Jaunoji tapytoja Viltė Čepulytė: „Ne visiems yra duota būti menininkais“

Vos prieš metus Vilniaus dailės akademiją baigusi mergina teigia, jog galerijoje eksponuojami kūriniai atskleidžia po daugybės eksperimentų atrastą tapybos braižą ir Romos įkvėptą temą bei leidžia žiūrovams interpretuoti metaforomis apipintą Antikos žavesį.

– Pradėkime nuo laimėjimo. Iš penkiolikos menininkų, besivaržiusių „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse, buvai apdovanota „The Rooster Gallery“ prizu – darbu kartu su komanda rengiant ir vėliau eksponuojant tavo darbų parodą. Ką toks laimėjimas gali duoti jaunam menininkui?

– Tai vienareikšmiškai padeda aplinkiniams daugiau sužinoti apie jaunuosius menininkus, nes šiame konkurse gali varžytis žmonės, berods, iki 30-ies metų. Tai yra didelė galimybė pasirodyti, o laimėjimas patiesia kelią susisiekimui su auditorija.

– Kaip atrodė darbas su komanda?

– Visų pirma, kūriau vieną darbą, pavadinimu „Eros“, skirtą būtent šiam konkursui. Likusius eksponuojamus darbus, turėdama daugiau nei pusę metų po laimėjimo, tapiau specialiai šiai parodai. Jai besiruošdama turėjau dvi kuratores – Ievą Mortą Jankauskaitę ir Korneliją Volungytę, kurioms dėkoju už pagalbą ir atliktą didelę darbo dalį.

– Ar nebuvo sunku, atsiremiant į vieną nutapytą paveikslą, sukurti tiek, kad užpildytum visas galerijos sienas?

– Ne, nes ir anksčiau tapydavau antikines bei senovės romėnų skulptūras. Tikiu, kad jas tapysiu ir ateityje, įkvėpta pamatytų muziejuose.

– Lengviau dirbti turint temos rėmus ar jaučiant laisvę?

– Turiu rėmus, bet jie gana platūs, nes turiu tik temą ir į ją galiu įterpti ką tik noriu. Nesu labai stipriai įsispraudusi, tuo pačiu metu ir eksperimentuoju, pridedu įvairių detalių ne tik iš senovės Antikos ar romėnų laikmečio, bet ir iš dabarties.

Šią koncepciją mano darbuose pamatė filosofas Vytautas Ališauskas.

– Kokios tai detalės?

– Aksesuarai, kaip, pavyzdžiui darbe „Eros“, arba auksiniais elementais papuoštame „Torso“.

– Pasakojai, kad tavo kūrinių referentas yra dvimatė fotografija – tarpininkas tarp erdvinės, trimatės skulptūros ir dvimatės fotografijos. Sakai, kad taip skulptūra patiria dvigubą transformaciją. Gal galėtum išsiplėsti?

– Šią koncepciją mano darbuose pamatė filosofas Vytautas Ališauskas. Kartu ir aš pati ją suvokiu realybėje pamatydama skulptūrą, ją nusifotografuodama ir perkeldama ant drobės. Atrodo, pertapau ir vyksta virsmas, nes skulptūra virsta tapyba – žmogus žiūri į tapybą, nors tai yra skulptūra, todėl vyksta transformacija.

– Dažnai lankaisi muziejuose?

– Taip, dažnai. Kai keliauju, dažniausiai ir lankausi muziejuose ieškodama inspiracijų kūrybai.

– Bandai atkartoti konkrečią skulptūrą ar kuri visumą?

– Bandau atkartoti skulptūrą iš nuotraukos tokią, kokia ji yra.

– Koks tavo ryšys su pačia fotografija?

– Esu bandžiusi fotografuoti su juostiniu fotoaparatu, studijų laikais taip dažnai įamžindavau akademijos gyvenimą ir gamtą, bet galiausiai šis hobis išblėso ir dabar nebefotografuoju.

Roberto Riabovo / BNS nuotr./Viltė Čepulytė

– Kodėl?

– Nustūmiau į šoną, pamiršau nusipirkti juostos ir taip palikau, bet kaip tik neseniai pamaniau, kad vėl norėčiau pabandyti.

– Kodėl būtent su juostiniu fotoaparatu?

– Išeina tikresnės nuotraukos, atrodo, nuotraukose įamžinami gražesni prisiminimai, kurie turi ilgaamžiškumo ir nostalgijos pojūtį. Tai estetiškai artimesnė raiška, nes telefonu atliktos nuotraukos nėra tokios artimos.

