Idėjos realizavimui pasitelkta internetinės platformos koncepcija, kurioje žmogus gali anonimiškai dalintis savo spontaniškomis mintimis ir būti išklausytas.
– Kas paskatino pasirinkti tokią problematiką?
– Daug laiko skiriu bendravimui su žmonėmis, kokybiškam pokalbiui. Ilgainiui tuose pašnekesiuose atradau įvairių vienijančių temų: „mečiau universitetą“, „nusprendžiau, kad ši specialybė ne man, pabandysiu studijuoti“, „darau daug dalykų, bet nematau prasmės“, „atrodo turiu viską, tačiau nesijaučiu einantis teisingu keliu“ ir pan. Toks blaškymasis, siekis patirti, išgyventi, išmokti, pamatyti kuo daugiau skirtingų dalykų, milijonas pasirinkimų kiekviename žingsnyje, informacijos perteklius – visa tai mus supa kasdien. Per nuolatinį skubėjimą ir baimę, kad kažką praleisime, neleidžiame sau sustoti ir skirti laiko savianalizei, siekiui suprasti, kaip ir kodėl jaučiamės. Galiausiai, atsiduriame situacijoje, kai susikaupusios emocijos ir nuolatinė įtampa tampa psichinių ligų priežastimi. Tačiau net ir tada bijome apie tai kalbėti. Todėl savo projektu skatinu žmones sustoti ir skirti bent 5 minutes introspekcijai.
Mano aplinkoje žmonių, sergančių ar turinčių polinkį į depresiją, yra nemažai ir tikrai ne visi noriai tai pripažįsta. Gal todėl ir nusprendžiau, jog šnekant tokiomis temomis atviriau, galime atrasti bendraminčių, padėti vieni kitiems.
Neteigiu, kad kitų kartų žmonės neišgyvena šių problemų, tačiau pasirinkau tirti Y kartą, nes jaučiau, kad pati būdama jos dalimi, galėsiu lengviau suprasti ir iškomunikuoti problemą.
– Kokios, jūsų nuomone, pagrindinės Y kartos problemos?
Trūksta sąmoningo, kritiško mąstymo, jog tai, ką matome socialinėse medijose, yra tik rezultatas, kurį pasiekti tie patys žmonės įveikė daugybę kliūčių.
– Manau, kad esame veržlūs, ambicingi, daugelis mūsų nuolat siekia lyderiauti, vienu metu stengiamės daryti kuo daugiau, sunkiai koncentruojame dėmesį ties vienu dalyku, esame nekantrūs ir dažnai tikimės greito rezultato. Įdomus yra socialinių tinklų poveikis: esame įpratę kasdien lygintis su kitais Instagrame, Facebooke, Twiteryje ir tai tiesiogiai veikia mūsų savivertę. Jeigu kitų vaizduojamo tobulo gyvenimo paveikslas sutampa su mūsų siekiamybėmis, jaučiamės prastesni, nes to dar nespėjome pasiekti, jaučiamės atsiliekantys nuo skubančių bendraamžių. Frustracija, pavydas, nepasitenkinimas, nepasitikėjimas savimi – tai tik dalis jaučiamo diskomforto dėl prieš tai minėtos priežasties. Trūksta sąmoningo, kritiško mąstymo, jog tai, ką matome socialinėse medijose, yra tik rezultatas, kurį pasiekti tie patys žmonės įveikė daugybę kliūčių. Juk bemiegės naktys ir nuo kompiuterio nuvargusios akys nenugula Instagramo sraute, kai tuo tarpu ta vienintelė kavos pertraukėlė su skaniu pyragu tampa viskuo, ką mato sekėjai. Jei kalbėtume ir apie sunkumus, nesistengtume pasirodyti tobulais, tai galėtų būti pirmasis žingsnis į vienas kito palaikymą.
Taip pat pastebėjau, kad rūpinimasis psichine sveikata nėra prioritetinis dalykas. To pasekmės yra skaudžios: nerimas, stresas, nemiga, depresija ir kiti psichinės sveikatos sutrikimai, trukdantys jaustis laimingu ir siekti tikslų. Baisiausia šios problemos pasekmė – didelis savižudybių rodiklis (pasaulyje ir ypač Lietuvoje).
