Suprasti akimirksniu
- Kas? Jonas Jurcikas
- Gimimo metai: 1986 m.
- Studijos: 2010 m. baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje
- Tarptautinio konkurso „Jaunojo tapytojo prizas‘11“ pirmosios vietos laimėtojas
- Temos: šiuolaikinės visuomenės kritika, antiutopija, distopija
- Ką galvoja apie meną? „Kad suprastum meno kūrinį, turi daugiau prie jo praleisti laiko – negali taip eiti, prabėgti – čia įdomu, čia neįdomu. Reikia bent pabandyti suprasti, pradėti nuo paveikslų paviršiaus, pavadinimo“.
Jurciko paveikslų dydžiai tokie, kad užimtų visą jūsų buto sieną. O ryškios, sintetinės spalvos taip traukia akį, kad nejučiomis leidies įviliojamas į apgaulingai saldų Jurciko pasaulį. Šis atrodo kaip žaislinis.
Jonas tapo lėktuvėlius, didžiulius pripučiamus žaislus, o jo pavaizduoti žmonės primena plastmasines lėles, vienodais veidais ir sustingusiomis džiaugsmo išraiškomis. Tačiau įsižiūrėjus galima nesunkiai suprasti, jog paveiksluose glūdi labai aitrios idėjos.
Pasitelkęs sovietinių, propagandinių plakatų stilistiką, pridengtą popartišku džiugesiu, autorius kuria šių laikų antiutopiją, kurioje visuomenė virtusi absurdo visuomene.
Naivūs idealai, lozungai ir vėliavos – visa tai, kuo žmonės buvo verčiami tikėti sovietmečiu, žlugo, palikdami gilius pėdsakus ne vienai kartai. Menininko kūryboje esama konkrečių nuorodų į sovietmečio propagandą ir jos absurdą.
Pavyzdžiui, paveiksle „Kokia aš laiminga, matydama savo ateitį“ (2013) vaizduojama kvailokai besišypsanti mergaitė, už kurios nugaros – vyrų ir moterų eisena, iškėlusi rūkytos šoninės gabalą.
Nors ši scena primena sovietmečio kasdienybėje skambėjusį kalambūrą („Nei duonytės, nei dešrytės, tik raudonos vėliavytės“), tokį siužetą lengvai galėtume suprasti ir kaip vartotojiškos šių dienų visuomenės kritiką.
Taigi „žaislinis“ pasaulis transliuoja žiaurią tiesą apie mažai tepasimokančią žmoniją, visuomenėje vešintį absurdą. Kai kurie jo paveikslai netgi priartėja prie šiuolaikinės mokslinės fantastikos taip mėgstamo distopijos žanro, pasakojančio apie gyvenimą po žmoniją ištikusių katastrofų.
Autorius pavaizduoja personažus, tokius kaip kosmonautai su dalgiais, Kristus su skafandru ir kt. tai kosmoso kanjonuose, tai atominio sprogimo nutvieksto dangaus fone.
Įdomu, kokią vietą antiutopinėje visuomenėje užimtų menininkas? Ar jis galėtų būti lyderis, išvesiantis žmoniją iš tamsos į šviesų rytojų? Atrodo, kad Jurcikas žvelgia ironiškai ir į save.
Pavyzdžiui, paveiksle .“Atgal į ateitį“ (2013) nutapė į save panašų vyrą, stovintį kibire. Neaišku, ko į jį pripilta, tačiau atrodo, jog personažui nebus lengva pajudėti ir didžiulis pripučiamas žaislas, primenantis žymaus amerikiečių menininko Jeffo Koonso kūrinius, tuojau ant jo užgrius visu svoriu.
Paveikslo siužetas ragina susimąstyti apie menininko profesijos realijas. Ne paslaptis, kad ne vienam jaunam autoriui, siekiant įsitvirtinti tenka dirbti ir juodus darbus. Jurcikas šalia tapybos remontuoja žmonių butus, daro apdailą. Taigi šį darbą galima interpretuoti ir kaip saviironišką autoportretą.
MMC – tai šiuo metu besikuriantis naujas meno muziejus, kuris įsikurs Vilniuje, buvusio Lietuvos kino teatro vietoje. Iki atidarymo (2018 m.) MMC veikia kaip „muziejus be sienų“, įgyvendindamas visuomenei ir miesto svečiams atvirus kultūrinius projektus („Literatų gatvė“, „Vilniaus kalbančios skulptūros“), leisdamas meno edukacijai skirtas knygas.
Būsimo muziejaus pagrindą sudaro nuosekliai kaupiama Lietuvos meno nuo 1960-ųjų iki šių dienų kolekcija. Šiuo metu joje yra virš 4000 tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros, videomeno kūrinių, kuriuos sukūrė ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pripažinti menininkai. 15min kultūros rubrikoje kas savaitę supažindinsime su išskirtinio dėmesio nusipelniusiais kolekcijos autoriais ir jų kūriniais.
Daugiau: www.mmcentras.lt
