žaidynės, – pridūrė. – Bienalė yra remiama valstybės, tad, įdėjus šitiek pastangų ir darbo, neatsidaryti yra per didelė rizika. Paviljonas turės būti ne tik įrengtas, bet ir nuolatos veikti septynis mėnesius. O jį prižiūrės keturi žmonės.“
Dėl pandemijos taip pat teko pakoreguoti ir instaliacijos techninius klausimus, nes kūrinys negali būti interaktyvus, liečiamas. Tačiau, kaip sakė pašnekovė, menininkai kūrybiškai prie esančių sąlygų prisitaikė.
Anot jos, dėl pandemijos kai kurie paviljonai transformavosi į visiškai virtualius formatus: „Tai ne tik pasiekiamumo klausimas, bet ir etikos klausimas, o kai kas biudžeto. Kai bienalė buvo nukelta, daugelis šalių susiduria su nuomos klausimu. Be to, kai kurių šalių komisarai pasikeitė, nes baigėsi jų kadencijos.“
Labai sunku nusakyti, kokio lygio šių metų bienalė bus, svarstė J.Reklaitė.
„How will we live together?“ yra šių metų architektūros bienalės tema. „Manau, kad šis utopinis ar net distopinis projektas gerai susišaukia su tema“, – mąstė kuratorė.
Lietuvoje kosmosą kaip erdvę suprantame kitaip
15min pasiteiravus, kas yra darbo „Planeta iš žmonių“ pagrindas, J.Urbonas išskyrė dvi ašis. Pirmoje galime kalbėti apie projektą sudarančią intelektinę bazę, raktažodžius. Kita vertus, darbu bandoma provokuoti žmogų ir sukelti jame „sąmoningą suglumimą“.
„Terminą „kosmosas“ Lietuvoje suprantame ne apibrėždami erdvę, esančią virš galvos, o kaip kažką sunkiai suvokiamo, ekstremalaus bei labai brangaus. Tam tikra prasme projektas orientuotas į abu konceptus, – pasakojo J.Urbonas. – Šiuo projektu ieškoma būdų, kaip priartėti prie ano nežemiškumo, išsilaisvinti nuo mūsų, žmonių, žemiškosios prigimties bei kalbėti apie tokias konkretybes kaip architektūra.“
J.Urbonas sakė, kad žmonės vystėsi bei formavosi žemiškos ekosistemos, nuolatinės gravitacijos aplinkybėmis. O architektūra, jo požiūriu, yra „monopolizuota mąstymo, besisukančio aplink žmogų“. „Tai tarsi Vitruvijaus kūnas“, – pateikė aliuziją į Leonardo Da Vinčio piešinį pašnekovas.
„O architektūra yra žemiška ne todėl, kad sukasi aplink žemę. Jos esminės problemos visada buvo žemiškasis žmogus, – aiškino jis. – Kita didžiulė problema yra gravitacija. Jeigu mąstytume apie nežemišką architektūrą, turėtume ją panaikinti. O kas liktų iš šios disciplinos tokiu atveju? Tai reikia persvarstyti radikaliai.“
Išsiųsti kūnus į Lagranžo tašką
Kaip sakė menininkas, savomis idėjomis jis siekia stumtelėti vaizduotę ir mąstymą į paribius. „Kad tai būtų kosmosas“, – pridūrė.
Taigi „Planetos iš žmonių“ idėja grįsta kosmine programa, kuri galėtų būti lietuviška, aiškino pašnekovas. „Tai pasiūlymas formuoti nedidelį arba planetinio mastelio kosminį kūną. Iš žmonių“, – teigė jis.
Menininkas pasakojo apie idėją išsiųsti žmones į Lagranžo taškus. „Tarp dviejų kosminių kūnų – Mėnulio ir Žemės, Saulės ir Žemės – dažnai būna apie penkis Lagranžo taškus. Juose gravitacijos viena kitą „atšaukia“, todėl juose susidaro tikroji nesvarumo būsena. Kartais kai kurios kosminės programos siunčia zondus į tuos taškus ir naudojasi kaip stovėjimo aikštele.“
„Negana to, kai kurie Lagranžo taškai pasižymi vakuumu, juose šalta... Žodžiu, jie yra visiškas niekas. Tuštybė. Todėl ten atsiradę kūnai ima kurti nuostabiausią nežemišką šokį, koks tik begalėtų būti.
Fizika sako, kad bet koks masę turintis objektas turi ir gravitaciją. Kadangi šiuose taškuose jokios kitos jėgos, išskyrus kylančios iš kūnų, nėra, jie pradės vienas kitą traukti. Ilgainiui, po kokių trijų–keturių mėnesių jie susigūš į burbulą. Ir taip ims formuotis naujas kosminis kūnas, o priklausomai nuo biomasės kiekio ir planeta. Nes ji fizikoje ir yra apibrėžiama kaip tas kosminis kūnas, kuris susiapvalina iš savo gravitacijos.“
Anot jo, šis pasakojimas apibūdina projekto realumą ir nerealumą. „Jo įgyvendinti neįmanoma ne tik dėl socialinių, bet ir logistinių priežasčių“, – teigė J.Urbonas.