– Kokiu būdu šias tendencijas identifikavote?
– Nusprendžiau atlikti tyrimą, kuriame apklausiau 30 Y kartos jaunuolių iš įvairių veiklos sričių, siekdama sužinoti daugiau apie jų psichinę sveikatą, jų vidinius konfliktus. Remdamasi atsakymais ir įvairia literatūra, priėjau išvados, kad Millennium karta susiduria su ypač dideliu psichologiniu spaudimu. Dėl neįtikėtinai greitai besivystančio pasaulio, ši karta gimė kaip vaikai, kurie turi nesuskaičiuojamai daug galimybių savirealizacijai lyginant su jų tėvais ar seneliais. Tėvų viltys, jog vaikai galės turėti viską, ko jie negalėjo, taip pat kuria spaudimą išnaudoti visas turimas galimybes.
Dėl to mums sunku priimti sprendimus, kamuoja egzistencijos prasmės klausimai, siekiame nuolat būti geriausi, daug dirbame, nuvargstame, sprendžiame lytiškumo klausimus, bijome, bet ir norime išsiskirti, jaučiame nerimą dėl neužtikrintos ateities, mums sunku pradėti „suaugusiojo“ gyvenimą ir dėl to graužiame save, krenta mūsų savivertė, patiriame stresą ir galiausiai gauname nesuvokiamą kiekį informacijos, kuri apkrauna mūsų smegenis galutinai.
Labai įstrigo portale sociologai.lt publikuotas sociologės Mildos Poviriūtės straipsnis „Šiuolaikinis jaunimas: „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“ susilaukęs neįtikėtinai daug dėmesio ir pritarimo iš autorės tikslinės auditorijos. Ji taikliai aprašo mūsų kartos problematiką.
– Ar jūsų projekto dalyviai dalinosi autentiškais savo išgyvenimais ar žaidė vardan projekto? Ar buvo sunku juos pritraukti, įkalbėti dalyvauti projekte?
– Projekto dalyviai gavo trumpą klausimyną, kurio esminė skiltis buvo štai tokia: „Skirk 5 minutes sau. Įsijunk chronometrą ir visiškai negalvodamas rašyk, kas tūno viduje šią akimirką. Ką jauti esant, bet bijai pasakyti garsiai. Nekreipk dėmesio į struktūrą ar prasmę, tai gali būti net pavieniai žodžiai“. Rėmiausi laisvo rašymo praktika (angliškai – free writting), kuri padeda išvengti vidinių blokų ir savikritikos. Dėl šios priežasties, manau, kad tekstai yra nuoširdūs ir autentiški. Juolab, kad apklausos metu, mano projekto vizualinė forma nebuvo iki galo aiški, respondentai nebuvo įpareigoti pateikti savo vardo, taigi šios aplinkybės leido laisviau ir atviriau reikšti savo mintis.
Labai paskatino grįžtamasis ryšys iš kai kurių žmonių, kurie džiaugėsi, jog kažkam rūpi tokia tema. Ypač įstrigo vienos merginos žodžiai, reflektuojantys patį prašymą skirti laiko sau: „O tada dar labiau pasidaro pikta, kad net 5 min. negaliu skirti, nes atrodo, kad reikia labai čia kažkur skubėti ir daryti dalykus, nes juk viskas taip svarbu“.
Pritraukti žmones buvo sunku nebent todėl, jog bijojau likti nesuprasta. Visgi nesu sociologijos ar psichologijos studentė, o analizuoju gan sudėtingus dalykus. Supratau, kad rizikuoju imdamasi tokio projekto, dėl to surinkti autentiškus duomenis, realius žmonių apmąstymus buvo itin svarbu. Džiaugiuosi, kad viskas vyko sklandžiai ir įkalbinėti žmonių prisidėti net nereikėjo.
– Ar šis projektas sukurtas tik studijų tikslais ar planuojate jį paleisti jį į rinką? Jei taip, kokiu būdu?
