„Po karantino vieni kitiems tapome siaubingai susvetimėję. Dvejus metus buvome raginami išlaikyti vienas nuo kito atstumą, nesiliesti. Neabejotinai tai palieka žymes. Dabar esame atbukę vienas kitam ir tai liudija pasaulyje vykstantys konfliktai, karai... Nenoriu pasaulyje ieškoti blogo, noriu ieškoti to, kuo galima pasaulį papildyti ir jį įkrauti“, – teigia jau penkioliktą personalinę parodą pristatantis dailininkas
Parodos atidarymo išvakarėse su M.Pekarsku pasikalbėjome apie jo kuriamą pasaulį ir kaip dabartis veikia jo kūrybą, apie savitą piešimo metodą ieškant linijos ir muzikos poveikį, apie tapybos darbų ciklą Ukrainai ir rusiškus dažus, kurių potėpiais Lietuvoje vis dar kuriamas menas.
– Esate nepriklausomybės kartos kūrėjas, kartos, kuri formavosi laivės, galimybių ir laisvų pasirinkimų sąlygomis. Įdomu, ką jums reiškia rinktis menininko kelią?
– Pasirinkdamas menininko kelią, visų pirma, atsisakai daug dalykų ir tai tave išlaisvina. Šia prasme kūryba – tai laisvė ir begalinis kelias. Gyvenime visada ieškojau kažko bedugnio. Ir kaip tik mene tai atradau.
Nepaisant to, kad mano gyvenimas šiandien daugiausia sukasi apie dailę, yra daugybę dalykų, kurie mane domina ir tampa kūrybos dalimi. Pasaulis už studijos durų taip pat yra įkvėpimas, lygiai, kaip ir vidinės patirtys. Jugi orbitoje besisukančios planetos pačios nieko nedaro, jos tik sukasi pagautos tos pačios inercijos.
Panašiai yra ir su kūryba. Tai man panašu į alchemiją. Šio proceso metu yra perkeičiama medžiaga, vieni dalykai virsta kažkuo nauju ir tai traukia dėmesį. Galiausiai įvyksta meno patyrimas – reakcija į tą kūrinį. O ji gali būti visokia. Ir kiek tame daug paslaptingumo, kiek galimybių... Ar gi tai neįdomu?
– Kodėl jūs renkatės tradicines raiškos formas – tapybą ant drobės, piešinį ant popieriaus lapo net dabar, kai menu galima įvardyti bet ką?
– Praplėstos meno žaidimo taisyklės man labai patinka ir aš nematau jokių problemų jas pritaikyti ir savo kūryboje. Tapyboje galiu naudoti reidimeidus ar bet kokias technologijas, kurios naudojamos ir šiuolaikiniame mene. Visos medijos įmanomos ir šiuolaikinėje tapyboje – tam nėra jokių ribų.
Vis dėlto, tradicinę tapybą aš renkuosi todėl, kad mane žavi vaizdai ir aš turiu daugybę neatsakytų klausimų. Ši forma man kaip tik leidžia išpildyti tam tikras idėjas, patirti ieškojimų ir atradimų džiaugsmą. Tad nesijaučiu tapybos apribotas ar įkalintas. Tai tėra tradicinė išraiška, bet ką aš permąstau kūriniu ir sudedu į jį – tai yra dabartis, kurią savaip atliepia visas šiuolaikinio meno laukas.
– Kaip pats sau įvardijate šią savo parodą „BSoD/Mėlynas_Ekranas“, kurioje eksponuojate ir ryškią tapybą, ir piešinius, ir net instaliaciją?
– Tai reakcija į globalius XX a. trečiojo dešimtmečio įvykius ir nerimas dėl to, į kokį pasaulį mes žengiame. Parodoje eksponuoju pandemijos metu sukurtus piešinius, taip pat tapybos darbų ciklą, kurio atsiradimą paženklino karas Ukrainoje. Visa tai vienaip ar kitaip palietė daugybę žmonių pasaulyje ir mes galime kalbėtis apie panašias patirtis, traumas, emocijas.
Pasirinkdamas menininko kelią, visų pirma, atsisakai daug dalykų ir tai tave išlaisvina.
2020 metais išvykęs kelioms savaitėms į Klaipėdą, dėl pandemijos ir karantino vienas bute užstrigau penkiems mėnesiams. Laimei, turėjau daug popieriaus ir ausines, tad ėmiau be perstojo piešti klausydamasis muzikos. Tuomet atradau net tam tikrą metodą, kurį pavadinau „Piano safari“: įsijungiu muzikos įrašą, 45 minutes trunkantį albumą ir kol groja muzika, nupiešiu vieną piešinį. Piano – tai garsas, o safaris – kelionė, kurioje niekada nežinia – pavyks pamatyti kažką įdomaus, ar ne.
