– Kazimierai, viešojoje erdvėje yra nedaug informacijos apie jus. Prisistatykite skaitytojams.
– Esu Kazimieras Brazdžiūnas – tapytojas, kuratorius.
– Kada pradėjote kurti?
– Užaugau su tėvais, kurie yra menininkai, tad natūraliai buvau impregnuotas su kūryba. O kad noriu kurti, rimčiau supratau dailės gimnazijoje. Paskui viskas vystėsi natūraliai.
– Tuomet nusprendėte stoti į bakalauro studijas?
– Taip. Nors iškart po mokyklos stojau į universitetą Nyderlanduose, tačiau ten tam tikromis aplinkybėmis nepasirašiau dokumentų. Bet vėliau įstojau į tapybos bakalauro programą Lietuvoje. Tėvai sakė, kad nestočiau, nes viskas artima, reikia važiuoti iš čia, tačiau įstojau. Buvo sunkumų bakalauro studijose. Pradžioje mąsčiau, kaip tikras menininkas-romantikas: įstosiu, švyst išpildysiu savo idėjas ir viską turėsiu... Iš tiesų piešimas priminė matematiką, o kompozicija – geometriją mokykloje.
– Ar stojant į magistrą sulaukėte pritarimo iš tėvų?
– Tai jau tada buvo viskas aišku. Nebuvo, kad būčiau labai norėjęs vėl studijuoti, tačiau aplinkybės taip susiklostė. Vėliau suvokiau labai jaudinęsis dėl stojamųjų egzaminų rezultatų. Visgi tai buvo įdomus gyvenimo epizodas, jame kažkas labai svarbaus sprendėsi.
– Savo kūrybai perteikti naudojate purškiamus dažus. Jų naudojimas fiziškai jus atitolina nuo drobės, skirtingai nei, tarkime, tapymas aliejiniais dažais. Ką jums suteikia šis atstumo palaikymas nuo drobės?
Įstojęs į tapybą žavėjausi aliejiniais dažais, bet dirbant keletą metų supratau, kad tai yra purvinas užsiėmimas visomis prasmėmis.
– Galbūt, jeigu būtų tokia viešoji pozicija, tai atsiribojimą nuo paties motyvo. Dingsta romantiškumas. Įstojęs į tapybą žavėjausi aliejiniais dažais, bet dirbant keletą metų supratau, kad tai yra purvinas užsiėmimas visomis prasmėmis. Netgi ganėtinai slegiantis. Kontempliacija džiūstančio dažo, medžiagos veikimas, jos pačios modeliavimas buvo ne mano natūrai. O purškiamas dažas leidžia manipuliuoti vaizdu, procesas vyksta greičiau. Natūraliai suradau savo techniką, kuri mane patenkina ir leidžia atsiskleisti.
– Kuriate postprodukcijos principu – remiatės kitų kūrėjų anksčiau sukurtais darbais, simboliais. Meno kritikė ir parodų kuratorė Emilija Vanagaitė rašydama apie jus sakė, jog šis būdas yra „tarsi savotiška ekologijos forma meno lauko kontekste“. Kodėl imatės tokios kūrybos formos?
– Aš manau, kad esu be fantazijos. Kažkada turėjau tokią studentišką idėją: norėjau nusipirkti savo dėstytojo Jono Gasiūno darbą ir pataisyti jį. Bežiūrėdamas savo senų meistrų archyvą, mąsčiau, ką savo galiu į juos įkomponuoti arba atimti. Realiai mano darbuose mažai kas yra pridėta mano. Nebent kažkokios detalės, fonas. Bet pagrindiniai aspektai pasilieka. Norėjosi prieiti iki grynosios formos paliekant žymę savęs, tikintis, kad galbūt ateityje mano darbai bus postprodukuojami dauginant vaizdinį kiekį. Apskritai nemanau, kad įmanoma kažką naujo sukurti. Yra sakoma, kad tos idėjos valdo menininką, bet jos pačiam kūrėjui nėra pakankamos. Jų neužbaigsi, bet gali plėsti, atimti, pridėti, gryninti, perkrauti.
O pats žodis atėjo atsitiktinai. Sėdėjau, kūriau kažką, šovė į galvą žodis „postprodukcija“, pasigilinau, radau visokių teorijų. Kaip tyčia, tiko. Matyt, kažkur buvau girdėjęs.
– Kodėl šiuo metu atidaromos net dvi jūsų parodos: „Avis“ ir „Kulminacija“?
– Įdomus klausimas. Aš ir pats galvojau, kodėl? „Avies“ paroda yra labiau nutolusi nuo tapybos, nes joje kalbama apie simbolį, ikoną ir jos medijavimą skirtingose platformose: žaidimuose, dizaine, keramikoje, NFT. O „Kulminacija“ iš dalies yra tapybos paroda. Labiau tapybos mimikrija. Negaliu sakyti, kad parodos visai nesusijusios, tik tiek, kad nesinori supliekti visko į vieną krūvą. Norisi švaros ir pauzių.
Iš tos buitinės pusės yra svarbus patalpų klausimas: kaip suorganizuoti, kaip viską sudėti. Tam reikia vietos. Bet gal tai ir į gera, nes parodos yra vos penkių minučių atstumu viena nuo kitos.