– Kadangi tapai skulptūras, ar pati esi bandžiusi skulptūros meną?

– Esu. Mokiausi meno mokykloje, ten turėjau skulptūros pamokas. Man ši sritis labai patiko ir netgi svarsčiau tęsti kelią skulptūroje, bet, vis dėlto, pasirinkau tapybą.

– O kodėl ne skulptūrą?

– Galbūt tapyba buvo man artimesnė. Meno mokykloje vėliau buvau pasirinkusi šią kryptį ir dažnas tapymas tapo mano kasdienybe, rutina ir gyvenimo būdu.

– Sakoma, kad menininkai turi savo braižą. Ar tu, atstovaudama jaunųjų menininkų kartai, jautiesi atradusi savąjį?

– Manau, tikrai taip. Ketverius metus besimokydama Vilniaus dailės akademijoje stipriai mėčiausi – tapiau abstrakčiai, ekspresyviai, realistiškai, išbandžiau visus būdus ir galiausiai, likus pusei semestro iki bakalauro darbo, taip prispaudė laikas, kad teko labai greitai atrasti savo stilių, kurio ir noriu laikytis.

– Žadi išlaikyti tai per visą kūrybinę kelionę ar neatmeti galimybės, kad taps artimi ir jau išbandyti stiliai?

– Didžioji dalis to išliks, bet ir eksperimentuosiu nekeisdama krypties, o keisdama kažką pačiuose darbuose.

– O kalbant bendrai, menininkui geriau eksperimentuoti ar išlaikytu savo liniją?

– Svarbu eksperimentuoti ir išbandyti viską pačioje pradžioje, beieškant savo linijos. Bet ir atradus ją svarbu nenustoti eksperimentuoti ir tobulėti.

– Taip pat esi minėjusi, kad kūriniuose intuityviai formuoji metaforų pasakojimą, kurį kiekvienas žiūrovas turi interpretuoti savaip. Kodėl pasirinkai įtraukti metaforą?

– Pasirinkau metaforą, nes, atrodo, jei tik kopijuočiau skulptūras iš nuotraukų, būčiau kopijavimo meistrė. Noriu kurti ir siekiu ne užslėpti mintį, bet priversti žiūrovą mąstyti ir apgalvoti tai, ką jis mato. Nenoriu darbe sakyti kažko konkretaus – siekiu interpretacijos.

– Kokios tai metaforos?

– Labiausiai noriu perteikti matymą – tai, kaip matau grožį ir tai, kaip suprantu estetiką.

– O kas yra estetika mene?

– Man gražu ir estetiška paprastumas ir konkretumas.

– Ar pasitiki žiūrovo interpretacija?

– Taip, man svarbu, ką žiūrovai pamatys, jie darbus mato labai skirtingai ir man tai patinka. Būna įdomu sužinoti, kaip skirtingi žmonės interpretuoja mano darbus.

– Ar jų interpretacijos skiriasi nuo to, ką pati matai?

– Dažniausiai skiriasi. Aš savo darbus matau gana paprastai, o žiūrovai pradeda įsivaizduoti arba kurti istorijas, įžvelgia labai gilias prasmes.

– Savo kūryboje, kaip atsispindi ir šioje parodoje, pavadintoje pagal Antikos šventyklos vidinės patalpos pavadinimą, atsiremi į Antiką, į graikų ir romėnų dievus, skulptūras. Iš kur kilo toks susidomėjimas šiuo istoriniu laikotarpiu?

– Šią temą atradau prieš pusantrų nuvykusi į Romą ir aplankiusi Borgese vilą bei Vatikano muziejų. Tos skulptūros man paliko tokį didelį įspūdį, jog norėjau jas perteikti ir kitoje raiškoje.

Roberto Riabovo / BNS nuotr./Viltė Čepulytė

– Juk apie Antiką mokeisi dar mokykloje. Ar tuo metu jautei susidomėjimą tuo, kas dabar traukia?

– Atsimenu, kad ir mokykloje labiausiai mėgdavau piešti skulptūras, tik tuo metu ne Antikos, o gipsines, iš modelių kabineto, kuriame, pavyzdžiui, mokėmės piešti galvas.

– Vis dėlto, tokiai parodai, atrodo, galima pasirinkti ir kitokį pavadinimą. Kodėl būtent šventykla?

– Ši galerija, atrodo, yra tokia mažytė, lyg maža šventykla. „Cella“ reiškia antikinės arba senovės romėnų šventyklą, kurioje laikomas dievybės atvaizdas, todėl ši galerija yra kaip maža šventykla nutapytiems dievybių atvaizdams laikyti.