O tai kaip žmogaus... gyvybė?
Šis meno kūrinys priverčia permąstyti tai, kaip mes suprantame gyvybę, 15min tikino J.Urbonas. Bet paties teigimu, šis klausimas veikiau susijęs su šiandien apibrėžiama Naujojo kosmoso era:
„Man ir projektui įdomiausia, kad vis daugiau disciplinų tyrėjų ir menininkų prisideda priešdėlį astro. Jie ima suprasti, kad jų veiklos rūšys yra labai žemiškos. Tarkime, astrobiologija radikaliai persvarsto, kaip mes apibrėžiame gyvybę. Pavyzdžiui, vienas mokslininkas, 40 metų tyręs kopas, priėjo prie išvados, kad šis smėlio darinys yra unikali gyvybės forma. Jis padarė didelę įtaką astrobiologijai.
Be to, kai kurie tyrimai atliekami žemėje. Kaip antai ekstremalių aplinkybių, kurios primintų kosmosą, paieškos. Ir išties ten randami ekstremofilai – maži organizmai, kurie išliko nepalankiomis sąlygomis.“
Tai ar miręs žmogaus kūnas yra gyvas? „Mūsų kasdiene kalba jis būtų miręs. Žmogus sušaltų į ledo gabalą ir tiek. Tačiau kalbant apie šias aplinkybes mes turime užmiršti viską, ką žinome apie žemiškąją ekosistemą, visus socialinius konstruktus, kuriais apibūdiname žmogų. Ir pagalvoti apie jį kaip apie kosmines dulkes, iš ko jis ir atėjo, o mūsų projekto atveju kaip nežemiškos architektūros plytą“, – į klausimą atsakė J.Urbonas.
Jis iškėlė klausimą, o kas yra žmogus, kai panaikinama jo tėvynė, kitos socialinės aplinkybės? „Kas jam nutinka?“ – klausė menininkas.
Čia jis pasiūlė dvi mąstymo perspektyvas. „Viena vertus, galėtume atsiriboti nuo gyvybės žemėje idėjos, bet galime pamąstyti ir apie koncentruotą, didelę biomasę, daug kūnų! Veikiami gravitacinių aplinkybių ir radiacinių laukų, jie galbūt mutuotų į didelę platesnio mastelio gyvybės formą.“
Apie muskiškumą
15min recenzijoje Monika Kalinauskaitė yra teigusi, kad kai kurie kūrinio „Planeta iš žmonių“ elementai primena mokslinės fantastikos filmą. Taip jos minimas Elono Musko vaizdinys iškėlė klausimą – kiek gi to muskiškumo esą darbe, kuris atstovaus Lietuvai 2021-ųjų architektūros bienalėje?
„Kalbant apie Muską ir kitus turčius, kurie tam tikra prasme privatizavo kosmosą, man keista, kad čia matomas ryšys. „Planetoje iš žmonių“ kaip tik kalbama prieš kosmoso komercializavimą, mat E.Muskas ir Jeffas Bezosas po truputį šią erdvę monopolizuoja“, – su klausimu nesutiko J.Urbonas.
Jo požiūriu, jeigu šie žmonės valdys kosmosą, jie valdys ir ateitį. „Juk kosmosas yra atviras visiems, o kalbant metaforiškai visiems kūnams“, – tęsė mintį pašnekovas.
Čia jis supažindino su astroetikos sąvoka: „Jeigu mes kalbame apie kitų planetų kolonizavimą, mes užmirštame, kad kopijuojame amerikiečių imperializmą su skaudžia kolonistine istorija. Mes nepasvarstome, ką reiškia pasisavinti kitą kosminį kūną bei jo neatsiklausus nukeliauti ten ir niokoti landšaftą. Mes tikrai negyvensime utopiniame pasaulyje kaip daugelis įsivaizduoja. „Planeta iš žmonių“ siūlo sukonstruoti kažką savo, iš savęs.“
Jis atkreipė dėmesį ir į kosmoso šiukšlinimą. „Ir tikrai teršime kitas planetas, jeigu ten nukeliausime, – sakė jis. – O jeigu suformuotume planetą iš savęs, tai turbūt būtume atsakingesni.“
Vladas Suncovas – projekto konstrukcijos autorius
Vladas Suncovas – vienas iš projekto „Planeta iš žmonių“ kūrybinės komandos narių.
„Mane pakvietė prisijungti prie projekto su konkrečia užduotimi. Viena jų – sukurti šios 3D skenerio skulptūros dizainą, kūną ekranams ir visai mašinerijai, kuri skenuos žmones.“
Nuotraukose iš NDG matomos karkasas, kurį V.Suncovas ir sukūrė:
Menininkas taip pat sugalvojo būdą, kaip į konstrukciją įkurdinti dvi didelio formato sienas, įrėminančias visą instaliaciją.
„Jos turi būti lengvai suskleidžiamos ir išskleidžiamos“, – pažymėjo.
Paklausus, ar jis save gali apibūdinti kaip techninį instaliacijos inžinierių, V.Suncovas prajuko: „Aš neturiu nei inžinieriaus, nei architekto išsilavinimo. Esu dailininkas, menininkas, kuriantis erdves bei įrankius.“