– Šiuo atveju jūsų kūriniai gimsta ne iš idėjos, apmąstymo, sugalvojimo, bet...
– Impulso... Aš visada savy nešiojuosi jausmą, kad turiu piešti. Tai lyg niežulys. Jausmas, kaip reikmė. Aišku, tai nėra tokia būtinybė, kaip, tarkime, maistas: netapęs dvi dienas mano veido spalva nepasikeičia, o psichika nesutrinka. Tačiau tik piešdamas lape galiu atrakinti tai, ko pats negaliu net sugalvoti.
Man ne taip svarbu, ką konkrečiai vaizduoju. Mane domina linija, kokį įspaudą palieka vedžiojama ranka. Jos ieškant nebėra nei išankstinių planų, nei sumanymų, nei mano norų. Aš tiesiog gaudau impulsus, kuriuos many įžiebia skambanti muzika. Ir viliuosi, kad ta energija, su kuria yra sukurti šie darbai, jaučiama žiūrint į juos ir tai turi poveikį.
– Jums svarbi yra žiūrovų reakcija į jūsų darbus, nes kūryba nesibaigia paskutiniu potėpiu.
– Po karantino vieni kitiems tapome siaubingai susvetimėję. Dvejus metus buvome raginami išlaikyti vienas nuo kito atstumą, nesiliesti. Neabejotinai tai palieka žymes. Dabar esame atbukę vienas kitam ir tai liudija pasaulyje vykstantys konfliktai, karai... Nenoriu pasaulyje ieškoti blogo, noriu ieškoti to, kuo galima pasaulį papildyti ir jį įkrauti.
– Šią parodą įvardijate kaip „drobėse įklimpusių įspūdžių reportažą“. Kiek dabartinis laikas ir iš ekranų pasiekiančios naujienos lemia jūsų kūrybą bei temas?
– Visa ši paroda atsirado iš žinių ir mėlyno ekrano. Iki karo Ukrainoje nelabai domėjausi naujienomis ir pasauliniais įvykiais, tačiau nuo 2022 vasario 24 d. tai mane tartum apsėdo. Pradžioje, kaip ir daugelis, nežinojau kur dėtis, sekiau kiekvieną naujieną, eidavau gultis ir keldavausi su žiniomis. Tuomet atrodė, kad būtina žinoti apie kiekvieną šūvį, kas kur vyksta ir pan. Tai darė milžinišką poveikį daugelio mūsų psichologinei būsenai, sveikatai, miegui.
Tapymas man buvo tartum valymasis nuo visų tų siaubingų ir sunkiai pakeliamų naujienų.
Ir tuomet ėmiau tapyti. „Mėlynas ekranas“ – tai dvylikos tapybos darbų ciklas Ukrainos tema. Kažkuria prasme tapymas man buvo tartum valymasis nuo visų tų siaubingų ir sunkiai pakeliamų naujienų. Pamenu, kai išvydau pirmąsias dronais filmuotas medžiagas iš mūšių, tą horizontą, kokio niekada iki tol nemačiau, visus ugnies ir dūmų debesis, mano tapyba tiesiog persisunkė daugybe tų vaizdų sluoksnių. Pirmasis darbas taip ir vadinosi „Nesuvokiamas santykis tarp oro ir žemės“. Paskui buvo „Naujienos Mariupolyje“, „Kova chemija“, „Buča“, „Neišsemiamas sielvartas“ ir kiti. Darbuose matyti poveikis, kurį man per pirmus kelis mėnesius padarė žinios iš Ukrainos.
– Tai net savotiškas karo įvykių dokumentavimas.
– Kai kūriau, man atrodė svarbu žymėti esminius karo įvykius, fiksuoti tas patirtis, kad niekas nepasimirštų ir nepasimestų informacijos triukšme. Tačiau dabar po dvejų karo metų, kai tas siaubas tęsiasi dieną iš dienos ir vis nesibaigia, šios mano pastangos atrodo beprasmės ir labai naivios. Pradžioje siaubą varė kai buvo bombarduojami civiliai pastatai, nes nesuvokiau, kaip tai išvis įmanoma. Deja, niekas nepasikeitė, rusų bombos ir toliau krenta ant gyvenamųjų namų ir civilinių objektų. Ar šis nenormalumas tampa norma?