Niekada nelaukiu mūzos.

– Kūryba reiškia mūzos laukimą ar rutiną?

– Rutiną. Niekada nelaukiu mūzos, visada žinau, ką dirbti, nes vienas darbas užima ilgą laiką, todėl, kai pradedu, kiekvieną dieną turiu ką veikti.

– Kiek laiko vidutiniškai užtrunki tapydama vieną paveikslą?

– Apie mėnesį.

– Paminėjai rutiną. Tai kūryba yra hobis, terapija ar darbas?

– Man tai nėra terapija. Kūrybą pavadinčiau hobiu ir kartu darbu. Nejaučiu tokio didelio pasitenkinimo, lyg terapijoje, bet kartu tai ir nėra sunkus darbas, nes viską darau su malonumu ir dažniausiai noriu tapyti. Tai primena darbą dėl to, jog tapyba atsirado mano rutinoje ir jaučiu, kad privalau tapyti.

– Kas trukdo pajausti pasitenkinimą?

– Man svarbus rezultatas. Tapyba man nėra terapija, nes turėčiau būti atsipalaidavus. Tai galbūt pasiekčiau tapydama abstrakčiai, bet mano darbai reikalauja daug susikaupimo ir tikslumo, siekiant kuo konkrečiau perteikti pasirinktą skulptūrą.

– Dažnai turi save versti kurti?

– Tokių dienų būna, bet nueinu į studiją, pasileidžiu muzikos arba tinklalaidę ir stengiuosi kuo nuosekliau dirbti ir siekti darbą atlikti iki užsibrėžtos datos.

– Kalbama, jog užbrėžta darbo pabaigos data neretai kelia spaudimą, o tau tai padeda?

– Kai artėja paroda, jaučiu įtampą, bet, jei datą užsibrėžiu pati, man tai patinka, nes, atrodo, padarau darbą ir laiką praleidžiu produktyviai.

– Ką veiksi po šios parodos?

– Savo turimame archyve dar turiu daug motyvų, kuriuos planuoju realizuoti ir, kurie mane įkvepia toliau tapyti.

– O apie ką svajoji karjeros kelyje?

– Išvyksiu į Sandbergo institutą Amsterdame studijuoti vaizduojamosios dailės magistro, apie kurį turbūt ir svajoju.

– Kam reikia magistro?

– Man kitaip nuobodu, norisi kažką veikti.

Svajoju, bet svajoju tyliai.

– Kadangi iškeliausi, ateityje norėtum likti Lietuvoje ar pasiekti tarptautinio pripažinimo?

– Labai sunkus klausimas. Tikrai norėčiau nuskambėti ir plačiau, bet, kaip bus, taip bus.

– Bet ar svajoji?

– Svajoju, bet svajoju tyliai.

– Grįžkime prie parodos. Ką buvai atradusi prieš Antikos temą?

– Prieš ją, nors buvau labai pasiklydusi, vyko intensyvus ieškojimas, besiruošiant bakalauro darbui, labiau krypau į žmones, jų perteikimą ir į psichologiją. Tai būdavo kasdienybės vaizdai, tai, kaip tie žmonės atrodo, ką veikia.

– Kaip tapyba yra susijusi su psichologija?

– Dažnai pasiimdavau su savimi knygutę ir kasdien piešdavau artimuosius, o keliaudama ir atsitiktinius žmones aplink. Labiausiai susitelkdavau į jų veido išraišką, dažniausiai, kai būdavo sunerimę arba rimti. Stengdavausi kuo tiksliau perteikti jų emocijas.

– Kadangi esi pripažinta jauna tapytoja, minėjai meno mokyklą, studijavai Vilniaus dailės akademijoje, kas tave atvedė į meno pasaulį?

– Nuo pirmos klasės lankiau M.K.Čiurliono meno mokyklą. Tapyti pradėjau nuo pat mažumės, mano seneliai taip pat yra tapytojai, todėl norėjo paskatinti mane eiti šiuo keliu. Vaikystėje to nesupratau ir nejaučiau stipraus troškimo, bet augdama pajaučiau, kad man tai tinka.

– Ar baigusi mokyklą turėjai kitokių variantų?

– Tikslingai stojau į akademiją. Iš tikrųjų, stojau ir į tapybą, ir į restauraciją – įstojau į abu ir tik po pirmojo pusmečio restauracijos studijose persigalvojau. Supratau, kad, vis dėlto, darbus labiau noriu kurti, o ne taisyti.

– Pasidalink, kaip atrodė virsmas iš studentės į menininkę?

