Praėjusiais metais baigei studijas Vilniaus dailės akademijoje, bet tavo CV jau nemažai grupinių parodų, tuoj pat ir pirmoji personalinė. Ar lengva jaunam tapytojui pradėti savo kelią?
– Tai – sudėtingas klausimas ir aš nežinau tikslaus atsakymo. Jauno kūrėjo kelyje, žinoma, būna visko, bet svarbu yra žinoti, ko nori, ir eiti ten, kur nori. Reikia labai norėti ir tikėti. Man labai padėjo studijų metai Vilniaus dailės akademijoje. Sutikau puikių dėstytojų, kurie suteikė daug žinių, padėjo mano kūrybai augti ir vystytis.
Mano kurse studijavo labai įvairūs, išskirtiniai žmonės, mes kasdien vieni iš kitų mokėmės. Apskritai jaunųjų Lietuvos tapytojų kūryba mane džiugina. Smagu, kad mano bendraamžiai menininkai iniciatyvūs, patys aktyviai organizuoja, kuruoja įvairias parodas, ieško būdų parodyti visuomenei savo kūrybą, tapti matomais ne tik Lietuvoje.
Aš taip pat džiaugiuosi sulaukusi kvietimų dalyvauti jaunųjų tapytojų parodose, pati pildau paraiškas įvairioms parodoms, projektams, konkursams, taip ir pildosi tas CV. Bet pasiekimų nesureikšminu. Svarbiausias laimėjimas man – galimybė tapyti ir pristatyti savo kūrybą.
– Kodėl pasirinkai tapybą?
– Mokydamasi Kauno dailės gimnazijoje beveik netapiau, maniau, kad stosiu į tekstilę. Galvojau, kad tekstilė – praktiškesnė sritis, gal bijojau, kad iš tapybos gyventi gali būti sunku? Tuomet, prisimenu, stebėjausi: kas gali stoti į tapybą? Bet dvyliktoje klasėje piešimo mokytoja, žiūrėdama į mano darbus pasakė, kad man tiktų tapyti. Ir tada užsidegė noras studijuoti būtent tapybą. Tėvai mane labai palaikė.
Negaliu paaiškinti savo pasirinkimo racionaliai. Kartais atrodo, kad aš pasirinkau tapybą, o ji – mane. Pamenu, studijų metais dėstytojai kartais mums, studentams, juokais sakydavo: „Jei galit netapyti, tai netapykit.“ O aš negaliu netapyti, todėl tapau. Aliejinių dažų, terpentino kvapas užburia, sukuria tokią keistai magišką atmosferą. Man telieka tomis priemonėmis papasakoti istoriją. Per tapybą aš bendrauju su pasauliu ir kartu įvaizdinu savo jausmus, emocijas, tarsi kalbu su aplinka vaizdais.
Ši paroda yra apie kelionę po savo prieštaringą vidinį pasaulį ir jo santykį su išoriniu pasauliu.
– Iš kur atsiranda tavo paveikslų personažai ir istorijos? Kas tave įkvepia, patraukia, sudomina?
– Kartais pati stebiuosi, iš kur visa tai atsiranda. Būna atsigręžiu į darbą po kiek laiko ir susimąstau, kodėl nutapiau būtent taip. Atrodo, kartais net pati tikslaus atsakymo nežinau. Tikriausiai čia „kalta“ pasąmonė.
O dažniausiai motyvus aptinku kasdienybėje. Mane labai įkvepia žmonės, gyvenimo tragikomedija, jo paradoksai, visa ko dualumas. Labai daug pasisemiu iš meno: kino, fotografijų, kitų tapytojų kūrybos. Ypač mane įkrauna knygos. Mėgstu magiškojo realizmo literatūrą – Gabrielio García‘os Márquezo, Jorge‘ės Luis Borgeso knygas. Jie rašo taip, kad, atrodo, galėtum iš kiekvieno sakinio sukurti atskirą paveikslą. Iš visų šių elementų aš kuriu savitas tapybines pasakas. Taigi paveikslai siejasi su mano kasdienybe, bet yra tos kasdienybės metaforos. Juose labai daug manęs, bet pasislėpusios už metaforų ir simbolių.
– Ar tau svarbu, kad žiūrovas atpažintų visas tavo paveikslų detales, iššifruotų visas tas metaforas ir simbolius?