Šio žurnalo dėmesio centre – padrąsinti žmones viešai kalbėti apie jų psichinės sveikatos problemas.
– Jau projekto eigoje svarsčiau apie bendradarbiavimo galimybes. Radau nuostabų amerikiečių leidžiamą žurnalą „Anxy magazine“ – tai visai jaunas leidinys, dienos šviesą išvydęs dėl sėkmingo finansavimo kickstarterio platformoje. Šio žurnalo dėmesio centre – padrąsinti žmones viešai kalbėti apie jų psichinės sveikatos problemas. Kiekvienas žurnalo numeris koncentruojasi į konkrečią temą: vienišumas, ribos, pyktis ir pan. Jos atskleidžiamos per atvirus interviu, esė bei kūrėjų sukurtus vizualus. Jie nesiekia tapti įrankiu, padedančiu pasveikti, bet orientuojasi į atvirumą emocinės sveikatos tema, taip pat skatina bendradarbiavimą su įvairiais kūrėjais. Kadangi tai labai artima mano projektui, manau, būtų smagu pasinaudoti šia kolaboracijos galimybe.
Taip pat pradėjau labiau domėtis įvairia psichinės sveikatos prevencija Lietuvoje, Jaunimo linijos veikla. Todėl tikrai neatmetu galimybės vystyti šį projektą ateityje, ypač jei surasčiau bendraminčių.
Dabar „Ease” platforma yra daugiau koncepciniame – dokumentaciniame lygmenyje, todėl labai norėčiau koncentruotis į internetinio puslapio įgyvendinimą. Turiu ambicijų jį paversti labiau interaktyviu, pritaikomu „skubančiam šiandienos žmogui”.
– Nuo ko, jūsų nuomone, priklauso „Ease“ socialinės kampanijos efektyvumas?
– Vienareikšmiškai tai priklauso nuo kalbėti pasiryžusių žmonių skaičiaus. Kuo daugiau nuoširdžių tekstų – tuo didesnė tikimybė, kad kažkas, kas dabar tyliai gniaužia savo sunkias mintis, bus paskatintas atsiverti. Mano, kaip dizainerės ir komunikatorės pareiga, šiuo atveju yra sugalvoti strategiją, kaip platforma pasiektų savo tikslinę auditoriją bei būtų draugiška vartotojui. Sukurti saugią aplinką dalintis išgyvenimais. Siekiau sukurti įsivaizduojamos bendruomenės jausmą, kur kiekvienas gali rasti jam aktualią ir artimą istoriją, jausmą, su kuriuo tapatinasi. Tai leidžia pajusti saugumo jausmą, kurio taip trūksta šiandienos 20-mečiui, pajusti, jog esi ne vienas.
Kaip grafinė dizainerė negaliu spręsti psichinės sveikatos problemų, tačiau galiu viešai apie tai kalbėti ir paskatinti žmones susimąstyti. Jeigu bent vieną žmogų priverčiau sustoti ir įsiklausyti į save, užrašant savo mintis, jau vis šis tas.
– Kokie jūsų artimiausi planai? Ir kaip ketinate panaudoti piniginį prizą?
– Planuoju ir toliau tobulėti kaip komunikacijos dizainerė. Taip pat turiu minčių apie magistrą, susietą su psichologija ir sociologija, nes šie mokslai talpina mano intereso laukus be grafinio dizaino sferos. Manau, kad mano specialybėje svarbu palaikyti balansą tarp komercinio dizaino ir tam tikros pareigos reflektuoti visuomenės problemas ir ieškoti joms sprendimo būdų. Mūsų rankose komunikacijos įrankis, kuriuo tikrai galima efektyviai pasinaudoti ne tik skatinant žmones pirkti prekę, bet ir ugdant socialinį visuomenės sąmoningumą.
Na, o kalbant apie prizą, tai atsakyti labai sunku. Norų tiek daug, kad teks ilgai pasėdėti, kol susidėliosiu prioritetus. Visgi ir aš esu „Y“ kartos dalis, besiblaškanti pasirinkimų jūroje, „prasmės ieškotoja”.