– Virsmą pajaučiau, kai baigiau akademiją ir turėjau laisvus metus, kuriuos leidau besiruošdama šiai parodai. Jaučiau daug laisvės, bet ir daug atsakomybės – šis laikas parodė, kad esu nebe studentė, o kuriantis žmogus.

– O būdama studente turėjai daug laisvės?

– Studijų metu gaudavome ir konkrečias, ir laisvas temas, galėjome tapyti ekspresyviai, išbandyti kubizmą ir t.t. Nebuvome suvaržyti, bet turėjome išbandyti viską, kad atrastume savo kelią.

– Kadangi išbandei viską, kas tau tapyboje yra visai ne prie širdies?

– Galbūt ekspresija nebe prie širdies, nors kažkada buvo. Dabar artimesnis realistiškumas, nes noriu labiau susitelkti į kūrinį, viską atlikti kruopščiai, kuo intensyviau susikoncentruoti, o ekspresyvizme nebematau kažkokio didelio darbo.

– Ar gyvenime taip pat esi smulkmeniška?

– Manau, kad tik darbuose.

– Kodėl sieki išsikelti sunkias užduotis ir intensyviai dirbti?

– Dabar yra puikus metas būti menininku. Socialiniai tinklai padeda būti Noriu pamatyti pasiektą rezultatą ir įgauti vis geresnius techninius įgūdžius. Susitelkti į techniką man dabar yra svarbiausia.

Dabar yra puikus metas būti menininku.

– Kaip, atstovaudama jaunajai kartai, vertini visuomenės požiūrį į menininkus?

– Dabar yra puikus metas būti menininku. Socialiniai tinklai padeda būti lengviau pasiekiamu, pritraukti daugiau žmonių, kurie sužino apie kūrybą. Mano nuomone, visuomenė menininkus ir jų kuriamą darbą gerbia, daug daugiau žmonių domisi.

– Meną labiau supranta jaunoji ar vyresnė karta?

– Jauni labai palaiko jaunus, bet vyresni taip pat kreipia dėmesį.

– Grįžkime prie tavo paminėtų senelių. Jie tavo darbų kritikai ar gerbėjai?

– Darbus tebekomentuoja. Dabar, atrodo, jie yra labiau gerbėjai, o anksčiau buvo didesni kritikai, kol neatradau savo linijos ir braižo. Tada gal dar klausdavau jų patarimų.

– Kodėl nebeklausi?

– Supratau, kad mano pačios sprendimai darbuose yra aiškesni, žinau, ką darau ir nebereikia tiek aplinkinės kritikos.

– Ar dabar artimoje aplinkoje turi daugiau kritikų?

–Buvę bendrakursiai yra mano kritikai, kuriais ir kurių skoniu pasitikiu.

– O nebijai konkurencijos?

– Galbūt studijuodama jaučiau tvyrojusią konkurenciją, bet man tai neatrodė prasminga. Kur kas lengviau yra ne konkuruoti, o palaikyti bendrakūrėjus.

–Kaip reaguoji į kritiką?

–Žiūrint, kas kritikuoja. Jei žmogus, kurio skoniu pasitikiu, tai ją priimu, o jei žmogus, su kuriuo skoniu nesutinku, man jo kritika nėra labai svarbi. Su meno kritikais kol kas dar nesusidūriau, tai būtų įdomu.

– Kadangi pati studijavai ir ruošiesi studijuoti, kaip manai, ar meno galima išmokti, ar reikia įgimto talento?

– Galbūt reikia, bet turint gyslelę būtina ir mokytis. Būna išskirtinių atvejų, kai žmogus labai gerai jaučia aplinką ir gali sukurti kažką labai įspūdingo, bet tikrai ne visiems yra duota būti menininkais.

– Menininkai iš kartos į kartą sako, kad iš meno sunku pragyventi. Kaip tu tai vertini?

–Visada turėjau antrą darbą šalia, tai tikrai nepragyvenu vien tik iš tapybos. Vis dėlto, atrodo, kad, jei toliau judi, dirbi ir lieki tame lauke, ateityje įmanoma iš to pragyventi.

– Kaip prisiminsi studijas?

–Buvo sunkūs metai visapusiškai – ir kūryboje, ir bendravime su kursiokais, bet, tuo pačiu, ten sutikau ir geriausius draugus, turėjau daug vertingų pokalbių tiek su bendrakursiais, tiek su dėstytojais. Bakalauro darbo vadovu buvau pasirinkusi prof. Arvydą Šaltenį, kuriam taip pat esu labai dėkinga.