– Mano paveikslai daugiasluoksniai, juose gausu simbolikos, kurią kuriu aš pati, todėl kartais perskaityti paveikslą vienu būdu – kaip jį nutapiau aš – sunku, o gal ir neįmanoma. Bet visiškai nesvarbu, kad paveikslas būtų suprastas būtent taip, kaip aš jį matau ir suprantu. Džiugu, kai žiūrovas mano kūryboje randa visiškai kitas, naujas reikšmes, pamato sau artimus dalykus. Kai kitas žmogus interpretuoja paveikslą visiškai nežinodamas jo idėjos, jis atsiskleidžia ne tiek mano sumanymą, kiek savo pažiūras, mąstymą. Nuo to paveikslas tampa tik turtingesnis, nes įgauna daugiau prasmių.
– Tavo darbai išsiskiria parodose spalviniais sprendimais, akį patraukia jų skambus, išraiškingas koloritas. Kuo tau svarbi spalva tapyboje?
– Koloritas ne visuomet buvo toks ryškus, anksčiau dažniau naudojau pastelinius, prigesintus atspalvius. Bet darbai laikui bėgant keičiasi, dabar mėgstu labai ryškias spalvas, kontrastingus derinius. Kartais tokias spalvas pasirinkti mane įkvepia pats siužetas, neįprasti motyvai: matyt, jie ir pareikalauja ryškios, drąsios spalvos, išraiškingesnio piešinio. O kartais tai priklauso ir nuo vidinio pasaulio, jausmų, nuotaikos. Spalva man yra vienas svarbiausių tapybinės kalbos elementų, ji padeda sukurti sapno, žaidimo atmosferą paveiksluose.
– Dėl spalvų, dėl piešinio paprastumo, tavo darbai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai optimistiški, lyg rodytų pasaulį iš vaiko pozicijos.
Mano menami keliautojai ieško rojaus, tačiau kol jį pasieks, turės visko patirti.
– Ta vaikiška estetika man visuomet buvo artima. Mane įkvepia primityvusis menas, vaikų piešiniai. Mano paveiksluose kuriamas pasaulis atrodo vaikiškai „paprastas“: žaismingas, naivus, alogiškas, primenantis mažo vaiko mąstymą, vaizduotę. Todėl darbai ryškūs, spalvingi, piešdama sąmoningai nepaisau perspektyvos, anatomijos dėsnių. Taip aš noriu parodyti, kad šioje kasdienybės pasakoje įmanoma viskas. Tačiau motyvai ne visada optimistiniai. Mano paveiksluose yra ir grėsmių, ir baugulių, tai neišvengiama. Šis kontrastas man padeda atskleisti pasaulio dvilypumą. Gera ir bloga visuomet greta.
– Tavo pirmoji personalinė paroda vadinasi „Kelionė su dviem palydovais“. Kas jie tokie ir kur jie veda tave ir žiūrovą?
– Ši paroda yra apie kelionę po savo prieštaringą vidinį pasaulį ir jo santykį su išoriniu pasauliu. Tos kelionės nuolatiniai palydovai yra mano sugalvoti personažai Rojus ir Purvas, simbolizuojantys pasaulio dualumą: sąmonė-pasąmonė, gera-bloga, šviesa-tamsa ir taip toliau. Mano menami keliautojai ieško rojaus, tačiau kol jį pasieks, turės visko patirti. Kartais pasidaro neaišku, ar palydovai iš tiesų veda keliautoją, ar tik klaidina jį. O gal pats keliautojas vedžioja palydovus po savo vidinį „aš“, po savo prisiminimus ir fantazijas? Tie nuolatiniai susidūrimai tarp priešybių ir iš to atsirandantys paradoksai man labai įdomūs. Stebiu juos gyvenime ir bandau atskleisti savo naujausiuose darbuose.
Ramintos Blaževičiūtės paroda „Kelionė su dviem palydovais“ atidaroma sausio 30 d., trečiadienį, 19 val. galerijoje „The Rooster Gallery“ (Gynėjų g. 14, Vilnius). Paroda veiks iki vasario 24 d.
„The Rooster Gallery“ dalyvauja Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamame projekte „Su-menėk“, tad visą vasario mėnesį nuo penktadienio iki sekmadienio į parodą veš nemokamas specialaus maršruto autobusas.