Gyvename tamsos ir šviesos, gėrio ir blogio dvikovos akivaizdoje. Tai kova tarp žemųjų, godžiųjų, piktųjų žmogaus savybių ir jo taurumo, atjautos, drąsos, dosnumo, aukojimosi. Apmaudu, kad žmonijai realiai gresiant globalioms ekologinėms krizėms, mes kovojame vieni prieš kitus.
Aš siekiu tapyti tai, ką galvoju ir ką jaučiu, bet norėčiau, kad tai būtų šviesiau. Kad būtų kitos naujienos, kitokios žinios. Juk argi mums kiekvienam nepakaktų ir savo vidinių dramų, kovos su savo demonais?
– Parodoje yra darbas, ant kurio užrašyta: „Rusiškų dažų pėdsakai drobėje“. Žvelgiant iš karo Ukrainoje perspektyvos, jūs gan drąsiai imate kvestionuoti tapybos medžiagiškumą – iš ko tai padaryta.
– Šį darbą sukūriau atvykęs į plenerą tapyti paukštelių, bet tuomet buvo susprogdinta Kochovkos hidroelektrinės užtvanka ir mano motyvai iškart persimainė, o drobę užtvindė dažų potvynis. Kadangi dažų turėjau daug, viskas maišėsi į bendrą visumą, tad buvo sunku suprasti – kokie čia tie dažai, kokia jų kilmė. Paveikslas – tai savotišką brake news apie tai, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar paveikslui buvo naudojami rusiškos gamybos dažai.
Per ateinančius penkerius metus Lietuvos tapyba pasikeis gan radikaliai ir taps ryškesne ir plonesne. Tai susiję su vakarietiškų dažų atėjimu į mūsų dailę.
Šis klausimas išlieka svarbus ir dabar. Aš net turiu gan keistą hipotezę: per ateinančius penkerius metus Lietuvos tapyba pasikeis gan radikaliai ir taps ryškesne ir plonesne. Tai susiję su vakarietiškų dažų atėjimu į mūsų dailę, jie pakeis iki šiol čia dominuojančius rusiškus aliejinius dažus.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, būtent rusiškais dažais buvo nutapyta visa ar didžioji dalis lietuviškos tapybos darbų. Šie dažai ir iki šiol tebėra labiausiai paplitę tarp dailės profesionalų, na, bent jau viduriniame lygyje, mat žvelgiant į kokybės ir kainos santykį jie yra labiausiai prieinami.
Savo rate pastebėjau tendenciją, kad prasidėjus aktyviems karo veiksmams Ukrainoje, menininkai sąmoningai pasirinko alternatyvas rusiškiems dažams, tačiau tai tikrai nėra visuotina. Kita vertus, kadangi dažai negenda, gali būti, jog pardavėjai turi didžiules jų atsargas ir nors karo pradžioje vykdė išpardavimus, tačiau jų vis dar tebesama mūsų rinkoje.
– Dažų atsisakymas nepakeis karo eigos, tačiau tai būtų simboliškas veiksmas.
– Per visą laiką aš daug mąsčiau, kokia galėtų būti mano reakcija į visus tuos įvykius, globalias bėdas ir pasaulio yrimą. Ir aš nieko kito nesugalvojau, kaip tik piešti ir tapyti. Mano kūryba – tai mano atsakas.
Nemanau, kad savo darbais kažką galiu realiai pakeisti. Nesu toks naivus... Tačiau tikiu, kad esam žmonių, kurie turi daugiau galios daryti poveikį. Norėčiau, kad mano darbai paliestų juos. Gal šie kūriniai padės kažkam rasti jėgų padaryti teisingus žingsnius, kurie pakeistų pasaulį.
Menas gali suteikti vilties, kad net ir pasauliui yrant, vis tiek egzistuoja priešnuodis prieš tą nuopuolį ir ritimąsi skradžiai. Gal tai ir naivu, tačiau kaip menininkas pasirinkau tuo tikėti.
Ir tai sakau iš savo asmeninės patirties. Muzika mano gyvenime yra pakeitusi labai daug, nors tie kompozitoriai nei muzikantai apie tai nieko nežino. Tačiau jei ne tie autoriai, aš nebūčiau toks, koks esu dabar, nebūčiau nutapęs šių darbų. Man tai yra įrodymas to, kad vienas kitam esame veiksmas ir atoveiksmis.
