Šie jaunuoliai, pasitelkdami fotoaparato pagalbą, gali įamžinti ir džiaugsmą, ir liūdesį, kiekvieną smulkmeną ir parodyti visa tai plačiai visuomenei.
– Kaip susidomėjote fotografija?
– L.Varanauskas: Kaip ir nemaža dalis žmonių, fotografuoti pradėjau gavęs išmanųjį telefoną. Iš pradžių, daugiausiai fotografuodavau gamtą, tada fotografija man reiškė tik paprasčiausią mygtuko paspaudimą. Bėgant laikui panorau patirti kažką daugiau ir po kelių metų, įsigijęs fotoaparatą, dar labiau pasinėriau į paslaptingą ir begalinį fotografijos pasaulį. Tas paslaptingumas ir lėmė mano susidomėjimą fotografijos menu.
P.Vepštas: Nuo pat paauglystės mane stebino ir intrigavo fotoaparatas savo išvaizda, o profesionalios nuotraukos atrodė kažkas nežemiško. Viskas prasidėjo nuo bandymu mobiliuoju telefonu – instinktyviai jaučiau poreikį nusipirkti išmanųjį telefoną su kuo geresne vaizdo kamera. Gauti rezultatai vis labiau įtraukė, kol galiausiai gavau dovanų seną juostinį fotoaparatą.
– Kas paskatino tęsti šią veiklą?
– L.Varanauskas: Galima teigti, jog fotografijoje taip pat atsiradau ir Juozo Miltinio dramos teatro dėka. Šio teatro fotografas Tadas Povilonis pakvietė įstoti į Panevėžio fotografų draugiją. Taip pat fotografuoti paskatino mokytojai, artimieji ir draugai.
P.Vepštas: Nuolatiniai atradimai ir galimybė išsireikšti. Prieš fotografiją dažnai viską laikydavau savyje, todėl kuo daugiau fotografavau, tuo laisvesnis jaučiausi.
– Ar esate dalyvavę kokiose nors parodose, kuriose buvo pristatomos jūsų darytos nuotraukos? Kokiose?
– L.Varanauskas: Per savo 17-ąjį gimtadienį Panevėžio atvirame jaunimo centre surengiau pirmąją savo asmeninę mobiliosios fotografijos parodą „Prie jūros“. Šioje parodoje daugiausiai dėmesio buvo skirta Lietuvos pajūriui.
Antroji asmeninė fotografijos paroda „Fotografijos gatvė“ buvo tradiciškai atidaryta per 18-ąjį gimtadienį Panevėžio miesto savivaldybėje. Joje vyrauja juodai – balti gatvės fotografijos žanro vaizdai.
Taip pat tenka dalyvauti ir įvairiose grupinėse parodose.
P. Vepštas: Kol kas ne. Tačiau, tikrai planuoju savo asmeninę parodą ir ketinu dalyvauti Panevėžio fotografų draugijos rengiamose parodose.
– Ar sunku sulaukti dėmesio, kai esate jaunieji fotomenininkai?
L.Varanauskas: Mano nuomone, iš pat pradžių tikėtis didžiulio dėmesio nėra verta, bet mažas susidomėjimas tikrai gali būti, nes pradžia tai savęs išbandymas fotografijoje ir savo fotografavimo stiliaus ieškojimas. Augant įdirbiui augs ir žmonių susidomėjimas.
P. Vepštas: Viskas priklauso nuo to, kiek laiko ir pastangų įdedi. Jaunų ir sunkiai dirbančių menininkų kūryba gali ir išvysta dienos šviesą. Svarbiausia nebijoti parodyti darbų profesionalams ir vengti dirbtinumo.
– Ar sulaukiate daug palaikymo? Iš ko daugiausiai?
– L.Varanauskas: Palaikymo sulaukiu gana daug. Jo dažniausiai sulaukiu iš artimųjų, draugų, kolegų, fotografų bei daugelio kitų žmonių. Konstruktyvią ar destruktyvią kritiką, patarimus taip pat suprantu kaip palaikymą ir postūmį tikslo link.
P.Vepštas: Pagrindinį palaikymą jaučiu iš artimiausiu žmonių ir savo amžiaus bendraminčių.
– Ar siekiate, jog fotografija būtų jūsų profesija, ar tai liks tik hobis?
– L.Varanauskas: Savo ateitį tikrai planuoju sieti su fotografija. Šiam siekiui pradžią davė savanorystė Panevėžio bendruomenių rūmų renginiuose, po to sekė darbas klube naktiniuose klubuose, fotografuojant koncertus. Tada atėjo eilė ir spaudos fotografijai – Įsidarbinau Panevėžio dienraštyje „Sekundė“. Jau beveik metai dirbu naujienų portale „Jūsų Panevėžys“.
P.Vepštas: Mano pagrindinis siekis – parodyti žmonėms tai, ką matau pats. Visų realybės skiriasi ir fotografija man yra savotiška realybės, kurioje gyvenu refleksija. Menininko duona sunki, tačiau nei žurnalistika, nei komercija manęs tiesiog nedomina, todėl pajamų šaltiniu turės tapti kita veikla.
– Kaip siūlytumėte pritraukti jaunimą pradėti veiklą fotografijos srityje? Ką reikėtų žinoti prieš pradedant užsiimti šia veikla?
– L.Varanauskas: Siūlyčiau jaunimui burtis į bendraminčių grupę, kurioje būtų bent vienas vyresnis fotomenininkas. Tada būtų galimybė mokytis vienam iš kitų, daryti parodas, bei dar labiau plėstis ir populiarinti fotografijos meną. Prieš pradedant fotografuoti reikėtų žinoti, kad tai nebus pigus malonumas, teks nemažai ja domėtis, bei reikės ją prisijaukinti.
P.Vepštas: Rengti įvairias jaunimui skirtas parodas, kuriose gali dalyvauti visi panorėję išbandyti save bei vesti kuo daugiau edukacinių programų apie fotografiją. Prieš užsiimant šia veikla reikia žinoti, kad nebūtinas netgi fotoaparatas – galima pradėti ir nuo išmaniojo telefono, kurį kiekvienas nešiojame kišenėje. Geras fotografas yra ne tas, kuris turi brangiausią fotoaparatą, o tas, kuris savo nuotraukomis gali daugiausiai papasakoti.
– Kaip fotografija gali pakeisti žmogaus gyvenimą?
– L.Varanauskas: Neslėpsiu, kad pradėjus fotografuoti, man tai kaip ir poezija bei vaidyba buvo kaip bėgimas nuo depresijos. Galėčiau teigti, jog fotografuojantis žmogus pradeda labiau stebėti aplinką, žmones, domėtis psichologiją. Taip pat gali kisti ir fotografuojančių žmonių charakterio savybės.
P.Vepštas: Labiausiai tai priklauso nuo paties žmogaus. Didžiausias pokytis yra išmokti pastebėti grožio bei prasmės apraiškas kasdienybėje.
– Panevėžyje ketinama įkurti S.Eidrigevičiaus menų centrą. Kaip manote, kokią įtaką jis gali padaryti jaunajai kartai?
– L.Varanauskas: Labai tikiuosi, kad šis centras neapleis jauno žmogaus, suteiks jam palankias sąlygas ir leis tobulėti, kurti, bei pristatyti save bei savo kūrybą centro lankytojams ir svečiams.
P.Vepštas: Vienas iš šio projekto tikslų yra jaunimo ir vaikų švietimas bei edukacija meno sferoje, todėl tai gali tapti kūrybiškumo proveržio priežastimi Panevėžio jaunimo tarpe.