– Kokių autorių, simbolių, idėjų motyvais rėmėtės būsimų parodų darbuose?
– Būtų gražu, jeigu nepasakyčiau, kad žiūrovas pats ieškotų tų momentų. Bet, tarkime, pagrindiniame, didžiausiame darbe yra motyvų iš naujausio „Beyonce“ albumo. Kitame iš paveikslų cituoju pats save. O dar kitas autorius yra Villiamas Adolphe‘as Bouguereau. „Kulminacijos“ parodoje labai daug jo yra. Tada yra „Balenciagos“ postprodukcija, kuri susipina su šiuolaikiniais ir klasikiniais menininkais. Pavyzdžiui, iš vieno paveikslo įdėta šiuolaikinė ikona, kuri suriša patį paveikslą, idėją. Žalia spalva jau yra mano, kita detalė yra kito menininko, o pagrindinis vaizdas – „Balenciagos“. Čia susikuria dar ir nauja paroda, naujas paveikslas, programa.
– Kitos parodos, „Avies“, neįprasta pasirinkta ašis – paveikslo „M.R. agnus dei“ kelionės ženklai. Tačiau jo paties parodoje nerasime. Kodėl?
– Šiuo metu jis yra saugomas MO saugykloje.
– Kokią žinutę norite perteikti „Avies“ paroda?
– Kaip menininkas galėčiau atsakyti, kad paveikslo kelionė simbolizuoja ir mano, kaip menininko, kelionę. Pats paveikslas, kaip fizinis kūnas, keliauja iš vieno muziejaus, parodos į kitą. Daug žmonių jį pamato. O tai reiškia, kad daug žmonių pamato ir dalį manęs.
Pati avis – tai yra simbolis, archetipas, atpažįstamas per daug amžių. Atsiranda dar viena avies forma, jos kelionė, istorija. Ji užfiksuota ir tampa įdomi man pačiam, turbūt ir kitiems, kurie patys naudoja, atpažįsta tą simbolį. O galbūt tas simbolis kada nors prieis prie dar kitokios formos: liks tik spalva, kraujo čiurkšlė ir siluetas.
– Prieš kelerius metus rašėte dailės parodų apžvalgas „Literatūra ir menas“ žurnale. Ten, kaip pats sakėte, „akylesnio meno žiūrovo“ akimis atkreipėte dėmesį ne tik į ekspozicijų turinį, bet ir į jų pateikimą. Kokių lūkesčių turėjote savo „Kulminacijos“ ir „Avies“ parodų pateikimui?
– Visą laiką norisi, kad būtų taip, kaip nori, bet niekados nebūna. Tad lūkesčiai paprasčiausi: kad paveikslai turėtų savo vietą, kad jie tarpusavyje galėtų susisiekti, bendrauti, kad žiūrovas galėtų rasti tą visumą ir pokalbį su manimi arba kurti savo vizijas. Ir kaip tą padaryti? Gera ekspozicija, geras apšvietimas, gera erdvė, teisinga paveikslų atranka. O lūkesčius, ar jie išsipildė, ar ne, galima matyti tik parodos pabaigoje, kai ateina laikas nusirinkti paveikslus. Tiksliai dar negaliu pasakyti, ar šių parodų lūkesčiai išsipildė.
Palaipsniui atsiranda atsiliepimų, žmonių reakcijų lūkesčiai. Nes kam tai darai, jeigu niekam neįdomu? Norisi, kad kažkas pastebėtų. Egoistiškas, garbėtroškiškas dalykas. Norisi, kad įvertintų tą darbą nuo vienos parodos iki kitos, nes kas dvejus metus padarau personalinę parodą, taip pat vieną kitą renginį. Kad matytųsi ir tas laikas tarp parodų, kad būtų suvokiamos kūrėjo pastangos.
– Tai jums svarbu, kad paveikslai turėtų pakankamai erdvės?
– Taip, aišku, nes jie dažniausiai būna užsukti veidu į sieną, matai tik nugarą, porėmį. Tada jis nėra gyvas, tai tėra statiškas vaizdas. Paveikslas konservuoja, suspenduoja tas emocijas, laiką, veiksmą, prisiminimus. Kai jie būna uždaryti, tai neturi prasmės būti. Na, galima kabinti juos ir ant lauko tualeto sienos. Juk tai tėra tik drobė, lentos ir dažai. Tačiau apšvietus, gali pamatyti šiek tiek daugiau...
– Nusikelkime į laiką, kai apžiūrėjęs jūsų parodą žiūrovas keliaus namo. Kiekvienas, pamatęs tą patį kūrinį, jį sieja su savomis asociacijomis. Ką jums, kaip kūrėjui, reiškia suvokimas, kad jūsų kurtą meninę mintį žiūrovai išsineša vis kitaip suprastą?
– Aš netgi norėčiau to. Tam tinka „Avies“ paroda, nes kiekvienas tą vaizdą atsimena kitaip, gali jį nupiešti, papasakoti, nutapyti vis kitaip. Taip kuriama nauja istorija, vyksta informacinis tinklas, kuris susisiekia. Norėčiau kuo daugiau interpretacijų, suvokimo iš žiūrovų. Juk tada žinau tai, kad galbūt aš pats prie to prisidėjau. Tas man svarbu.
